Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje bus minimos 70-osios antrųjų masinių trėmimų metinės

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kviečia į renginį, skirtą 70-osioms antrųjų masinių trėmimų metinėms.

10 val. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento skaitykloje – Eglės Gudonytės pokalbis su jaunesnio amžiaus vaikais: trumpai pristatomi sovietmečio lietuvių tremties faktai, demonstruojamos šeimos nuotraukos iš gyvenimo tremtyje, skaitomos ištraukos iš knygos „Karta nuo Sibiro“, pasakojama apie šių laikų kelionę į Sibirą su mama tremtine, rodomos nuotraukos, vaizdo įrašai.

11 val. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento skaitykloje – Eglės Gudonytės susitikimas su vyresnio amžiaus vaikais: pasakojimas apie šių dienų kelionę į Sibirą ir netikėtus atradimus jame, bus skaitomos ištraukos iš knygos „Karta nuo Sibiro“, demonstruojamos nuotraukos.

11.59 val. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento skaitykloje ir Konferencijų salėje – tylos minutė. Ekranuose bus rodomos nuotraukos iš gyvenimo tremtyje.

12 val. Konferencijų salėje – susitikimas su „Misija Sibiras 2017“ dalyviais. Praėjusiais metais „Misija Sibiras’17“ ekspedicijos dalyviai vyko į Irkutsko sritį, kurioje pagal plotą tilptų 12 Lietuvų. Buvo tvarkomos lietuvių amžino poilsio vietos Tulūno ir Nižneudinsko rajonuose. Per dvi savaites trukusią ekspediciją sutvarkytos 9 kapinės (Gadalėjaus, Tulūno, Javdokimovo, Algatujaus, Soloncų, Kamenkos, Bogotyriaus, Porogo, Viesiolyj), į dangų iškilo 9 nauji kryžiai, puošti lietuviškos kryždirbystės tradicijomis.

Birželio 1–17 d. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento erdvėse veikia paroda „Sibiro raštai“.

Paroda „Sibiro raštai“ primena skaudžią mūsų istoriją.

1951 m. gyvuliniame vagone į nežinią vežama šešiolikmetė Paulina Žukaitė niūniavo „Mes išvažiuojam už Uralo / Tremtinių brolių aplankyt, / O gal už tolimo Baikalo / Sniegynuos galvas paguldyt.“

Kaip ir dar apie 300 tūkstančių tautiečių, ji buvo tuometinio režimo priešas – pasiturinčių ūkininkų dukra, draugavusi su partizanais ir nunešdavusi jiems maisto. Tremtis užtruko 17 metų, per kuriuos sapnuota duona, tiesti traukinių bėgiai, brista per kelių metrų aukščio sniegynus, vargta ir sirgta. Nors ir labai vargdamos, lietuvių moterys visada norėjusios gyventi švariai ir gražiai. Tad netrukus iš rankų į rankas pradėjo sklisti siuvinėjimo raštai – ant vaškinio popieriaus perpaišomi, iš vienų kitoms perduodami, iš Lietuvos ant laiškų nugarėlių siunčiami, iš popierių skiautelių sujungti į vieną, nučiupinėti – kaip priemonė savo varganai buičiai pagražinti, o galbūt ir sielos atgaiva, būdas pamiršti rūpesčius ir nepriteklių. Šiuos raštus Paulina parsivežė iš tolimojo Sibiro, iš jų mokė siuvinėti savo anūkę. Tai dalelė tremties kultūros, kuri, perduodama iš kartos į kartą, turėtų priversti susimąstyti apie sudaužytus žmonių likimus, jų valią, stiprybę ir – jau perkeltine prasme – visus neparašytus, užmarštin iškeliavusius Sibiro raštus.