R. Čepaitienė. Visi mes žali?

Ką atidengė skandalas dėl Nacionalinės meno ir kultūros premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui?

Pirma, premija jam esą skiriama ne už romaną „Žali“, o už pastarųjų septynerių metų teatrinę veiklą, tačiau visuomenė juk „nacionalinę“ paprastai (ir pelnytai) supranta kaip apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus ir visų laureato darbų valstybinį pripažinimą ir įvertinimą. Jei tai būtų tik literatūrinė premija, paskirta ir teikiama rašytojų cecho kolegų, galėtume abejoti jų pasirinkimu, burbėti dėl skonio ar stiliaus suvokimo, bet vargu ar turėtume teisę piktintis pačiu sprendimu. Tačiau šiuo atveju profesinis lygmuo peržengiamas ir pereinama į POLITINĮ, tokiu būdu teigiant ir tvirtinant, kad autoriaus idėjos ir kūryba ATITINKA valstybės vertybines ir ideologines nuostatas, jas pilnutinai įkūnija ir dėl to vertos tokio garbingo apdovanojimo. Ar tikrai taip?

Antra, kaip išspręsti koliziją tarp kūrybinės saviraiškos laisvės ir konkrečių asmenų – visai valstybei nusipelniusių laisvės kovotojų – „specifinio“ vaizdavimo šiame romane bei „savitos“ pokario įvykių interpretacijos, apie kurią net profesionalūs literatūrologai, recenzavę kūrinį, yra rašę, kad joje iš esmės nusitrina ribos tarp žalios ir raudonos spalvų…?

Kaip žinia, likę partizanai bei jų organizacijos 2002 m. romano anotacijoje pateiktą interpretaciją, kad pokaryje atseit vyko pilietinis karas, ir būdą, kokiu pavaizduoti jo veikėjai, laiko atviru tautos didvyrių juodinimu ir dėl to kreipiasi į Generalinę prokuratūrą.

Panašu, kad autorius, besiblaškydamas tarp teiginių „tai tik literatūrinė išmonė“ ir „tai praeities įvykių meninė interpretacija“, pakliūva į spąstus, kuriuos pats sau paspendė. Jei rašai postmodernistinį romaną, kuriame žaidi realių žmonių pavardėmis ir įvykiais didesniam skaitytojų susidomėjimui sukelti, tai prisiimk ir atsakomybę, kurios nebūtų, jeigu šie personažai ir įvykiai būtų tik grynos fantazijos vaisius.

Kitaip tariant, kaip veikiausiai pasakytų „Žalių“ veikėjas rusas: „mėgsti rogutėm važinėtis, tai nesiskųsk, jei tenka jas ir į kalnelį užsitempti“. Vienas iš postmodernistinio meninio teksto požymių (anaiptol ne vienintelis ir ne visuomet būtinas) išties yra meistriškas žongliravimas įvairiomis citatomis, aliuzijomis ir nuorodomis, iš šių svetimų kūrinių ar ženklų skeveldrų sukuriant naują tikrovę ir prasmes, ką, pavyzdžiui, talentingai padarė Umberto Eco „Rožės varde“ aprašytoje meilės scenoje, sudurstytoje iš Vakarų civilizacijos meilės lyrikos lobyno fragmentų.

Kitas klausimas, ar tokiam citavimui priskirtinas ir politinės reikšmės turinčių konkrečių istorijos veikėjų minėjimas tam tikruose, jų realių gyvenimų neatspindinčiuose literatūriniuose kontekstuose ir įdedant į jų lūpas žodžius, kurių jie veikiausiai niekad nebūtų ištarę?

Taigi abi šios temos – premijos „svoris“ ir aptariamo kūrinio forma – iš grynosios meninės kūrybos vertinimo diskusijų išveda mus į istorijos politikos lauką. Pats Ivaškevičius tiek savo romanuose, dramos kūriniuose, tiek ir įvairiuose viešuose pasisakymuose bei rengiamose akcijose („Molėtų maršas“) anaiptol nevengia dalyvauti šiame lauke, net bandyti aktyviai jį formuoti. Taipogi jis ne viename interviu yra nedviprasmiškai vertinęs šiuolaikinės Lietuvos atminimo kultūrą, vadinamas ją tai pažangia, tai vėl esą atblokšta atgal, ypač (NB!) turėdamas minty vienareikšmiai aštrią visuomenės reakciją į R. Vanagaitės skandalą.

Dar daugiau, ne tik vertinęs, bet ir gėdinęs, jo supratimu, „netinkamų“ nuostatų besilaikančius tautiečius. Jau neminint tokių skambių ir beapeliacinių jo išsireiškimų kaip „K. Škirpa – Hitlerio šuva“, kokių sau neleistų net giliai į temą įsigilinęs istorikas (būtent dėl to sau ir neleistų), galima teigti, kad dėl to jis veikia ne tiek kaip viešasis intelektualas, tiesiog pateikiantis visuomenei savo svarstymus apie aktualius reiškinius, bet nebandantis jai primesti savo pozicijos kaip vienintelės teisingos, o būtent kaip propagandistas, savo įtaką ir autoritetą panaudojantis tam tikrai ideologiškai ir vertybiškai angažuotai istorijos politikos krypčiai formuoti ir palaikyti.

Žinoma, visuomenėje, jei ji yra išties laisva, galimos ir net būtinos įvairios nuomonės bei ideologinės pozicijos, įskaitant tas, kuriose nevienareikšmiškai vertinama praeitis, jei ne vienas BET. Šios nuomonės ir diskusijos turi būti patikrinamos tiesos ir sąžiningumo kriterijumi. Mano supratimu, Marius Ivaškevičius būtent jo ir neišlaiko, ir dargi gudrauja tai neigdamas, kas rodytų, kad jam svarbu ne pati sudėtinga ir daugiabriaunė istorinė tikrovė bei jos poveikis dabarčiai, šios praeities gilesnis pažinimas ir apmąstymas, o tik jos instrumentinis panaudojimas tam tikros dabar dominuojančios politinės linijos brėžimui ir įteisinimui bei, kas ne mažiau svarbu, savo asmeninio simbolinio kapitalo gausinimui.

Kas tai per linija?

Ir čia išvystame tikrąją koliziją, slypinčią už šio skandalo. Kaip žinia, Lietuvoje visada stokota bent kiek nuoseklesnės istorijos politikos ir vieni piliečiai tai vertina labai palankiai, kaip esą vertybinio pliuralizmo ir demokratijos ženklą, o kiti aršiai kritikuoja, įžvelgdami iš to kylančias vidaus (silpna istorinė savivoka ir patriotizmo stoka) ir išorės (hibridinės manipuliacijos, primetant nebūtas kaltas ir gėdą bei tautinio nepilnavertiškumo kompleksus) grėsmes.

Tačiau jei valstybė savo nesenais veiksmais bent jau antisovietinio pogrindžio atžvilgiu pademonstravo lyg ir galutinai apsisprendusi kaip jį vertinti ir oficialiai atminti, ką rodytų tiek iškilmingos valstybinės Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės pernai, tiek ir šiųmetinė Laisvės premija, įteikta septyniems partizanams, įkūnijantiems visą Laisvės kovų sąjūdį, tai kaip vertinti tos pačios valstybės žengtą žingsnį taipogi apdovanoti asmenį, kurio politinė ir pilietinė pozicija antisovietinio pogrindžio reikšmės vertinimo atžvilgiu yra, švelniai tariant, šiek tiek kitokia? T.y. teigianti pokaryje Lietuvoje vykus pilietinį karą, kas, priminsiu, visiškai atitinka tiek sovietinės istoriografijos, tiek ir dabartinės putinistinės propagandos postulatus? Kurgi tame mūsų valstybės simbolinių veiksmų loginis nuoseklumas? Ar gyvename tokioje postmoderniojo reliatyvizmo persmelktoje šalyje, kuriai tinka viskas, net diametraliai priešingos nuostatos, tiek teigiančios okupaciją buvus, tiek ir ją kvestionuojančios?

Drįsčiau daryti prielaidą, kad istorijos politikos nuoseklumo permanentiškai vis pritrūksta (kas per pastaruosius dešimtmečius buvo pastebėta nevienąsyk, ir kalbant ne tik apie šį siužetą) anaiptol neatsitiktinai, o dėl to, kad toliau tebevyksta mentalinė ir simbolinė kova tarp LR ir LTSR. Turiu omenyje ne Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vertybinę skirtį, nes joks sveiko proto žmogus nepripažintų LTSR išties egzistavus, juk ji, kaip žinia, nebuvo nei tarybinė, nei socialistinė, nei galiausiai, respublika, o tik viena iš daugelio imperijos kolonijų, „nacionalinis pakraštys“ su nežymiais simuliakrinio valstybingumo požymiais, kaip antai ministerijos ir pan. (šiuo atžvilgiu caro valdininkai buvo nors ir ciniški, bet daug sąžiningesni, vadindami šias teritorijas tiesiog Šiaurės-Vakarų kraštu). Ne. Darinį, apie kurį kalbame, galima būtų pavadinti L(TS)R, iššifruojamą kaip LIETUVA TIK SAVIEMS RŪPESTINGA, iš už kurios fasado, kaip ir priklauso, atsiveria LIETUVA TIK SVETIMIEMS RŪSTI. Dvi tos pačios monetos pusės.

Klaida manyti, kad L(TS)R gimė 1940 m. vasarą, kartu su sovietine okupacija. Deja, jos kontūrai ėmė ryškėti žymiai anksčiau. Kaip rodytų kolegų Dariaus Juodžio ir Mindaugo Pociaus bei kitų pokarį tyrinėjančių istorikų darbai, partizanai puikiai tai matė, todėl Smetonos režimo atžvilgiu buvo pakankamai blaivūs ir kritiški. Miško bunkeriuose jų puoselėta atkurtosios Lietuvos Respublikos vizija buvo visai kita – liaudies demokratinė. Jei netikite, pasiskaitykite jų spaudą, dienoraščius, galiausiai 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją, kurios setyniasdešimtmetį jau netrukus iškilmingai minėsime, tą pačią dieną ne mažiau iškilmingai teikiant Nacionalines kultūros ir meno premijas…

Tai paneigia patyliukais iki šiol puoselėjamą sovietinį mitą, kad šie „buržuaziniai nacionalistai“ esą siekė sugrąžinti išnaudotojišką autoritarinį režimą. Arba, kita sovietinė klišė, buvo tiesiog primityvūs nusikaltėliai, kuriuose į rankas paimtas šautuvas pažadino betikslių ir beprasmių sadistiškų žudynių ir plėšikavimo instinktus. Ne, iš tiesų Lietuvos partizanai buvo net daugiau nei tik laisvės kovotojai, tik kariai, nes kariais buvo ir nuo kokios Riazanės ar Charkovo Lietuvon atvarytoji juos persekiojusių NKVD dalinių „patrankų mėsa“, bet pirmiausia politikai, valstybininkai, kovoję už Lietuvos Respubliką ir puoselėję jos atstatymo viziją bei programą. Tebekovojantys dėl to iki šiol, nes puikiai mato, kad, nepaisant išorinių LR atributų, nūnai tebeklesti sovietmečiu galutinai įtvirtintoji L(TS)R, negailinti premijų, grantų, ordinų bei medalių savo propagandistams iš inteligentijos tarpo, ir toliau „švelniuoju būdu“ indoktrinuojantiems lietuvius, kad LR esą jų laimei pasiekti yra nereikalinga ir nesvarbi, lyg būtų tų Ivaškevičiaus „Žalių“ rūkuose pasiklydusių ir nebežinančių kas esą partizanų sapnas.

Tačiau pati L(TS)R niekada nebuvo ir nėra tikra valstybė. Tik ūkis. Didelis, apėmęs visą teritoriją, kurioje tvarkėsi Šeimininku vadintas A. Sniečkus ir vėlesni jo įpėdiniai. Ar daug daug mažų ūkelių, feodų, kaip yra dabar. Kai kas sako, tada buvo geriau, šeimininkas labiau rūpinosi. Tačiau taip buvo tik todėl, kad dar didesni, tikrieji, šeimininkai Maskvoje iš savo vietose paskirtųjų ūkvedžių reikalavo vykdyti pieno-mėsos-vilnos gavybos planus, todėl diendaržis „Lietuva“ visuomet ir būdavo taip rūpestingai prižiūrėtas, šienelio pakreigta, varteliai kruopščiai balesėliu užkišti, kad gyvuliai neišsilakstytų. Bet rakto nuo Didžiosios Tvoros vartų nė patys ūkvedžiai neturėjo. Juos tik trumpam, ir tai tik su budria palyda, išleisdavo pasižvalgyti po margąjį pasaulį ir grįžus apie jį savo gyvulėliams gražiai paporinti. Kas buvo toliau pamename. Atėjo diena, kai Didžioji Tvora vienur buvo pralaužta, kitur pati nuo nusidėvėjimo įgriuvo, ir augintiniai pagaliau gavo progą iš nebesaugomo diendaržio laisvėn išsiveržti, pasiražkažinti. Vieni jų net gana toli į lankas nuklydo, jose vešlesnės žolės radę pasiliko, kiti gi, nepažįstamo pasaulio keistumų ir nesaugumo persigandę, bandė sugrįžti atgal, bet naujieji šeimininkai jiems pasakė, kad gali pašolvonintis kur tik nori, jiems čia vietos nebėra, arba, jei sutinka už menką pašarą sunkiai arti, tai tegul pasilieka…

Taigi, nors ūkis ir turi naują iškabą „LR“, nei senieji/naujieji jo ūkvedžiai, nei patys gyventojai nežino, ką reiškia „valstybė“, todėl gyvena po senovei. Žali jie politiškai, nebrandūs, sakytume. Išskyrus tuos senolius ir saują nesusipratėlių „superpatriotų“, kurie vis dar puoselėja Lietuvos Respublikos viziją. Kartais net mesdamiesi į kitą kraštutinumą, kaip antai mano mylima ir gerbiama istorikė Aistė Petrauskienė, sukūrusi „partizanų valstybės“ koncepciją. Palaikau ir suprantu jos siekį atiduoti duoklę neginčijamiems partizanų nuopelnams valstybingumui, vertinu be galo kruopščias jos pastangas su meile ir profesionalumu gaivinti antisovietinio pogrindžio atmintį ir paveldą, bet nesutinku su „partizanų valstybės“ kaip istorinės tikrovės idėja. Laikau ją teigiančia norima už esama romantine idealistine, net politiškai pavojinga, teorija. Juk jei pokaryje egzistavo partizanų valstybė (kur? Miške naktį?), tai gal tuomet nebuvo nė sovietinės okupacijos?

Šiedu kraštutinumai – minėtas idealistinis bandymas suabsoliutinti pačią nacionalinės valstybės idėją, kurią ginė partizanai ir, priešingai, ją ištirpinti globaliame liberaliajame diskurse (M. Ivaškevičius) – iš tiesų ne tik prieštarauja sudėtingai praeities tikrovei, bet ir neleidžia pamatyti jos esmės.

Kokias iš viso šito galime padaryti išvadas? Sprendimo suteikti nacionalinę kultūros ir meno premiją rašytojui Mariui Ivaškevičiui kritikai nėra marazmatikai, neskiriantys autoriaus nuo jo personažų, kaip kad bando šaipytis kai kurie mūsų intelektualai. Tikrasis ginčas vyksta ne apie jo literatūros kokybės, o apie politinio veikimo būdo vertinimą. Ar įmanoma šiuo konkrečiu atveju atskirti rašytoją ir propagandistą? Jeigu ne, tuomet žinokime, kad š. m. vasario 16-ą dieną Marius Ivaškevičius taps nusipelniusiu L(TS)R veikėju ir jį su tuo pasveikinkime. Tai, žvelgiant iš tokios Lietuvos kūrėjų perspektyvos, pelnyta ir teisinga. Tik žinoma, LR kūrėjai gali pareikšti šiuo klausimu savo atskirąją nuomonę. Tam jie vis dar turi demokratinę teisę ir saviraiškos laisvę. Argi ne?

Spausdinti