Atleista Lietuvių kalbos instituto direktorė

Įvertinus Lietuvių kalbos instituto (LKI) 2015-2018 metų veiklą, už netinkamą pareigų vykdymą gegužės 31 d. atleista instituto direktorė Elena Jolanta Zabarskaitė.

Konstatuota, kad LKI direktorė ilgą laiką netinkamai vykdė nustatytas funkcijas, neužtikrino instituto veiklos atitikties Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams, tinkamo, racionalaus ir tausaus išteklių naudojimo bei  veiksmingos finansų kontrolės.

„Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta, kad valstybinio mokslinių tyrimų instituto direktoriumi gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo, todėl tokie pasikartojantys aplaidumo atvejai negali būti toleruojami. Atnaujinant mūsų šalies švietimo ir mokslo sistemą, ypatingai svarbu, kad švietimo ir mokslo įstaigoms vadovautų kompetentingi ir skaidrūs vadovai, nemetantys šešėlio ant savo vadovaujamų kolektyvų ir visos šalies švietimo bei mokslo sistemos veiklos“, – šį sprendimą komentavo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Šių  metų pradžioje atliktus instituto auditą, nustatyta reikšmingų LKI veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, tarp jų ir neištaisytų po ankstesnių patikrinimų. Nustatyta, kad institutas neįvykdė įsipareigojimų grąžinti į valstybės biudžetą netinkamai panaudotas lėšas (47,7 tūkst. eurų); LKI direktorė, nesuderinus su darbdaviu, buvo papildomai įdarbinta instituto vykdomame tarptautiniame finansuojame projekte; darbuotojams, užimantiems vienodas pareigas, buvo nustatyti nepagrįstai skirtingi darbo užmokesčio koeficientai. Apie šio audito išvadas instituto vadovė buvo oficialiai informuota ir įspėta, kad per dvylika mėnesių antrą kartą nustačius tokius pat pažeidimus, darbo sutartis su ja gali būti nutraukta.

2018 metų balandžio mėnesį baigtas pakartotinis LKI auditas vėl nustatė to paties tipo ir naujų direktorės veiklos pažeidimų. Nustatyta, kad institutas pirko paslaugas iš individualią veiklą vykdančių LKI darbuotojų, nors tokio paties pobūdžio darbams atlikti jame buvo įsteigti valstybės finansuojami etatai.  Paslaugos buvo perkamos iš LKI darbuotojų artimųjų ar giminystės ryšiais susijusių asmenų, nesilaikant pirkimo skaidrumo ir nediskriminavimo principų. Užsakant lietuvių kalbos tyrimus ir ekspertizes, nebuvo sudaromos sutartys, o mokslininkams už atliktas ekspertizes buvo apmokama neskaidriai ir nevienodai.

2018 m. gegužės 23 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino, kad E. J. Zabarskaitė pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, nepateikdama duomenų apie vykdytą individualią veiklą bei papildomas pareigas LKI, taip pat šio įstatymo ir LKI mokslo tarybos darbo reglamento nuostatas dėl mokslo tarybos nario pareigos nusišalinti priimant sprendimus savo paties atžvilgiu, kai buvo svarstomi direktorės kartu su bendraautoriais parengtos monografijos leidybos klausimai. Direktorė pasirašė šios monografijos leidybos sutartį su UAB „Proit“, kurioje tuo metu dirbo jos sūnus.

E. J. Zabarskaitė įstaigai vadovavo nuo 2003 m.

Atleidus direktorę, institutui laikinai vadovauja Albina Auksoriūtė. Artimiausiu metu bus skelbiamas naujo LKI vadovo konkursas.

***

Pati J. Zabarskaitė savo atleidimo iš darbo aplinkybes savo Feisbuko paskyroje pakomentavo taip:

„Kai ministerijos spaudimas didėjo, sprendimo trauktis iš pareigų pati nepriėmiau dėl to, kad rūpi lietuvių kalbos, mokslinių tyrimų, instituto ir jo žmonių likimas ir, atvirai šnekant, yra smalsu, kiek toli galima nueiti manipuliuojant teisinėmis ir etinėmis normomis. Išplukdžiau LKI laivą 2010 ir 2013 metais, kai buvo parengti humanitarinių institutų jungimo nutarimai. Tuo metu taip pat išgyvenau skundų, puolimo, šmeižto ir auditų srautą, kuris buvo koordinuojamas ir organizuojamas ir tų pačių asmenų, kurie ir šiandien yra aktyvūs mano baudėjai. Tuo metu dar galėjau kurti, rūpintis instituto žmonėmis, tyrimais, projektais, instituto finansavimu, socialine plėtra, tarptautiniais ryšiais su įkvėpimu ir džiaugsmu. Eidavau į darbą ir mintyse girdėdavau šviesią muziką.

Pastaruosius beveik pusantrų metų, per kuriuos kasdien ateidavo po skundą inicijuotą sergančio žmogaus (kartą pagal jo skundą į LKI atėjo policijos patruliai), ir kuris, beje, prašėsi auditorės „būti apklausiamas“, o jo „demaskavimai“ noriai buvo įtraukti į audito ataskaitą, rijo sielos ir dvasios sąnaudas, nes energija atsirašinėjimams grimzdavo į beprasmybės tamsą. Pajutau, kad prarandu savo, kaip vadovės, mokslininkės, kūrėjos tapatybę, mačiau, kaip pavargo žmonės. Mačiau ir tuos kolegas, kurie išdavė, manydami, kad apie tai nesužinosiu.

Ministerija naudojosi susidariusia padėtimi, tai matosi iš auditų dokumentų. Ministerijos auditai šiemet vyko vienas po kito. Motyvas aiškus, reikėjo sukurti prielaidas pritaikyti per 12 mėnesių du kartus padarytiems tiems patiems nusižengimams taikomas sankcijas. Auditų algoritmas buvo toks: duokit dokumentus 2016, 2017, visų kitų metų, nieko nėra, dar duokit dokumentų, dar…. Mūsų atsakymai ir pastabos buvo ignoruojamos. O LKI teisininkė iki šiol su daugeliu pažeidimų nesutinka, pavyzdžiui, kad pažeidėme viešųjų pirkimų įstatymą.

Tačiau manipuliuojama toliau, pavyzdžiui, skelbiama apie negrąžintus pinigus (2014 metais panaudotus darbuotojų atlyginimams), kurie jau seniai grąžinti. Nors turėtų baudėjai švęsti pergalę, bet kažkodėl toliau mane juodina pranešimais spaudai, beje, su faktinėmis klaidomis. Neneigiu, kad nebuvau ideali vadovė, nepadariusi klaidų. Tačiau nei institutui, nei jo žmonėms, nei lituanistikai nepadariau nieko blogo, o nuveikiau gal ir šį tą gero“.