Nepriklausomybės 100-mečio metais prisimename mūsų kovos už laisvę simbolius – Vytį, Vyčio kryžių, Gediminaičių stulpus, trispalvę vėliavą, jų atsiradimo istoriją ir tuos, kurie sovietmečiu nukentėjo dėl jų prisiminimo.
Kas suskaičiuos, kiek žmonių Lietuvoje sovietų okupacijos metais nukentėjo dėl trispalvės vėliavos iškėlimo Vasario 16-ąją, kiek buvo užvesta bylų, kiek areštuota, ištremta, priversta bėgti iš Lietuvos?
Trispalvė ant kamino Palangoje
Palangos vidurinės mokyklos vienuoliktokas Antanas Vaišnoras Lietuvos trispalvę ant poilsio namų geležinio kamino iškėlė 1967 metų vasario 16-osios naktį, slapčia pasiuvęs ją motinos siuvimo mašina. Apie šį savo sumanymą nepasakojo niekam – nei seseriai, nei broliams, nei motinai. Tą naktį į talką „atasu“ pasikvietė mokslo draugą devintoką Eugenijų Čilinską.
Išaušus vasario 16-osios rytui prasidėjo Palangos pareigūnų ir kagėbistų sujudimas. Niekas nedrįso lipti į apledėjusį dūmtraukį. Kol susirengė, praėjo visas pusdienis, tad daugelis palangiškių ilgai žiūrėjo į vėjo plaikstomą Lietuvos trispalvę ir stebėdamiesi svarstė, koks drąsuolis tai padarė. Kagėbistai pirmiausia įtarė vidurinės mokyklos mokinius ir jau tą pačią dieną pradėjo tardyti. Neišvengė to tardymo ir Antanas bei jo artimieji. Tačiau visi gynėsi, sakė nieko nežiną ir jau atrodė, kad debesys nuslinko į šoną.
Baigęs vidurinę mokyklą Antanas įstojo į Vilniaus universitetą, pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Būdamas gabus literatas daug rašė, jo apsakymai ir novelės laimėjo ne vieną konkursą, buvo spausdinama jaunimo spaudoje. Gyveno Tauro bendrabutyje.
Nelauktas svečias
Vieną dieną jam prisistatė nepažįstamas vyriškis: „O, klaipėdietis, aš irgi iš Klaipėdos, noriu pasikalbėti, eime į koridorių.“ Vos tik išėjo, nepažįstamasis pakišo Antanui saugumiečio pažymėjimą ir liepė eiti į gatvę. O ten jau laukė juoda volga ir dar du kagėbistai. Nuvežė į netoliese esančius KGB rūmus. Tardymas buvo trumpas. Buvo pateikti konkretūs faktai, kad vėliavą Palangoje iškėlė būtent Antanas, kad prie kamino atvažiavo dviračiu, kad lipant į kaminą iškrito pirštinės… Iš KGB rūmų paleido, be ne ilgam. Netrukus buvo iškviestas naujam pokalbiui, o po to dar ir dar kartą. Kalbos vis tos pačios: „Tu gražiai rašai, mūsų tikslai vienodi, galėsi toliau studijuoti, niekas nieko tau nedarys, tik pranešinėsi, ką studentai kalba, kokius anekdotus pasakoja…“ Antanas visą laiką laviravo, vis sakydavo, kad studentai labai rimti, jokių anekdotų negirdėjo, todėl negalįs niekuo padėti. Kagėbistai beagituodami pavargo, suprato, kad iš to žemaičio nieko nepeš.
Porą metų valgė kareivišką košę
1969 metais Antanas Vaišnoras pašalinamas iš universiteto ir bendrabučio. Beveik tuo pat metu iš Palangos vidurinės mokyklos pašalinamas ir Eugenijus Čilinskas. Sekimą pajuto ir Antano artimieji. Jo sesuo Gražina Vaišnoraitė (būsimoji mano žmona) tuomet studijavo Kauno medicinos institute. Jai teko nutraukti mokslus ir įsidarbinti medicinos sesele vienoje Kauno įmonėje. Antanas Vilniuje tapo benamiu. Nakvodavo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus bažnyčioje. Vienoje jų teatras laikė savo dekoracijas, taigi Antanas susipažino su teatro aktoriais, kurie padėjo jam įsidarbinti teatre darbininku. Tačiau tai truko neilgai. Jį prisiminė karinis komisariatas, gavo šaukimą į sovietinę armiją. Komisariate jam pasakė: „Pirmiausia važiuosi į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę, patikrinsime, ar esi normalus, nes tik bepročiai eina prieš sovietų valdžią ir kelia buržuazines vėliavas…“
Švėkšnos ligoninėje Antanas perskaitė visą Dostojevskį, klausinėdavo gydytojų, kodėl jį čia laiko. Šie atsakydavo: taip reikia. Bepročiu Antano nepripažino, todėl jis atsidūrė seržantų mokykloje, netoli Maskvos. Po šešių mėnesių tapo seržantu. Tačiau ir čia jį pasiekė KGB ranka. Karininkai stebėjosi: „Kaip tu patekai į šį karinį dalinį?“ Bet kareiviškos košės neatėmė. Valgė ją Antanas daugiau kaip porą metų.
Darbo Lietuvoje negavo
Grįžęs iš kariuomenės manė, kad praeitis jo daugiau nepersekios.
Tačiau ilgai neradęs naujo darbo, viskuo nusivylęs, įsitikinęs, jog KGB nepaliks jo ramybėje, Antanas „išsitrėmė“ į Sibirą, į Evenkiją, į egzotišką Tunguskos meteorito kraštą, kur, kaip rašė spauda, prasideda naftos paieškos, reikalingi darbininkai. Čia ir gavo darbą. Prasidėjus žiemos šalčiams, nutraukus statybas, su vietos medžiotojais sraigtasparniu išskrido į Šiaurę, į taigą ir apsistojo Kislokano kaimelyje, esančiame už 300 kilometrų nuo Evenkijos sostinės Tūros.
Antanas pradėjo kurtis Kislokane. Nusipirko seną apleistą namelį, suremontavo, išplėtė, pastatė pirtį, pirmą šiltnamį tame kaime. Prisiaugino bulvių, daržovių. Mėsos ir žuvų medžiotojui niekada netrūksta. Kislokane gyventojų skaičius tesiekia apie 200. Antanas – vienintelis lietuvis tame atšiauriame Evenkijos užkampyje. Vietiniai gyventojai jį vadino Lietuvos tungūzu. Vedė evenkę pedagogę Olgą, kuri tapo Vaišnoriene, susilaukė dviejų dukterų Vaišnoraičių – Irenos ir Lenos, kurios jam padovanojo šešis anūkus.
Kai Antanas Vaišnoras su šeima lankėsi Lietuvoje, jo paklausiau, ar pavyko įveikti nostalgiją gimtajam kraštui, jis atsakė: „Nors Evenkiją pasiekė mobilieji telefonai, kompiuteriai, internetas, tačiau nostalgijos įveikti nepavyksta. Gerai, kad turiu nuostabių draugų, kurie nuo manęs nenusisuko bėdoje, nepamiršo, rašo laiškus. Su jais susipažinau universitete, literatūriniuose konkursuose, vaidinome universiteto kiemo teatre. Dabar jie žinomi rašytojai – Danielius Mušinskas, Vytautas Račickas…“ Beje, rašytojas Vytautas Račickas 2013 metais aplankė Antaną Vaišnorą Kislokane, plaukiojo su juo Tunguskos upe, žvejojo.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Bet jau 30 mętų kaip Lietuva laisva,seniai buvo galima sugryžti..