Mokyklos laikais manęs niekaip nesudomino istorijos mokytojos. Istorijos mokslas man asocijavosi su datomis, skaičiais. Aš nemokėjau skaičių, tuo labiau juos įsimint. Istorijos pažymiai buvo pelnytai žemiausi.
Šiandien aš geriu į save Lietuvos istorijos fragmentus kaip didžiausią nektarą ir suprantu, kad mokytojai neteisingai dėstė istoriją, ne taip.
O gal toks tikslas?
Gi žmogus, nežinantis, nesuvokiantis savo istorijos, yra skurdžius, jis negali suprasti, kas vyksta savo šalyje, o ką jau kalbėt apie pasaulį. Tai labai naudinga tam, kuris ruošiasi liaudį į vergus paversti, vesti ne žmogaus suklestėjimo keliu, o į tuštybę.
Dėka bendro išprusimo aš galėjau tik nutuokti ar įtarti, kas darosi mūsų Lietuvoje, bet kai pradėjau skaityti istorinius liudijimus, gyvas istorines patirtis, man atsivėrė visiškai naujas matymas. Matau ciklus, pasikartojimus, tiek įvykiuose, tiek žmonių elgsenose. Matau tam tikras pamokas, iš kurių kaip tauta nepasimokome.
Be galo sunku suprasti, kaip šiandien gyvena Lietuva ir kas joje dedasi, kai nežinome, kas vyko joje prieš 30, 50, 80 metų. Kai nežinom, iš kur atsiradom, kur pradžia.
Didelis vargas šiuolaikiniam lietuviui, jei jis negavo atsigerti tikros ir paliudytos istorijos iš anų dorų mūsų tautos brolių ir seserų, didelė tuštuma ir spraga nepažinti mūsų didingos tautos.
Aš esu be galo laimingas, kad galiu prisiliesti prie tų šaltinių. Ir nors aš paknabinėjau tik tris Nijolės Sadūnaitės atsiminimų knygas apie rezistenciją okupantui prieš 30–50 metų, o dabar knabinėju mūsų brolių partizanų gyvenimą, manyje tarytum kažkas susijungia, ima sąveikauti, mano sąmonė plečiasi, tarytum bundu iš miego.
Ir nežinia iš kur imu justi skausmą. Kai kada jaučiuosi jo pervertas.
Aš kažkuria labai menka dalimi jaučiu partizanų, Nijolės Sadūnaitės, Romualdo Ozolo, o dabar ir Vytauto Radžvilo, kitų dar esančių gyvų Lietuvos patriotų skausmą, nes jie gebėjo ir geba matyti ir mato Lietuvą tokią, kokia ji yra išties. Mato nepagražintai ir nenumenkintai.
Mato realybę. Visumą.
To skausmo nesuprato uolieji komjaunuoliai, komunistai ar tie, kurie vokiečiams pataikavo, nes norėjo gyventi saldžiau ir sočiau. Ramiau ir patogiau.To skausmo negali ir negalės suprasti tas, kuris šiandien su pasididžiavimu save laiko europiečiu pirmiau nei lietuviu. Daugeliui jų Lietuva – tai jų asmeninis komfortas ir ekonomika. Tokie žodžiai kaip tauta, tėvynė, patriotizmas, lietuvybė, šaknys, protėviai, lietuvių kalba, litas, partizanai – tai tik senamadiški ir nemodernūs, sovietiniai, atgyvenę ir tušti žodžiai, iš kurių norisi pasišaipyt.
– Tfu, kaip nemodernu!
Visus juos jungia vienas bruožas – tai didelis troškimas veržtis pirmyn į pažangą, net jei ta pažanga grįsta klasta, nors ryškių spalvų, gražiais šaukiniais ir daug žadanti.
Bet jie negėrė iš to šaltinio. Jie be šaknų. Ar gali žaliuoti medis neturėdamas šaknų?
Ne, aš nekaltinu jų.
Aš linkiu atsigert.
2018 lapkričio 16 d. įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“.
Lietuvos istorija užblokuota visiškai sąmoningai.Nei JAV, nei vakarų Europai, nei Rusijai nėra naudinga skleisti žinią, kad prieš kelis šimtus metų Europoje buvo bene didžiausia ir galingiausia valstybė-Lietuva.Kad ji vadinosi Sarmatija (tai patvirtina Gedimino laiškai), kurios kariuomenė anksčiau sugriovė Romos imperiją.Europinė sarmatija-sąmoningai apeinamas , niekur neminimas vardas , tačiau jis yra visuose žemėlapiuose.Dar labiau nenaudinga tikroji istorija Romos katalikų bažnyčiai, nes ji turėtų pripažinti valstybės didingumą ir kultūrinį išsivystymą iki krikščionybės.O tai jau prieštarauja jų diegiamai dogmai.Todėl sunaikinti bene visi įmanomi šaltiniai, arba -jie užrakinti Vatikano archyvuose.
Tačiau kodėl iki šiol tyli Lietuvos istorikai? Juk marios darbo-parašyti tikrąją Lietuvos istoriją ir ją paskelbti .
Na, nejuokauk, Tamsta! Juk tam reikia daug darbo, daug metų tūnoti susirietus Vatikano archyvuose prie šaltinių. O išgarsėti tereikia pora dabar „ant bangos” plūduriuojančių frazių paleisti 🙂
Žemyna, jei mes abu pasakytume. Turime kelis “lišnus” milijonus, kas sutinka paieškoti , pasikapstyti Va tik ano ir ne tik – sandėliukuose. Rasite mūsų praeities liudijančius raštus, vežat namo , -pinigai ant bačkos. Pėsti nubėgtų ir parneštų. Vieną atvejį jau turim.
Mūsų istorija jau pradedama atblokuoti. “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure viduramžių Europoje” — tai solidus Algimanto Bučio veikalas, įtikinamai atskleidžiantis, kokia buvusi Lietuva nuo nieko nepriklausoma valstybė, teisėtai net priešų vadinama karalyste (regnum), o:: jos valdovai karaliais (rex) nežiūrint į jų religines pažiūras: Mindaugas katalikas, Vaišvilkas pravoslavas, Vytenis “aršus pagonis”, Gediminas ar Algirdas irgi ne krikščionys. Knygoje taip pat parodoma, kas ir kodėl XV a. pradėjo galingą valstybę žeminti vadindami kunigaikštyste, o jos valdovus atbuline tvarka irgi apšaukti kniaziais. Beje, knygoje parodomi ir kai kurie dabartiniai mūsų istorikai, akivaizdžiai falsifikuojantys Lietuvos istoriją
Tėvynę mylime ne dėl to, kad ji didelė, o dėl to kad sava. Visame istorijos akiplotyje aiškiam savęs ir tautos savitos praeities suvokimui užtenka vieno žodžio – suverenitetas nuo karaliaus Mindaugo vainikavimo akto.
Istorikas J.Stakauskas disertacijoje „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje” dar 1934 m. išanalizavęs šaltinius, pateikė išvadas: „Lietuviai žūsta žūtbūtinėse kovose su Rytų klajūnais, tauta nyksta ir traukiasi iš istorijos bei žemėlapio, prie Vorsklos žuvo tautos vidinės galios, o mes demonstruojame stiprybės simbolį“.
Yranti istorija ardo valstybę, žlugdo tautiną sąmonę. Jonas Aistis tai įvertino kaip savęs apgaudinėjimą, bet „Tai pats nenaudingiausias, o taip pat ir pats neprotingiausias apgaudinėjimas žemėje“.
Šiandieninė brazauskinė-lansberginė Lietuva 1990 metai “išsilaisvinusi” iš Rusijos okupacijos, pasekoje “išsilaisvinusi”nuo energetinės priklausomybės ir visokių kitokių buvusių “priklausomybių”, galiausiai “išsilaisvino”ir nuo bet kokių tikrų mokslų ir nuo mokslu pagrįstų samprotavimų, ir nuo sveiko proto aplamai. Esant tokioms palankioms”tautiniam atsilaisvinimui” nuo visko sąlygoms, šiandieniniai”tautiniai istorikai ir mokslininkai, įjungę tautinį istorinių įvykių, istorijos ir pasaulio tautinį suvokimą”,atranda apie buvusią Lietuvos valstybės ir lietuvių “galybes”tokių dalykų, apie kuriuos tais laikais gyvenę mūsų protėviai “šiandiena žinomų tūkstančius metų besitęsusių,didingų Lietuvos ir lietuvių galybės laikų”nebuvo pajėgūs net susapnuoti, kurdami savo padavimus ir legendas. Šiandieninėje Lietuvoje, net ir mažaraštis kaimo bernas,”įjungęs tautinį,patriotiškai-dielektinį, šiandieninės Lietuvos patrioto,buvusio ir šiandieninio pasaulio, tautinį suvokimą”, gali pasakyti,kad Lietuva ir lietuviai mūsų eros pradžioje buvo vadinami Roma ir romėnai, po to jie buvo Mongolai ir čingis chanai,buvo Anglija su lietuviams pajungtomis kolonijomis, kur Indija buvo vienas iš Lietuvos karūnos perlų, po to buvo Prancūzija su imperatorium lietuviu Napoleonu, Antikiniame pasaulyje Lietuva su lietuviais atitinkamais istoriniais periodais buvo ir Graikijos dalis su imperatoriumi lietuviu Aleksandru Makedoniečiu, buvo ir Graikija ir… kokiomis tik “pasaulio galybėmis”Lietuva nebuvo ir Lietuvos karalių, Imperatorių, Chanų dar niema nepavyko visų suskaičiuoti. Beje,paskutiniu laiku tikra Lietuva dar vis vadinasi JAV ir tikri lietuviai, “konspiracijos sumetimais, kad rusai nesuprastų kas yra kas ir kad galėtų ir toliau valdyti pasaulį,save vadina amerikiečiais…
Daug apie nieką.
Visai nusišneki, prachadimce, niekas taip nedaro, tačiau ir žeminti išties šaunių valdovų ir jų žygdarbių nevalia. Kai kurie istorikai (pvz. toks Norkus) primena, kad Algirdo vadovaujamą Lietuvos valstybę daug kas buvo linkęs vadinti “Neapsiskelbusia imperija”. Kažin kodėl?
Lietuvos kaip valstybės istorija prasidėjo nuo Lietuvos valstybės įkūrėjo ir vienintelio jos karaliaus Mindaugo laikų. Istorinės buvusių Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių ir lietuvių pergalės nieko bendro neturi su šiandienos išsivaikščiojančiais ir apgailėtinais beretiniais ir komunistiniais”tautiniais kovingais ir galingais ura patriotais” įsiprašiusiais į ES kompaniją ir su NATO “atgrąsančiais Rusiją”.
Dėkoju už gražius žodžius iš širdies. Jau ne pirmą kartą Jumis gėriuosi ir džiaugiuosi, kad tokių jaunų žmonių dar turime. Jūs neparašytumėte apie partizanus, kad jie buvo banditai ir plėšė bei padeginėjo sodybas. Tokius baisius komentarus neseniai teko skaityti po istoriko archeologo V. Vaitkevičiaus straipsniu.
Linkiu Jums stiprybės ir rašykite dažniau.
LRT PLIUS tik ką rodytas lenkų filmas apie jų ankstyvąją istoriją.
Kas suprantate lenkiškai – pažiūrėkite. Bus įdomu, ar papasakos, ką rado žemėse, į kurias atklydo nuo tos vietos, kur Ukrainos lemkai su Karpatais kaimynaujasi
Atleiskite! Šiek tiek proistorijos. 750 metais pr.m.e. Rytų Europoje palaipsniui pradėjo šalti klimatas. (Tuo metu Saulė tekėjo Atlanto pusėje!). Mūsų protėviai, taip pat palaipsniui, iš Rytų Europos, pradėjo KELTIS tekančios Saulės link. Taip gimė KELTAI! Kadangi šis geofizinis procesas buvo nesustabdomas ( mūsų laikais – nuolat ŠILA!), protėviai ir toliau judėjo SAULĖS link. Daėję iki Atlanto ( iki svieto GALO), pagimdė GALUS! Sekanti protėvių banga kėlėsi jau per Lamanšo sąsiaurį, kur rado anglį! Taip gimė ANGLAI!
Pateikiu trumpą ištrauką iš mūsų poligloto Česlovo Gedgaudo knygos “Mūsų praeities beieškant” psl. 240.
CENTRINĖJE EUROPOJE nuo 1200 m. pr. m.e., KLESTĖJO NEPAPRASTO LYGIO MŪSŲ KULTŪROS ŽIDINYS, SKLEISDAMAS ŠVIESĄ VISAM ŽEMYNUI ir LENKTYNIAUDAMAS SU VIDURŽEMIO JŪROS KULTŪRĄ!!!
Gerbiamas Šerna, gal šia žirgo nuotrauką aš galiu panaudoti savo knygoje “FAETONTAS”? Laukiu Tamstos sutikimo.
SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA gimsta nauja knyga, tiksliau – jau parašytų ir išleistų knygų: “PERKŪNAS”, “PER PRAEITĮ Į ATEITĮ”, “PAŽADINTA PRAEITIS”, “PRAREGĖJIMAS” bei “PRAEITIS IR ATEITIS”, tąsa. Tai “FAETONTAS”, arba lietuvių kultūros šaltiniuose įvardijamas kaip AGNIS!!! Kas jis buvo ir kodėl jis vėl ir vėl iškeliamas į dienos šviesą, galima bus pažinti tiktai susipažinus su jau spaudai rengiama knygą “FAETONTAS”.