Lapkričio 30 d., penktadienį, 11 val. Kovo 11-osios Akto salėje (Seimo I r.) organizuojama konferencija „Nenugalėtas ir neužmirštas“, skirta Lietuvos laisvės kovotojo Antano Kraujelio-Siaubūno gimimo 90-mečiui paminėti. Minėjimo iniciatorius – Seimo narys Edmundas Pupinis kartu su parneriais – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Minėjime sveikinimo kalbą tars Seimo narys E. Pupinis ir krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas. Pranešimus apie Lietuvos pokario ginkluotą pasipriešinimą ir A. Kraujelio indėlį jame skaitys prof. Vytautas Landsbergis, Seimo nariai Arvydas Anušauskas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir kiti.
Minėjime taip pat bus pristatyta knyga „Nenugalėtas ir neužmirštas“. Knygą pristatys jos sudarytoja – A. Kraujelio sesuo, habil. dr. Janina Šyvokienė.
Minėjimo programa
Renginys bus tiesiogiai transliuojamas internetu ir Seimo „YouTube” paskyroje.
Antanas Kraujelis (1928 10 25 – 1965 03 17) gimė Kaniūkuose, Molėtų rajone, Stepono Kraujelio ir Anelės Kraujelienės šeimoje. Visą savo trumpą gyvenimą paskyrė kovai su okupantais. 1946-1947 m. veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. 1948-1965 m. buvo Vytauto apygardos partizanas Pabaisa, Siaubūnas. Jo gyvenimo tikslas buvo kovoti su okupantais iki galo. Jis garbingai laimėjo sunkią kovą, gyveno ir mirė laisvas žmogus.
Gyvo partizano A. Kraujelio suėmimui arba likvidavimui buvo mestos visos jėgos, už jo suradimą buvo siūlomos didžiausios premijos. Tačiau okupacinei valdžiai nepavyko suimti, apklausti, oficialiai pareikšti kaltinimų ir nuteisti partizaną. Čekistai, siekdami A. Kraujelį sunaikinti, „už akių” kaltino jį dalyvavus okupacinio režimo aktyvistų, koloborantų likvidavimo ginkluotose operacijose.
Antanas nepasidavė, nėjo legalizuotis, nors nuolat buvo raginamas tai daryti. Jaunystė, atkaklumas, drąsa, ryžtas, meilė Tėvynei, neapykanta okupantams viską nugalėjo. Artimiesiems Siaubūnas sakė: „Aš gal laisvės nesulauksiu, bet jūs tikrai sulauksite. Lietuva bus laisva”. Jo žodžiai išsipildė. Jis prašė artimųjų deramai jį palaidoti, tačiau iki šiol nežinoma jo palaikų paslėpimo vieta.
Jo tėvai, 5 seserys du kartus buvo ištremti (1951 m. ir 1960 m). Nesibaigiantys tardymai ir persekiojimai lydėjo visus šeimos narius. Nenusakomą kančių kelią praėjo tėvai, seserys.
1965 m. kovo 17 d. per sovietinės kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, Antano ir Onos Pinkevičių name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūną išvežė į Uteną, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. ltn. Marijonas Misiukonis. Keliolika metų nesėkmingai vykdoma A. Kraujelio palaikų paieška, siekiant jį palaidoti kaip Lietuvos karį savanorį, kuriuo jis pripažintas 1997 m. gruodžio 17 d.
1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, 1998 m. gegužės 22 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Atkurtos Lietuvos valstybės istoriografijoje A. Kraujelis apibūdinamas kaip paskutinis ginklu sovietinei okupacijai priešinimosi metu žuvęs Lietuvos partizanas.
Žiūrėkite tiesioginę konferencijos transliaciją:
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-120x86.jpg)
Utena didvyrių kraštas.
Vienas iš ryškesnių – Kraujalis.
Užaugau su iš lūpų į lūpas einančiais pasakojimais apie jo žygius.
Kraujalis buvo persirengimo meistras, šaltakraujis karys, puikus psichologas. Net pakliuvęs skrebams į rankas sugebėdavo surengt tokį spektaklį, apsimest durnu kolūkiečiu, kad patys skrebai iš apsupimo išveždavo.
Mūsų krašte jis turėjo tvirtą autoritetą.
Pamenu, būdamas vaikas, važiavau miesto autobuso gale, kur ginčijosi du stambūs tatuiruoti girti zekai.
Vienas įsiutęs, pradėjo daužyt ranktūrį taip, kad viskas aplink kratėsi ir riaumojo, kad nieko niekada jis nebijojo ir nebijo.
Kitas tyliai paklausė “Ir Kraujalio nebijojai?” Po šitų žodžių tas agresyvus iš karto nurimo.
Pamenu girdėtą linksmą istoriją, kai skrebai iš vienos Velbiškio senmergės kuri vertėsi siuvimu atėmė Zingerį. Moteriškė liko be pajamų ir pasiskundė Kraujaliui.
Tas sekmadienį, turgaus dienoj, persirengė moterim ir atėjo turgun pasidairyt. O ten žiū, skrebelis apsimetęs žmogum siuvimo mašiną pardavinėja.
Nieko nelaukęs subaladojo skreboką, atėmė mašinką ir kaip niekur nieko išėjo savais keliais.
Visas miestas dar ilgai juokėsi iš nuotykio, kai turguj boba skrebui snukį sukruvino.
Esu girdėjęs daug istorijų, ne viską pamenu, bet tų laikų dvasia kai visi nekentė maskolių ir komunistų, širdyje teberusena iki šiol.
Partizanų tikslas buvo išjungti komunistus. Dabar, mūsų tikslas yra toks pat, juk nepavyko mums to padaryti iki šiol.
Gražūs tie žmonės iš pa Utenos.Amžina šlovė kritusiems už Lietuvą.
Pokario partizanų judėjimas Lietuvoje – tai yra ta mūsų istorijos akimirka, kuria turime didžiuotis.
Aišku, manau kad iš tiesų partizanų tarpe būta ir su naciais kalaboravuzių asmenų, tačiau dauguma jų buvo patriotiškai nusiteikę ir į miškus ėjo iš idėjos. Mano giminėje būta partizanų, kurie į kovą už Lietuvos laisvę stojo tikrai ne dėl savo kokios nors “ne itin švarios” praeities. Netgi prie partizaninio judėjimo jie prisijungė ne iš karto, o tik 1948-1949 m., o iki tol tiesiog buvo eiliniai žemdirbiai. Ir tokių partizanų, manau, buvo dauguma. Nes tie, kurie iš tiesų karo metu bendradarbiavo su naciais, tiesiog artėjant sovietų okupantams spruko iš Lietuvos (aišku, pasitraukė ne vien prasikeltę, pasitraukė ir dalis inteligentijos).
LABAI IŠKALBINGAS FAKTAS:
Lietuvos partizanai Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje (1949 m.) rėmėsi 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija.
T.y., ne kokia nors 1938 m. diktatoriška smetonine konstitucija, O 1922 M. DEMOKRATIŠKOS LIETUVOS KONSTITUCIJA! Tai be galo iškalbinas faktas ir tvirtas argumentas tiems, kurie, paviekti mums nedraugiškų šalių propagandos, stengiasi apžšmeižti Lietuvos laisvės kovotojus (pokario partizanus).