J. Laučiūtė. Konstituciją į makulatūrą?

Kažkas atsitiko Lietuvos valstybėje, jei daug vienas į kitą nepanašių žmonių staiga prabilo apie vieną ir tą patį dokumentą – Konstituciją.

Balandžio 15 d. Rimvydas Valatka skėlė „spyčą“ per radiją, kurį atkartojo „Delfis“: „Grybauskaitei – špygą, Konstituciją – į makulatūrą“.

Žurnalistas taip susisielojo, kad Žemės ūkio ministras Markauskas „pamynė šventą privačios nuosavybės principą“, jog jį ištiko nušvitimas: prisiminė Lietuvos valstybėje egzistuojant Konstituciją, kurios 23 str. skelbia : „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Būtent šį straipsnį, Valatkos nuomone, šiurkščiai pažeidė ne tik ministras Markauskas, be savininko sutikimo ar net jam nežinant ėmęs globoti svetimą žemę, bet ir LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, ir premjeras, ir Seimo narė Širinskienė, ir „eksteisėjas Misiūnas“, ir dar, ir dar, nes jie nelaiką masinio smulkių žemės sklypų užgrobimo vagyste.

Trumpiau kalbant, R. Valatka žodį „Konstitucija“ savo komentare išlinksniuoja beveik visais linksniais, duodamas suprasti, kad ji – tokia pat šventa ir neliečiama, kaip ir pati žemės nuosavybė. Galėčiau tik džiaugtis tokiu jo sąmonės nušvitimu, bet… Pasigedau, pavyzdžiui, jo šmaikštaus lyg botagas žodžio ir citatų iš Konstitucijos tais atvejais, kai nuo „grobstytojų“, Konstitucijos straipsnių pažeidėjų tenka ginti ne mažiau nei žemė šventą lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos teisę ar Konstitucijos teiginius, kuriuose kalbama apie Lietuvos pilietybę ir kur nurodoma, kad asmuo, priėmęs kitos šalies pilietybę, automatiškai netenka Lietuvos pilietybės…

Juk pastaraisiais metais beveik nėra dienos, kad koks nors politikas ar valdžios atstovas neapspardytų ar vieno, ar kito iš suminėtų straipsnių, ragindamas piliečius laisviau, liberaliau juos interpretuoti, galiausiai nepaliekant iš jų turinio akmens ant akmens. Ir R. Valatka – tarp jų… Toks, matote, juridinis gurmanas, savo nuožiūra pasirenkantis, kuriuos Konstitucijos straipsnius gerbti, o į kuriuos galima ir nu… numoti ranka…

Kas dar?

Balandžio 20 d. pagrindinį kiekvienos demokratinės ar bent ja norinčios būti valstybės įstatymą prisiminė net du žinomi politikai, buvę garsių partijų lyderiai, o dabar – tų partijų garbės pirmininkai. Aloyzas Sakalas rūpinasi nūdiena: „Ar Lietuva dar parlamentinė respublika?“ Cituoja Konstituciją, kurioje skelbiama: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.“ (5 str.).“ Ir be ilgesnių išvedžiojimų pateikia savo išvadą: „Todėl tokie Prezidentės veiksmai kaip, pvz., siūlymas kuriam nors jai nepavaldžios institucijos Valstybės pareigūnui atsistatydinti, jau yra Konstitucijos pažeidimas. Ir kartu sulaužymas savo duotos priesaikos „būti ištikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Jau ir prakaitas ėmė pilti… Juk A.Sakalas, be kitų savo nuopelnų, Lietuvos Respublikai nusipelnė dar ir tuo, kad vadovavo Seimo komisijai, nutarusiai, jog prezidentas Rolandas Paksas sulaužė duotą priesaiką „būti ištikimas Lietuvos respublikos Konstitucijai“. Su tos komisijos sprendimu nušalintasis prezidentas kovoja iki pat šios dienos. Nejau panaši baigtis laukia ir prezidentės D. Grybauskaitės?

Iš to susirūpinimo vos nepražiopsojau Vytauto Landsbergio pasiūlymo „Apsikabinkime. Atmintis iš tikrųjų“, skirto nenumaldomai artėjančiai gegužės 3 d., dienai, kai istorijos gerbėjai ir šiaip mėgėjai mini Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos dieną.

1791 m. gegužės trečiąją, kaip primena profesorius Landsbergis, ATR seimas priėmė „Valdžios įstatymą“ – „dvinarės valstybės valdymosi sąrangą ir principus, – o spalio 20-ąją užbaigė konstitucinę statybą Abiejų Tautų Įžadu arba Tarpusavio įsipareigojimu. Taip gimė pirmoji konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje – po užjūrio Jungtinių Valstijų“.

Profesorius, kaip visada, nepraleido progos paironizuoti, priminęs, jog viena iš tų „Abiejų tautų“ šitą data mini kiek kitokiu pavadinimu, kaip „Valdžios įstatymo“ dieną, ir tik vienos tautos, lenkų.

Taigi, – ačiū už priminimą, – lenkai uzurpavo tą nebežinia kokį, didelį ar nedidelį „antrosios tautos“ indėlį į anos Konstitucijos kūrimą, „prichvatizavo“ visus nuopelnus, mums palikdami vaidmenį musės, kuri, tupėdama ant jaučio ragų, didžiavosi: „Mudu arėm, mudu abudu arėm!“

Ką gi, prisiminti tą datą gal ir verta, visgi – istorinis faktas. Bet švęsti? Ką švęsti? Kad „pirmoji iš dviejų“ eilinį kartą apstatė „antrąją“, tuos nepilnavertiškumo kamuojamus Lietuvos kunigaikštystės didžiūnus? Pati lietuvių tauta, „mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kaip žinome, tos Konstitucijos kūrime nedalyvavo netgi musės lygmenyje.

Užtat dalyvavo kuriant ir priimant tą Konstituciją, pagal kurią gyvenome, kol neįstojome į ES, o dabar, regis, nebežinome, kada ir kuria Konstitucija, Lietuvos ar ES, vadovautis.

Matyt, dėl to „Respublikos“ laikraščio surengtoje diskusijoje „Ar atlyginimas lems mokytojo autoritetą?“ Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas pastebi: „Pirmiausia, kalbant apie valstybę, turime susitarti, ar mes turime tos valstybės viziją? Estai turi. Jie Konstitucijoje įtvirtino, kad estų tauta, jų kultūra yra saugoma amžiams. Mes tokios nuostatos savo Konstitucijoje neturime“.

Ne tik liūdna, bet ir grėsminga pastaba. O V. Budnikas nesiliauja aitrinęs konstitucines žaizdas: „Kaip mes galime kalbėti apie mokytoją, kuris turi užtikrinti ir įtvirtinti tam tikras nuostatas vaikų, studentų mokinių sąmonėje, kai pačios nuostatos yra neaiškios. Pvz., kalba. Kaip mūsų valstybėje elgiamasi su kalba? Kaip turi elgtis pedagogas, matydamas, kaip elgiasi politikai, kaip mes išduodame savo kalbą – dabar jau kalbama, kad ji turi tapti ne valstybine“.

Prisiminė žmogaus teisių gynėjas ir dvigubos pilietybės problemą. Tuo klausimu jis itin kategoriškas: „jei bus įteisinta dviguba pilietybė, tai ji bus ir triguba, ir t.t. Lietuvos pilietybės nebeliks. Arba gal formaliai ir liks, bet ji neturės savo turinio, nes pilietybė įpareigoja valstybėje atlikti tam tikras pareigas. Jeigu pilietis turi tik teises, o neturi pareigų, tai iš to daugiau destrukcijos negu naudos, nes nėra teisių ir pareigų pusiausvyros“.

Žiūrim toliau.

Toje pačioje diskusijoje filosofas Krescencijus Stoškus dar konkretesnis: „Kiek kartų dabar kartoja, kad reikia gerbti Konstituciją. Tai ar gerbiama ta Konstitucija? Ten aiškiai parašyta, kad tauta kuria savo valstybę, vadinasi, yra suverenas, yra teisė priimti sprendimus. Bet tauta nepajėgia kontroliuoti. Vadinasi, Konstitucija Lietuvoje taip pat nėra autoritetas.“

Nėra… bet – ar visiems?

Balandžio 25 d. Nepriklausomybės aikštėje prie LR Seimo prasidės šventinė eisena su trispalvėmis. Ji turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu. Mitingo dalyviai numato įteikti LR Prezidentei visą pluoštą reikalavimų, kurie iš esmės turi tikslą priminti valdžiai mūsų valstybės pagrindinio Įstatymo realųjį turinį, priminti pagrindinę mintį, kuri įkvėpė tautą Sąjūdžiui: „Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros – yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis“.

Ne, netinka mūsų Konstitucija makulatūrai! Nes ji – ne popiergalis. Ji – Valstybės dvasia.