Naujos knygos pradžia
Gerokai pagyvenęs po saule rašeiva ūmai pajuto, kad Kaunas užstoja jam pusę dangaus. „Kaip šitaip?“ – išsigandęs apsidairė. Ir dar kartą krūptelėjo, nes lūpos ištarė: „Ne pusę dangaus Kaunas man užstoja, o pusę širdies užgula. Kiekvienas padorus lietuvis negali gyventi ir negyvena be Kauno.“ Tai toks Kaunas.
Ir rašeiva ėmėsi šios knygos.
J. Adomas Mickevičius buvo litvinas, nors lietuviškai nekalbėjo. Neprabilo jis lietuviškai ir Kaune, kai 1819 metų rudenį pravėrė prefekto S. Dobrovolskio duris. Vargana visuomenė, vadinusi save šviesuomene, kalbėjo lenkiškai, o administracija ir karinis garnizonas — rusiškai; lietuvių kalbą galėjai išgirsti tik priemiesčių bakūžėse ir turgaus dieną, kai tarp žydų prekystalių imdavo nardyti lietuviai-suvalkai ir vidurio Lietuvos sodiečiai.
Mickevičius Kauno duris pravėrė sunkia širdimi. Anais laikais Vilniaus ir Kauno varžymosi dar nebuvo, dėl lietuvybės nesipešta, nebuvo, kaip sako medžiotojai, žvėries miške. Maža to, Wilno/Вильня tuomet buvo atitolęs nuo Kowno/Ковно kaip karūna nuo kromelninko… Tačiau!
Tačiau nuo nūdienos kalvų pastebime keistą, kaip prancūzai pasakytų, deževiu. Pajuntame kažin kokią apgaulę: nejaugi visai tai jau buvo numatyta? Užraugta? Tas pasiutęs varžymosi šešėlis? Kauno-Vilniaus, arba Vilniaus-Kauno varžytuvių pradžia, lyg koks dangaus grumenimas iš ateities?
Žodžiu, į Kauną A. Mickevičius atvyko tarsi į tremtį, palikęs pasakų miestą. Žinoma, kad taip, nes Vilnius per amžius kurtas kaip svajonė, kaip tikėjimas, valdžia ir kaip sostas. Sostu jis liko net atsidūręs Rusijos imperijoje, liko autonomiškas, nes ir Vilniaus universitetas, gavęs Rusijos imperatoriškojo vardą, pranoko tuos kelis Rusijoje esančius universitetus jau vien tuo, kad buvo vienintelis telkęs savyje nerusišką kultūrą, liudijo Europą. Kitaip sakant, Vilnius buvo ir liko tarptautinės, kaip dabar pasakytume, lygos „žaidėju“.
O Kaunas? Varge mano! Hanzos kontoros nė kvapo, Nemunu į Prūsiją plukdomas gėris — svetimas, iš jo miestui nulaša kelios pelno ašaros, o imperijos fortifikacinė sistema, kuria vėliau išgarsės Kaunas, dar nenumatyta.
Bet konkurencija jau užraugta, jau numatyta. Ir ją jaučia jaunas, dvidešimt vienerių metų vyras, 1819 metais sunkiai pravėręs prefekto S. Dobrovolskio duris. Kaip jis tai pajunta?
Mickevičius Vilniuje ką tik buvo pakilęs ant sparnų, ūmai pasiekęs poezijos olimpą, apie jį prabilta kaip apie „lenkišką Petrarką“. O kas laukė Kaune? Nykios prozos lyguma. Kaunas buvo gryniausia bausmė maištingai prigimčiai, pritvinkusiai jėgų poezijai ir net žygdarbiams. Provincija, užkampis, nei literatūrinių salonų, nei apskritai jokių salonų. Nei vieno filareto, nei filomato, nė vieno lygaus jam, tinkančio nors užstalės pokalbiui. Laukė tik šešeri nykūs mokytojo darbo metai apskrities mokykloje. Ir ką gi – prasidėjo ta nykuma. Dabartinės Jėzuitų gimnazijos patalpose ėmė aidėti jo monotoniški žingsniai, celėse-klasėse skambėti žodžiai apie literatūrą, antikinę istoriją, poetiką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Visa tai biro nežinia kam – į aklas sienas — sielas.
Toks tas šviesos kelias – per kančias į žvaigždes, per aspera ad astra? Bet juk žvaigždės jau buvo pasiektos Vilniuje, o čia – kas? Ir vėl kilti iš pradžių? Tai nepakenčiama poetui!
Ak, Kowno/Ковно, net praėjus Napoleonui tu negalėjai pasikeisti, nebuvo tavyje galios augti ir keistis. Netrukus tu būsi visai surakintas geležiniu fortų žiedu ir smaugiamas bukų karinio garnizono komendantų.
Ir vis dėlto – kokia keista lemtis, kokia ateities laimė buvo paslėpta jauno poeto prigimtyje. Kažkas pranašiško. Nes toje kultūros dykumoje A. Mickevičius ėmėsi Lietuvos temos. Ir čia pat gimsta „Gražina“ – jau vien ko verta ši vizijų poema! Ji pradeda Lietuvos heroizavimo tradiciją. „Gražina“ ima maitinti lenkų romantikus, o po dešimtmečių – ir lietuvių atgimimo pirmeivius. Tik pagalvokime, ar A. Mickevičius, likęs Vilniuje, būtų ėmęsis šios temos? Juk Vilniuje vyravo universalus humanizmas, pūtė prancūziškos laisvės vėjai, to meto globalizmas.
Tik kaip tada nelietuviškame Kaune atsiradęs genijus ėmė mokyti mus lietuviško patriotizmo? Pasiutimas. Vargo miestas, be regalijų ir mistinės aureolės — mokyti? Tikras pasiutimas!
Tad ar reikia stebėtis, kad lygiai po 100 metų, 1919 sausį nutinka antroji istorinė tremtis, iš Vilniaus į Kauną atsikelia nebe kitas poetas, o visa Lietuvos vyriausybė. Ir ji Kaune pasiryžta sukurti lietuvišką Lietuvą, be Lenkijos. Imamas kurti sostas Nemuno ir Neries santakoje — nauja Lietuvos sostine. Laikinoji? Sakoma, kad taip. Bet ar tokius kalnus nuvertusi sostinė gali būti laikinoji? Kauno lietuviškumas apvaisino visą Lietuvą ir net šiandien – net šiandien! – kelia galvos skausmus Vilniui.
Kaip šitai nutiko?
Iš kur lietuviai sėmėsi, iš kur traukė tiek drąsos?
Rašeiva padėjo tašką ir užsimerkė. Dabar šią mįslę jis turės įminti ir išsiaiškinti. Ir papasakoti tautiečiams. Šioje knygoje.
Ar pirma nuotrauka yra iš Kauno?
Po nuotrauka yra užrašas:
Kauno Rotušė | kaunas.lt nuotr.
Kataklizmavimo etalonas, – genialu gerb. Žemyna
(šitas tipelis A.J. visai atviraujant ir pilna pagieža;
melavau-meluoju-meluosiu su tiek išgrynintu “feiku
… „Kaunas Photo“ ” už gryną pinigą per “Alką” brukt
ir potvynio vaizdu /”modeliacija”/ u ž k a t a k l i z m i n a
savaip tapataus Užkalnio įvaizdu.
Genialu:
su visa gryn akivaizda kataklizmine
žr. lietuviuzodynas.lt/terminai/Kataklizmas.
Toks jau tipelio “hipernoras” – visa nugriaut, nubriaut
– vien JĮ, JO ir JAM, kad vien…vien…vien
(būna tipelių, ir jie itin genialiai tai, – kad tik
pribriaut pribriaut – visa į paįales nuo savęs – ir AŠ,
į mėsos kombinatą, degtinės varyklą, karo mokyklą,
ar šiaip – VIEN AŠ). Juokinga, net graudu.
Žiūri į tokį vargetą melagėlį su “feik „Kaunas Photo“ ”
ir visa… nublanksta (net Mickevičius su Napoleonu,
ką jau tas galingosios santakos KAUNAS, nuo pat 1040 m.
kronikose slavų, – visa pagarba atsiliepiant apie…)
Tas tuščias, mano supratimu iš esmės tipiškai lenkiškas pasipūtimas “Kaunas yra Kaunas” lietuviams Lietuvoje yra gerai pažįstamas, iš jo šaipomasi ir vargu ar „rašeivai“ net su “Istorinės klaidos” tipo mistika pavyktų čia dėl jo ką nors nauja tarti, bet…
Jokių konkrečiai Kauno nuverstų kalnų lietuvybės naudai neįžvelgčiau, greičiau yra atvirkčiai. Juk Kaunas valstybės valdyme vasalaudamas Lenkijai pražudė valstybę, privedė prie baisaus lietuvybės sutrypimo. Tarpukariu “lietuviškumo kalnai versti”, bet tai darė Tauta tapusi laisva savo Tėvynėje. Čia atiduoti nuopelnus tarpukariu iš Pilsudskio “malonės” sostiniavusiam Kaunui būtų tas pats, jeigu Tautos Sąjūdžio nuopelnus Lietuvai atsikratant Sovietų Sąjungos sudėties priskirtume Landsbergiui. Jis Sąjūdyje buvo ten, kur ir derėjo tuo metu būti jam kaip Lietuvos sūnui. Čia tik garbė, o ne nuopelnai.
O kas dėl 1919 metų pasiryžimo kurti “lietuvišką Lietuvą be Lenkijos”, tai tas yra gryniausias pramanas. Ne Kaunas norėjo Lietuvos be Lenkijos, o atgimstanti Tauta to siekė, tai Tautos Taryba deklaravo dar Vasario 16-osios aktu. Kad Kaunas siekė savanaudiško lenkiško lietuviškumo gerai pasimato iš Smetonos valdžių veiksmų, kai šalis buvo Kauno valdyta nepakeliant šautuvo dėl Vilniaus 1938 m. kovo Lenkijos ultimatumo, 1939 m. rugsėjo-spalio įvykių metų. Kai ji buvo nuvaldyta iki to – “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Tad ko gero būtų pagrindo manyti, kad jau 1926 metais Smetonai tapus Lietuvos prezidentu „lietuviška Lietuva“ laikyta Lietuva be, atseit, nelietuviškų Vilniaus ir Klaipėdos. Tai išreikšta Smotonos politinėje pozicijoje, kad jis “Už lietuvišką Lietuvą”. Taigi iš tikrųjų tarpukariu ne kalnai lietuviškumui Kauno buvo suversti, o Lietuva privesta prie valstybės praradimo, sutrypta lietuvybė. Šiandien, kaip tų tarpukarinių kaunietiškų apraiškų pavyzdį galime įžvelgti tame, kad “valstiečiai” vieną iš strateginių lietuvybės valstybėje židinių Vilniuje – LEU – iškrausto Kaunas yra Kaunas arba, kaip akivaizdu, tame slypinčios tarpukarinės lenkybės link. Nedaug betrūko ir iki to, kad Klaipėda būtų palikusi apskritai be universiteto. Be abejonės šiandien “tokio lenkiškos lietuvybės pavasario” kregždžių galima būtų vardinti ir daugiau. Tad ar nebus A.Juozaitis sumanęs aiškintis, tai kas yra aišku… O gal tai jau rengimasis ne šios, o kitos kadencijos prezidentavimui…
1956-tieji! Jau 15 metų kaip “gyvenu” Altajaus kalnuose! Man jau 18! Sėkmingai, rusų kalboje (mokykloje buvo tiktai tokia!), baigiau vidurinę! Prieš keletą dienų paskelbė – baigę vidurines vaikai – gali vykti į TĖVYNĘ! Nespėjęs pasiimti atestato, iš džiaugsmo, kitą dieną, pravažiuojančiu autobusu, jau važiavau į LIETUVĄ! Kiek džiaugsmo?! Kaune, geležinkelio stotyje, jau manęs laukė Mamos pusseserė Jadvyga Šimkutė! Kauno Politechnikos instituto rektorius prof. Kazimieras Baršauskas (kalbėjomės rusiškai), padėjęs ranką ant mano peties, tėviškai patarė- pirmiausiai stok į Kauno politechnikumą, o po to tiktai į institutą! Taip ir padariau! Politechnikume užrašus rašiau – lietuviškais žodžius rusiškomis raidėmis! Pagaliau atėjo VASARIO 16-ji! Kauno miesto kapinės (dabar – Ramybės parkas.)! TAI BUVO PIRMASIS, SĄMONINGOS LIETUVYBĖS GURKŠNIS, MANO GYVENIME! Dabar jau, po gerų 50 metų, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, ATRADAU TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS! Šie PASAULINIAI ATRADIMAI įkvėpė manyje ir mūsų PROTĖVIŲ DVASIĄ! Beja, ši mūsų protėvių dvasia, kuri, anot Mahatmos Gandžio, yra SANSKRITO KALBOS MOTINA, netrūkus paplis po visą PASAULĮ!