Nors dažnam lietuviui folkloras asocijuojasi tik su „Duokim garo“, tūlas jaunuolis pagalvoja, kad „tokia muzika skirta senukams“, o vienintelė žinoma liaudies daina yra „Ant kalno mūrai“, „Obelijos“ merginos yra užsispyrusios įrodyti, kad kalbant apie folklorą viskas iš tiesų yra ne taip.
Savo nuoširdumu klausytojus paperkančios atlikėjos dainų mokosi keliaudamos po Dzūkijos kaimus iš juose dar tebegyvenančių senolių bei ieško archyvuose. „Anksčiau dainas žmonės išmokdavo iš savo tėvų bei senelių. Tai buvo ta muzika, kuri juos lydėdavo dirbant, švenčiant, dainos buvo tiesiog apipynusios žmonių gyvenimus ir ilgus amžius lydėjo nuo gimimo iki mirties. Šiandien šios dainos yra nugrimzdusios užmarštin, o paskutiniai jas iš tėvų išmokę žmonės taip pat pamažu nyksta“, – tvirtino grupės „Obelija“ įkūrėja Eglė Česnakavičiūtė, dabar siekianti etnomuzikologijos magistro laipsnio LMTA.
Grupės pavadinimas reiškia apleistą obelų sodą. „Visai kaip mūsų liaudies dainos – apleistos, bet juk širdis tiesiog prašo jas atgaivinti“, – pasakojo E. Česnakavičiūtė.
Kaimuose baigiant sunykti lietuviškam dainavimo papročiui „Obelijos“ merginos, dainuodamos tai, ką išmoko gyvai iš senųjų dainininkų bei archyvinių įrašų, siekia tradiciją išsaugoti pridėdamos dalelę savęs ir tuo pačiu skleisti, parodyti Lietuvai, jog folkloras yra kur kas gilesnis nei dauguma galvoja.
„Lietuvių liaudies dainose apdainuojamos temos yra amžinos – meilė, rūpesčiai, baimės, džiaugsmai, mirtis. Šia prasme šiandienos populiariojoje muzikoje nieko naujo neatrastume. Yra buvę, jog per mūsų koncertus žmonės apsiverkia ar po jų prieina padėkoti už tai, kad išgirdo tokį folką, kokio išgirsti paprasčiausiai nesitikėjo“, – teigė „Obelijos“ narė Salomėja Gruodytė.
Grupė „Obelija“ gyvuoja jau septynerius metus. Šiuo metu „Obelijoje“ muzikuoja keturios merginos – Eglė, Salomėja, Dalia ir Rūta. Atlikdamos lietuviškas dainas merginos taip pat pasitelkia aibę tradicinių instrumentų – būgną, kankles, dūdelę, žvangutį bei egzotiškai šiandien atrodančią ir skambančią ratukinę lyrą. Savo pasirodymuose grupė vilki rekonstruotais X – XI amžiaus baltiškus drabužiais, puošiasi margomis pačių vytomis juostomis.
Merginos yra surengusios ne vieną koncertą, taip pat grojusios su įvairiais atlikėjais – nuo elektroninės muzikos gurmanams puikiai žinomo projekto „Girių dvasios“ iki kolumbietiškais ritmais lietuvius pajudėti verčiančio Jurgio Didžiulio.
Šiuo metu „Obelija“ užsiima pirmosios savo plokštelės leidybos darbais – įrašai jau baigti, o plokštelė gerbėjų rankas pasiekti turėtų jau rugsėjo mėnesį. Tuo metu žadami ir plokštelės pristatymo koncertai. Tam, kad išsipildytų ši merginų svajonė, grupė prašo visų prisidėti prie plokštelės leidybos bei siūlo atsidėkoti už pagalbą įvairiomis dovanomis. Internetinėje erdvėje sparčiai plinta būsimosios plokštelės pristatymo vaizdo įrašas, kurį „Obelija” sukūrė drauge su režisieriumi Pauliumi Stankevičiumi, operatoriumi Modestu Endriuška bei aktore Jurgita Maskoliūnaite.
Merginos tvirtina, kad jų atliekamos muzikos pobūdis bei žanras nėra itin populiarus, tad ir išleisti plokštelę pačioms yra sudėtinga. Socialiniame tinkle „Facebook“ grupės pagalbos prašymą pastebėjo ir įvertino jau ir tokie žmonės, kaip Andrius Mamontovas, Nijolė Oželytė, Nėrius Pečiūra bei kiti.
Prisidėti prie „Obelijos“ plokštelės leidybos ir išsamiau susipažinti su grupe galima čia: http://igg.me/at/obelija
Šaunuolės, labai vykęs, senove dvelkiantis pavadinimas. Regis yra latvių mitologinė daina, kurioje apdainuojami Dievo sūneliai (Dieva dėlis) iš obels medžio (abels kuoka) darantys laivelį abiem galais paauksuotą. Tačiau gali būti, kad ‘abels kuoka’ verstina ‘vandens medžio’. Tokiu atveju “Obelijos” žodžio reikšmė gali būti siejama su vandenis vadintu žodžiu, o vandenys tokį vardą gali būti gavę pagal požymį, kad jų paviršiumi gerai sklinda, ataidi balsas (dainavimas, muzika). Plg. dainos žodžius: “Anoj pusėj Dunojėlio pievelė žaliavo, grėbė pulkas mergužėlių, grėbdamos dainavo…” Toliau gretinant indoeur. dan- ‘upė’, prūs. ape ‘upė’, jotving., linkusių turėti skardesnius priebalsius, gali būti abe/obe ‘upė’. Taigi Obelijos pavadinimas reikštų lyg tuos vandenis (upes, ežerus) ataidinančius senąsias dainas, palaikančius dvasinį ryšį su lietuvių dainavimo senove…
Labai įdomus komentaras, ačiū! Beje, ar žinojote, kad Lietuvoje turime ežerą šiuo pavadinimu?
Žinau, jo vanduo tyras, tiesiog skambantis lyg lietuvaičių dainavimas, sėkmės siekiant kilnių tikslų.
Man patinka tautos kūryba. Dabartinį FOLKLORĄ lydi pragaištingas komunistų paveldas. Pasireiškia svetimžodžiais, kurie niekaip nedera su tautos kūryba. Rusai svetimžodžius įterpė, manau, į visų ‘broliškų’ tsrs tautų kalbą.
Iškuopsiu šį eilinį straipsnelį apie FOLKLORĄ – patys pamatysite:
,,folklorui, folkloras asocijuojasi, folklorą, archyvuose, grupės, etnomuzikologijos magistro, Grupės, archyvinių, tradiciją, folkloras, temos, populiariojoje muzikoje, koncertus, folką, Grupė, muzikuoja, tradicinių instrumentų, egzotiškai, lyrą, rekonstruotais, koncertą, elektroninės muzikos gurmanams (3 svetimžodžiai iš eilės!), projekto, ritmais, koncertai, Internetinėje, režisieriumi, operatoriumi, aktore, muzikos, žanras, populiarus, Socialiniame, grupės, grupe”.
Pastebėsiu, dauguma šių svetimžodžių savo kalbose vartojami visai kitomis prasmėmis.
Pirmiausia noriu padėkoti “Obelijos” merginoms už puikius darbus išsaugant tautinio paveldo dainas, palinkėti nešti praeities lobius dabarties žmonėms, palikti įrašus ir ateičiai. Nuostabu – jūs dainuojate, bet nerėkiate dainą. Sėkmės jums.
Matydamas nuotraukose malonias merginas dvasingomis akimis, negaliu netarti savo žodžių, siekį turėdamas – dar labiau pagilinti ir praplėsti jūsų supratimą apie lietuvių tautos ir lietuvių kalbos reikšmę pasauliui.
Man jau straipsnio pavadinimas rėžė akį žodžiu ‘folkloras’, susidedantis iš lietuviškų žodžių ‘pulkas+lauras’, dėl ‘lauras’ nenoriu plėstis, bet tai mūsų kalbos palikimas, jam veiksmažodis tėra tik lietuvių kalboje. Bet tai daugiau straipsnio augintoriaus (autoriaus) pečiams.
‘Aktorius’ – liaud. ‘actere’ < 'aikti' < 'aikšti', gal 'aikštorius', verta paminėti hrvatų kalbą, kur 'vaidinti' – 'glumiti' <'gluminti', o 'aikštorius' – 'glumac' /'gluminčius', 'glumica' / 'glumintė' ?
'Asocijuotis' – pirminis 'atsisočiuoti'.
'Archyvas' < gr. 'archė' < 'vargša', tebūnie archyvas.
'Grupė' – tai nieko kito, tik lietuviška 'krūva'.
'Gurmanas' – kodėl ne 'smaguris' ?
'Elektroninis' – 'išlėktronis' taip graikai vadino gintarą trinant sukuriamą traukimą.
'Etno-' – gr. 'aitnos', 'aitnas' tokiu skambesiu liko graikams po Taurėjos žlugimo 1186 m. pr. Kristų arba 4322 arijų metais.
'Koncertas' – liaud.'concertum', klasikinis tarimas 'konkertum', iš pirminio 'sankertas', 'sankirtas'.
"Lyra' – gr. 'lura', vėlgi atsekamas lietuviškas veiksmažodis 'liurlinti'.
'Magistras' – 'maga'/didelis, šiandien mūsų 'mažas'/ + 'eisteris'
'Muzika' – tebūnie muzika iš graikų 'mousike' mūza, nebūtina kiekvieną žodį būtinai atlietuvinti, nors kiekvienas žodis šioje Žemėje yra iš lietuviško veiksmažodžio (L. Hjelmslev).
‘Operatorius’ – nuo liaud.’opere’ < 'apeiti' – 'veikti', kodėl ne 'apeitorius' ?
'Projektas' – labai paprastas 'prajėgtas', veiksmažodis 'jėgti'.
'Populiarus' – nesakysime 'pupulingas', nuo turimo 'pupulis' … ar 'pupingas' nuo 'pupa', kuris ir davė liaud. 'populus' – liaudis, tauta, gyventojai. Veiksmažodžiai tai 'pupėti', 'pupsėti'.
"Rekonstruoti' – 'atstatyti'.
'Režisierius' – nuo liaud. 'regere' – 'valdyti', nuo liet. 'regėti', kodėl ne 'regėrius' ?
'Ritmas' – neabejotinai lietuviškas paskolinys.
'Tradicija' – 'tra' iš 'trenkti' + 'dicere' (tarti klasikiniu liaudynų tarimu iki 5amžiaus 'dykėre'), turime 'dygėti' pasikeitusia reikšme, bet sąsaja nesunkiai lietuviui jaučiama. Šiandien gal labiausiai tiktų 'persakas' ar 'pernašas'.
'Instrumentas' – visa savo sandara yra nepriekaištingai lietuviškas žodis, su visais veiksmažodžiais kiekvienai žodžio daliai.
Dabar dėl vardo 'Obelija'.
Yra pirmapradis 'gava', bent 70tūkstančių metų senumo ir einantis per visas pasaulio kalbas, mums ir 'gauti', nutrumpėjęs iš 'gavati', ir 'upė'. Tokiu atveju pirmiau buvo 'Upelija', bet dėl garsų kitimo tarmėse galėjo virsti 'Obelija'.
Yra ir 'apvalus' ( 'apa- varati' pirminis), iš kurio atsirado 'obuolys', tai tuomet būtų 'Obelija'.
Graikų svorio matas buvo 'obolė' (obuolė), lyg tai 35 gramai ( grama atsirado iš 'gramža' < 'gremžti', kaip ir 'gramatika' savo kilme iš 'gramžatinga').
Žvelkiva : liaud. 'greminus' – pieva arba 'gremžynas', kaip ir estų 'roheline' – 'žalia' iš 'grauželinė', kaip ir slavų 'gruša' iš 'grauža', mums šiandien 'skolinys' 'kriaušė'.
Graikų Apolonas pirmiausia užrašytas hetitų ( hatti – gadai ar gandai) kaip APALIUNAS, sakytume UPELIŪNAS.
Lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina, turi 220 milijonų žodžių, su priešdėliais, priesagomis, kai anglų kalba, lyg žiurkėnas susivilko iš viso pasaulio ir prieš dešmtmetį užregistravo MILIJONĄJĮ žodį, o visos VISOS Europos kalbos nepasivytų žodžių gausa lietuvių kalbos.
Nesusinkime savo lietuvių kalbos angliškais ar tarptautiniais žodžiais.
Visada paliekate be žado. Štai taip, vienu prisėdimu iš visų atminties kampelių tiek visko ištraukti ir čia išdėstyti! Lyg kažkokį eilinį kasdienį dalyką.
Čia ne tik nesuvokiamai daug žinių, bet ir daug širdies įdėjote. Neapsakomai apdovanotas esate.
Tvankstas:
,,”Lyra’ – gr. ‘lura’, vėlgi atsekamas lietuviškas veiksmažodis ‘liurlinti’.”
🙂 🙂 🙂