Filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis naujausią savo knygą pavadino „Tėvynės tuštėjimo metas“. Pasak autoriaus, tai – tarsi užfiksuota 17 metų Lietuvos kardiograma. Laisvės kaina ir didžiausiu Sąjūdžio pralaimėjimu A. Juozaitis vadina šalies tuštėjimą, emigraciją: „Mano idėja Lietuvai – Lietuva – vienintelė lietuvių žemė. Žmogus negali išeiti iš tautos likimo.“
– Kalbamės ypatingu laiku – 28-ųjų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metinių išvakarėse, ką tik paminėtas modernios Lietuvos 100-metis. Koks jums šis laikas?
– Labai sentimentalus, jautrus laikas. Vasario 16-oji yra nepranokstama, ilgai saugota, godota, siekta. Kovo 11-oji – paprastesnė sukaktis, pusė gyventojų, patyrę tas 1990 metų dienas (ne vieną datą) tebegyvena. Bet vis vien – tai jautrūs prisiminimai.
– Naujausioje jūsų knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“ sudėtos esė, rašytos per 17 metų. Įspėjate, kad valstybė atsidūrė ant slenksčio, už kurio alsuoja nebūtis. Kodėl ištiko tuštėjimas?
– Tuštėjimas yra laisvės kaina. Nors kaina turėjo būti kitokia. Darbas laisvės sąlygomis, laisvos žemės sąlygomis. Bet pasirodo, kad ne. Išsilaisvinau, kad išbėgčiau. Tokia buvo gana daugelio nuostata. Ir tų, kurie stovėjo Baltijos kelyje, ir tų, kurie laukė laisvos valstybės. Sulaukė – mūsų vagonas atsikabino nuo imperinio traukinio. Ir kas turėjo nutikti? Reikėjo meistrauti savo garvežį. Bet, užuot tai darę, ėmėme sparčiai bėgti. Lyg būtume gyvenę ne tėvynėje.
Ačiū Dievui, tarp Sąjūdžio lyderių šito nėra, niekas iš iniciatyvinės grupės nepaliko Lietuvos. Iš eilinių veikėjų – labai daug, net rajoninių Sąjūdžio centrų man pažįstami žmonės iš karto į Vakarus iškūrė. „Sąjūdžio žinių“ logotipo meistras Aleksandras Šepkus vieną kartą po mitingo pasakė: dabar reikia išsilaisvinti ir dingti iš čia. Taip ir padarė, 1988 metų gruodį, po Sąjūdžio suvažiavimo, per Maskvą į Niujorką.
– Bet posakis „reikia dingti iš čia“ nėra gajus iki šiol, po 30 metų?
– Kiek galima „dingti iš Lietuvos“? Juk tuštėja kasdien, o kai vynas išgeriamas, ant dugno lieka drumzlės. Pensininkai, kurių niekas net nebepajėgs išlaikyti – štai ko daugėja ir daugės. O ko tada laukti? Atbėgėlių-pabėgėlių minių? Jos, tiesą sakant, mus ir palaidos.
Knyga nėra džiaugsminga. Kai ją pristatinėjau Knygų mugėje, sakiau, kad man ji liudija savitą žanro – politinio esė, savižudybę. Nebegalėsiu daugiau taip rašyti, šią kardiogramą užrašęs visai išsekau. Žinoma, buvo palaipsniui dirbta, rašyta, negalvojant apie atskirą knygą. Bet pagaliau, apie 2010–2013 metus, supratau, kad aprašau galingą tautos susinaikinimo tendenciją. Fiksuoji savaitę po savaitės, metus po metų, kas darosi, ir matai, kaip senka jėgos.
Štai, trečdaliu Šiauliai sumažėję, trečdaliu sumažėjusi Klaipėda. Lietuvoje nelikę Kaunui ir Vilniui prilygstančių dydžio dvipolio – tiek gyventojų išnykę, beveik milijonas. Per tuos septyniolika metų. Tai baisus reiškinys, ne vien fizinis – metafizinis, religinis.
Ir tai vadinti laisvės kaina? Kaip susitaikyti su šia kaina? Baisiausias karas ir pokaris atėmė iš mūsų milijoną.
Džiaugtis moderniosios Lietuvos šimtmečiu galime, ir džiaugiamės, bet pasižiūri į perspektyvą, ir džiaugsmo kaip nebuvę. Gali būti, kad vienintelį kartą mūsų tauta ir tešvęs savo vienintelį šimtmetį.
– Nuolat diskutuojama apie emigrantų sugrąžinimą, kuriamos įvairiausios strategijos, bet jos neduoda rezultatų. Koks būtų jūsų pasiūlymas?
– Strategija labai paprasta: pirmiausia reikia baigti skelbti globalią Lietuvą. Kas gali skelbti globalią Lietuvą, būdamas tokio dydžio, kaip mes?! Globali Lietuva yra nusikaltimas.
Kodėl Estijoje yra kitokia tendencija? Todėl, kad strategija yra tokia: skelbiama, kad Estija – vienintelė estų žemė. O mes Lietuvoje lyg pamišę.
O juk per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą sakėme, kad Lietuva yra vienintelė lietuvių žemė. Reikia baigti globalios Lietuvos kliedesius.
Ir dar viena nelaimė – vajus dėl vadinamosios dvigubos pilietybės. Grynas ideologinis politikų lenktyniavimo laukas. O juk visa tai tik skatina ir dar skatins emigraciją. Kita vertus, jeigu toji nelaiminga dviguba pilietybė bus „įvesta“, ji sukurs dvigubą Lietuvą. Dviejų kategorijų piliečių telkinius.
Teisininkai turėtų padirbėti. Dvigubos pilietybės sąvoka yra labai netiksli ir neteisinga. Dviguba pilietybė galima tik tarp dviejų valstybių, kurios susitaria viena kitos atžvilgiu duoti dvigubą pilietybę. O čia kas peršama? Daugpilietiškumas, atidarysiantis Pandoros skrynią. Vien šio klausimo formulavimas referendumui – antikonstitucinis.
Aš esu tikras, kad ideologinis „Idėjos Lietuvai“ renginys, vadinamasis didysis forumas, buvo tik tam, kad paskelbtų vajų šios strategiškai pragaištingos dvigubos pilietybės labui. Tai pseudoeuropiečių ir šaknų nebejaučiančių liberalų „anything goes“ (bet kas leistina) ideologija. Ne „dabarčiai“ jie atstovauja, o aklumui.
Šiuolaikinės sąlygos ir reikalauja susiprasti, kur tu esi, ir kas su tavimi daroma. Ne tik gyvūnai nyksta, ne vien gamta teršiama, bet tautos teršiamos, naikinamos siaubiant jų sąmonę, trinant kalbą. Naikinamos šiuolaikinėmis informacinėmis audromis, kai žmogui neleidžiama net pagalvoti. Tas vajus „palaikyk idėją Lietuvai – dvigubą pilietybę“ – tai idiotams skirtas šūkis. Kam palaikyti? O jeigu nenoriu? Jeigu noriu pagalvoti? O ne, tu – nemodernus, tu „nelaikini“!
– O kokia jūsų idėja Lietuvai?
– Lietuva – vienintelė lietuvių žemė. Aš dabar vis daugiau skaitau J. Marcinkevičių. Į jo poeziją yra sudėta tautos ideologija. Žmogus negali išeiti iš tautos likimo. Labai paprasta idėja Lietuvai: neišeiti iš tautos likimo, neišvykti iš Lietuvos.
Gimdyti Lietuvai lietuvius, o ne pasauliui. Jeigu jau esi kitos valstybės pilietis, išėjai, tai bent jausk gėdą ir grįžk, o ne reikalauk sau teisių ir „šipkartės“. Šventas mums buvęs Lietuvos pasas – kas jis, be pareigų? Pabėgėliui jis – teisė į žemę, turtą Lietuvoje (palikimą). Juk tai – žema, net kalbėti apie tai sunku.
Ir pagaliau: jeigu jau atsisakei Lietuvos paso – dirbk Lietuvai ir be paso. Joks dokumentas didesniu lietuviu tavęs nebepadarys. Bent prisimink kartais, lietuvi-pabėgėli, Maironį: „Tas ne lietuvis, kas Tėvynę bailiai kaip kūdikis paliks…“
Nei Maironis, nei J. Marcinkevičius niekada nebūtų tapę „dvigubu piliečiu“.
Žvakė prie Sąjūdžio vėliavos
– Knygoje kalbate apie Lietuvos valstybingumo zenitą ir nuosmukį. Kada buvo pasiektas zenitas?
– Zenitas buvo iki 2000 metų, kai dar buvo vilties, kad naujas tūkstantmetis atvers naujų jėgų horizontus. Bet iš karto po 2000-ųjų tapo aišku, kad prasideda nuosmukis, emigracijos srautas, baisios integracinės jėgos į mus niveliuojančias struktūras.
TSRS imperijoje tai buvo vienaip, po 2000-ųjų – įmantriau, netremiant žmonių, nepersekiojant, netrinant kalbos direktyvomis. Dabar viską darome „savo noru“. O tai – baisiau. Nutautintas žmogus – baisus savo šaknų priešas. Pažvelkime į Vilnijos kraštą. Kaip sakė J. Marcinkevičius: „Rusenome, o dabar anglėjame“.
– Šiemet bus minima dar viena data – Sąjūdžiui sukaks 30 metų. Buvote vienas Sąjūdžio pradininkų, iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, pirmasis „Sąjūdžio žinių“ redaktorius. Ar šiandien liko Sąjūdžio idėjų?
– Paskutinis jubiliejus, kuriame dalyvavau – Sąjūdžio dešimtmetis. Tada dar įsivaizdavau, kad pagrindinės Sąjūdžio idėjos gyvos. Bet 2008 metais, dvidešimtmetį minint, užsidegiau žvakę namuose, prie Sąjūdžio vėliavos. Ir dabar tą patį padarysiu.
Liko kažkas, puikus emocinis praeities laukas, sapnų pieva, bet viską užmuša Tėvynės tuštėjimas. Tai didžiausias netikėtumas, kurio Sąjūdžio pradžioje negalėjo niekas pamatyti, įvardinti. Tai – pralaimėjimas.
Pavyzdžiui, net tautos dainų švenčių tradicija – ir ji dabar nuolat atakuojama, jos reikmę ginčija save Tautos „istorine sąmone“ laikantys publicistai-istorikai. Ir garsiai abejojama. O juk „Dainuojanti revoliucija“ vadavo Lietuvą. Beje, latviai daugiausiai yra nusipelnę dainuojančios revoliucijos vardo, Dainų šventės mūsų brolių ir sesių žemėje – jų pasaulio centras.
O toliau? Būtina apie gyvybę bent galvoti. Ką kalbėti, jeigu Estijoje jau senokai už vaiką šeimoje (nesvarbu, kiek jų, svarbu – iki 18 metų) išmoka – 100 eurų per mėnesį.
– Kokie mitai Lietuvoje susiformavo per tris dešimtmečius?
– Formuoti jie buvo sąmoningai, bet, ačiū Dievui, iki galo nesuformuoti. Pirmas, matyt, toks: kad buvo amžini Lietuvos laisvės kovotojai. Nesvarbu, kad stojo į kompartiją, įstojo ar neįstojo, bet – „šventas kovotojas“. Lygiai taip pat – „šventi niekadėjai“.
Iš šio mito – kitas, o būtent: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis daug mažiau reiškė laisvės reikalui negu Lietuvos laisvės lyga arba pokario partizanai. Nes, esą, Sąjūdis – komunistų kūrinys.
Pagaliau trečias mitas: „pirmas valstybės vadovas, atnešęs laisvę“. Tarsi visi kiti, visas Sąjūdis, kurio kiekvienas į politiką nuėjęs žmogus programiškai skelbė Lietuvos Nepriklausomybę, ir tai turėjo paskelbti Aukščiausioje Taryboje, – tarsi jų nebūtų buvę. Visi avių banda.
Tokia pusiau mitų šalis kurta 30 metų. Gal ir nėra blogai, sakau tai su šypsena – mitologams nepavyko šimtu nuošimčiu.
Lietuvos plikbajoriškas politikavimas labai gajus pačiose viršūnėse, informacinėse TV laidose, portaluose. Stebėtinas tas greitas lietuvių persivertimas iš tautininko į kosmopolitą.
Taip kultūros kodai kartojasi. Viršūnių nutautėjimas yra Lietuvos bėda, baisi tradicija. Jau nuo Vytauto laikų.
Kodas be asmenybės
– Artėja Lietuvos prezidento rinkimai. Naujausioje knygoje prezidentų rinkimus suskirstėte pagal dėsnius-kanonus. Koks kodas gali rinkimus laimėti 2019 metais?
– Pirmas kodas buvo stabilizavimo. Po dvejų metų Sąjūdžio radikalios politikos paaiškėjo, kad vyksta griovimas, Seimo Pirmininko postas – baisus nesantarvės židinys. Tai galėjo stabilizuoti tik Algirdas Brazauskas. Kaip figūra, kuri buvo populiaresnė net už Sąjūdį tais 1992 metais.
Antras kodas – Amerikos laisvinimo mitas, kuris buvo gajus nuo pokario kovų. Laukė lietuviai, kad „ateis amerikonas ir išvaduos“. Šis kodas „suveikė“ visose trijose Baltijos šalyse – visose atsirado užatlantės išauginti prezidentai.
Trečiuosius rinkimus laimėjo „naujosios kartos“ atstovas – tuščias skrydis. Viską visiems žadėjęs prezidentas, kuris ant mūsų įsiliejimo į Europos Sąjungą bangos užskrido. Ta banga jį labai greitai ir sumalė.
Ketvirtasis kodas – Europos pinigų viltis. Dalia Grybauskaitė, A. Brazausko išsiųsta į Europą, labai nesunkiai įtikino lietuvius, kad jie negauna iš Europos to, ką galėtų gauti. Labai agresyviai kritikavo kritikos vertus valdininkus ir politikus. Kaipgi tokio prezidento (prezidentės) neišrinksi?
Dabartinių rinkimų kodo nematau. Norėčiau matyti „Lietuva – vienintelė lietuvių žemė“, arba „Vienintelė žemė“ ideologijos atstovą, bet tik jau ne „Globalios Lietuvos“ ideologą. Tačiau visi regimiausi kandidatai – „Globalios Lietuvos“ ideologai.
Vienintelės Lietuvos žemės prezidentas – ar jis bebus? Juk mes stovime ant baisaus slenksčio.
– Ar yra asmenybių šiam kodui?
– Aukščiausia politika dabar – žiaurus verslas. Savireklama. Primityvi kova už savęs išaukštinimą valstybės sąskaita. Juodinant konkurentus. Kur čia kas gali bebūti? Net nenorėčiau svarstyti šito klausimo.
o kaip su ta “Istorine klaida” ir plyta rankose? manding, net prisiminti nenori…
Gerb. Jurgi,
žmogelynas gi ką veidrodyje mato, tą ir rašo… (tuštėju),
juk apie save vien, nuo savęs… ir atvira užbaiga: “Net nenorėčiau svarstyti…”
nors ir Birželio 3-ios d. garbusis Sąjūdžio pirmeivis, bet vienok “iš veidrodinių”, –
pats gi nepagali, jau 20-ti metai ir į Sąjūdį, nuo pat 1990 kovo 12-osios apdangintą,
net atsigręžt (jei be veidrodžio “sau”) per namų slenkstuką su žvakele… juk neįgalus
..gaila juk, užjauskime, – pats, tik per žvakutę savoj celėj nuo “savęs” Lietuvą (ir SĄJŪDĮ)
b e r e g y s.
Lai sau… teliekąs prie to …nuosav’asmenybinio “baisaus slenksčio” /bet Alką tiek “užraidint-apklot” ar dera?/
Gerb. Arvydai,
Dėkoju už toliaregišką atvirumą. Visgi, turime į ką atsiremti, žinodami, kad Lietuva yra mūsų, o ne kitų, žemė. 9,6 tūkst. m. senumo struktūrinės astronomijos observatorijos atradimas Birutės kalne (archeol. dr. Vl. Žulkus), taipogi pasakos “Eglė žalčių karalienė” turinio iškodavimas (vydija.lt/tekstai/knygos “Apie seniausiuosius laikus” II kn. XVII d. – nuspausti) sako, kad, jeigu tūkstančius metų buvome ir neprapuolėme, tai likdami savo žemėje, neprapulsime ir toliau. Teisingai sakote, kad nėra prasmės mums gauti dvigubos pilietybės pasą, kadangi, jeigu esi lietuvis, tai to, kur bebūdamas, neužmirši ir be lietuviško paso. Dvigubas pasas, tai išsituštinusio Lietuvos piliečio pasas. Mes kartu su jumis esame pilnaviduriai, t. y. neišsituštinę. Ir ne be reikalo.
nebus “dvigubos pilietybės paso”- Rimgaudai. Tie , kurie už dvi pilietybes, jie už du pasus. Jiems Lietuvos pasas padės išpręsti turtinius reikalus. Pvz: parduodant senelių ,tėvų turtą. Na gal dar kažką.
Arvydai, tai gal penktasis kodas – “Sąjūdis vėl gelbsti Lietuvą” ir pirmyn į Prezidento rinkimus, dar yra galimybių sugrąžinti lietuvius į Lietuvą. Juk pirmasis kodas buvo stabilizuojantis ir matyt istoriškai teisingas – dabar vėl tampa aktualus
tik prašome be plytos rankoje ir akmens užantyje…
Autoriaus mintys yra svarbios kasdieniniam gyvenimui, nes tai ne vienas iš mūsų panašiai svarstome. Bet svarbiausia- kiekvienam reikia pradėti nuo savęs.
Autorius vieną iš šios dienos aktualijų priskiria J. Marcinkevičiui: “Kaip sakė J. Marcinkevičius: „Rusenome, o dabar anglėjame“.” Tačiau, mano žiniomis, tai pirmoji pastebėjo puniškė poetė Salomėja Kaknevičienė (g. 1931) savo eilėse:
“anksčiau pavergti rusenome, o dabar laisvi anglėjame”
Juozaitis kaip ir nemažai kitų nemato ir kitos Lietuvos tuštėjimo pusės, t.y. to, kad likusiuose Lietuvoje daiginasi Lenkijos dvasia. Lietuva graužiama iš abiejų pusių – ne tik fiziškai bet ir dvasiškai. Taigi Lietuva nyksta ir kaip “Lietuvos žemė”, kurios buvimu dabar dažnas guodžiasi, kad joje bus galima pavargusiai globaliose platybėse lietuviškai dvasiai atsigauti ar ir savo vėlei prisiglausti. Kalba yra vėliava vėlei, šios vėliavos nelikus buvusioje žemės vietoje – yra jai prapultis. Štai čia yra tragedija. Antai, vakar Pranskietis, Kovo 11-osios minėjimą Seime pradėjo lenkiškai. Iš kur tai…, – kitaip nepaaiškinsi, kaip kad glūdinčios lenkiškos pasąmonės išdaiga… Siūlau Juozaičiui dabar skirti dėmėsį šioms dvasios lygyje glūdinčioms grėsmėms Lietuvai.
1918 m. lapkričio 11 d. ir jau atsikuriančios (pagrečiui Lietuvos…) Lenkijos savistovumo susigrąžinimo diena,
– po 1795 m. (ir 1772, 1793 jei dar pamenam) padalijimų atgaunant kažkurios likutinės dalies valstybingumą.
Sąmyšis, panašus į šį “proginį-momentinį” iš Seimo istorinės salės transliaciją Siaurusevičiaus kariaunai “numušant” mygtukyno supainiojimu (lietuvių-lenkų, t.y. tiesiai ar verčiant “leidžiam”), vien techninė klaida, panaši į “techninę” to meto gelbėtojų Lenkijos aplinkos…pilsudskiečių klaidą, s u p a i n i o j u s Lenkiją, Lietuvą ir 1569 m. galiose Abiejų Tautų Respubliką atkuriant, t.y. “tiesiai-verčiant” neįsikirsta atskirumų vienintelės tuo metu politiškai išlikt-išgyvent-TAPT galimybės, tarpe ir Lietuvos (savistovios), ir Lenkijos tiek pat tolygiai savistovios.
Todėl dabar tema yra tik viena kol kas nuo 1918 m. Vasario 16-tos d. (mūsų) ir Lapkričio 11-tos d. (jų) nepriklausomybių (iš po 1795 m. visiškos bendros ATR nelaimės) atstatymo likusi, – 1569 m. Priesaika abiejų šalių bei 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seimu priimtos Konstitucijos galių pagrindu, p a s i ž y m ė k i m e kiekvienas – ABIEJŲ PRIESAIKA ir BENDRA KONSTITUCIJA, išlikusių
tarpvalstybinių ribų a t s i s t a t y m a s (1569 m. Priesaikos, ir 1791 m. Konstitucijos sąlygų, nei Lenkija, nei Lietuva kokiu tai išskirtiniu ar papildomu bendros galiojančios tarptautinės teisės “aktu” nėra pakeitusios) ir
tolimesnis susitvarkymas viso, kas Vasario 16-tos bei Lapkričio 11-tos Valstybingumų atstatyme iki okupacijų 1939-40 metais – svetimomis pajėgomis IŠ ŠALIES – abejose Valstybėse pernaikinta, perdaryta bei perbraižyta (t.y. yra ir g a l i o j a n č i o s tarpusavio ribos tarp mūsų šalių, Lenkijos ir Lietuvos nuo 1569 m.)
Kas čia tiek stebėtino dėl “tiek progiškai” eilinio netikėlio (be eilės, iš Siaurusevičiaus liūno) mygtų nuomygoj
2018-03-11 🙂
1569 m. Liubline lenkų-lietuvių galiojančių vis susitarimų sąlygoms į t a k ų juk jokių…
Kas čia per advokatavimas lenkystei – pilsudskystei…
Tai dabar Tamstai ar lietuviškosios žioplavos, ar netgi grubiau – vėplavos “išrašyt”
🙂 nepiktai…
kai visai užstojate (užsistojate tarytum…) siaurusevičinių žioplynę-mygtukynę, už
padoriai diplomatišką palyginimą “netyčiuku” pilsudskiečių žioplystės įvardo, –
kai užsipainioję Laisvės e u F O R i j o s e. užFORsavo tarpvalstybinės Lietuvos su Lenkija …nuo 1795 m. ribos, į 1920 m. iš 1918 m. pastangų ir TEISĖS, –
atmetant …ABIEJŲ PRIESAIKĄ (1569 m.) ir BENDRĄ KONSTITUCIJĄ (1791 m.) …kur aiškiai, tvirtai ir visam pasauliui suprantamai Į T V I R T I N T A tarpusavio Abiejų Šalių RIBA; kurią gryn žioplinėjimo prielaidoje priimdami “gelbėtojų” pilsudskiečių uolią pastangą į s i v a r d i n a m e
(tiesiog, – tarptautinės teisės požiūriu, yra paprasčiau atstatymas pažeidimų “techninio, ar kanceliarinio pobūdžio” vien, nei politsprendinių klaidingųjų veikų
a t s t a t y m o padaru, – t.y. įsivertinant jau nežioplais padariniais pripainiojimus).
Ar esmė aiškesnė Tamstai dabar, – t e b e g a l i o j a n č i o s tarpusavio ribos tarp mūsų šalių, – Lenkijos ir Lietuvos, – nuo 1569 m. taip ir NIEKIENO iš Šalių (įskaitant “pilsudskiečių gelbėtojų” Karalystės be Karaliaus /t.y. …ir karūnos/ valios)
jokiu galiojančiu tarpvalstybiniu susitarimu NEKEISTOS, grąža bei įtvirtinimas.
Kas ir išdėstyta kuo aiškiausiai:
“tolimesnis susitvarkymas viso, kas Vasario 16-tos bei Lapkričio 11-tos Valstybingumų atstatyme iki okupacijų 1939-40 metais – svetimomis pajėgomis IŠ ŠALIES – abejose Valstybėse pernaikinta, perdaryta bei perbraižyta”.
Todėl šiuo atveju Tamstos pasipiktinimo (ar nuostabos) įžanga – “Kas čia per…” –
tikiuosi nėra pilsudskiečių pridarytos (perdarymų neteise!) žalos apginties omeniu.
O jei gryn vaikiškai – “Būk budrus… ir sveikas sugrąžinsi p r a r a d i m u s, – GRĮŠI”
tamstai linkiu išsiblaivyt ,iš ryto – lenkišką pachmielą ,o jau toliau – perskaityt ką čia prisapaliojęs. Tik nepulk vėl …Taigi – į sveikatą ,populiuk.
Labryt, jei Jums į 1569 m. nustatytas Lietuvos – Lenkijos ribas
(t e b e g a l i o j a n t JOMS) nusispjaut, tai geriau pasieškot Jums …ne šulinio. Gėda ir žema Tamsta, tiek nenuovokos.
Pagarbiai, Giedrius
Tie, kas Sąjūdžio metais jau nebe jaunikliai buvom, prisiminkime Gorbačiovo grasinimus: „Ну, и ?хлебнёте/?захлебнётесь же вы своей независимости/независимостью”…
Jų čia atsiųsti ar pasamdyti žmonės pasidarbavo iš peties – staiga puikiai apginkluotas bei organizuotas banditizmas, visokios „verslo” bei oro pardavimo įmonės, čekių supirkimo ar „akcijų” pardavimo įmonės, bankų steigimas pinigams iš žmonių surinkti, ginkluotų gaujų „koordinuojama” prichvatizacija ir bet kokios gamybos naikinimas (nes „produkcija niekam nereikalinga”), ir dar daug sunkiai apibrėžiamų veiksmų ir vyksmų…
Laikas jums “Sąjūdžio metais buvusiems jau nebe jaunikliams” suprasti, kad mes visuotinį Tautos Sąjūdį ir jo neštą laisvę, jei ne Gorbačiovas, būtume matę, kaip savo ausis be veidrodžio. Kita vertus vargu ar be Sąjudžio, Baltijos, kitų šalių tautų frontų Gorbačiovui perestroika būtų pavykusi. Taigi Gorbačiovas “dainą užtraukė”…, o Sąjūdis choru ją sudainavo… Nuopelnai abiejų “dainorėlių” pasauliniai…
“Pavergti rusenome, o laisvi – anglėjame”. Šmaikšti ir teisinga frazė. Mažai tautai grėsmių netrūksta. Išlieka ir lenkėjimo grėsmė, ir rusenimo su visam nepradingusi, ir kitokių atsirasti gali.
Todėl verta prisiminti geriausią priemonę nuo tokių grėsmių – neutralią, tarptautiniam bendravimui sugalvotą kalbą – esperanto.
Pamenu tokį nuotykį iš “rusenimo” laikotarpio, berods 1986m. Buvome su draugu Sočyje, kalnuose. Bendros vakarienės metu jaunas rusas paklausė: “kodėl jūs pabaltijiečiai tokie nacionalistai?”. Paaiškinau, kad jam tik taip atrodo, mes nesiekiam pranašumo. Pabaltijiečių nedaug, jie tik nenori ištirpti, kaip šaukštelis arbatos kibire vandens… Dar pašmaikštavau, kad jie mokėdami tik vieną (rusų) kalbą save laiko internacionalistais… Paporinau ir apie esperanto, pasakiau esperantiškai kelias frazes.
Po poros metų, pabaltijiečių esperantinikų sąskrydyje (Smalininkuose), du iš jų sutikau. Jau susikalbėjome esperantiškai…
Į jų panašius klausimus bei klausimą dėl fašistiško priešinimosi po karo, atsakiau savo klausimu: Kai Rusija gynėsi nuo Čingis Chano, nuo Hitlerio, kai karo dalyviai buvo apdovanojami medaliais – ar tai irgi liudija apie rusų sufašistėjimą?
Juozaitis stengias būt visų galų meistras. Gerbiu jo sportinius nuopelnus . Bet prie filosofijos ….Vnž. nesutinku,kad išvarytiems (kam nepatinka – ekonomiškai išstumtiems)tautiečiams kažkas Tėvynėj pradėtųba reguliuot jų ,kaip Lietuvos piliečių teisėmis. Jei žmogus Lietuvoj gimė – viskas – jokie Juozaičiai ,Petraičiai net ir grasindami tikrai atgrasiaisi kubiliais neturi teisės net svajot ,kaip atimt iš jų pilietybę ,jei žmogui vis tik pavyks sugrįžt .Nors senatvę praleist netikėlių užvaldytoj Tėvynėj . Joks čia globalizmas,ponuliai. Globalizmas – kai dešimtimis tūkstančių vertelgų į Lietuvą vežami pigūs gastarbaiteriai,kai ,net neatsiklausus savo šalies žmonių ,taip vadinama demokratiška Lietuvos valdžia nuolankiai priiminėja ,atsiprašant ,viso pasaulio bastūnus. Va čia tai globalizmo vaisiai,kurių Lietuva tikrai nepergyvens. O savo tautiečių atstūmimas – ta pati,globalizmo kryptis ,”filosofe”.
Na, pradžiai “kovotojams už teisibe” nereiktų tautybės su pilietybe painioti. 😉
“tiek”, žmogau be vardo ir nežinau kokios valstybės pilieti, ne vienam man labai liūdna dėl tos dalies Lietuvos piliečių, kurie išvaryti (ekonomiškai išstumti) iš Tėvynės kaip “gastarbeiter” ir dėl tų, kuriems saulėtas šiltas oras brangesnis už lietuvišką darganotą orą, ir dėl tų, kurioms egzotiškas partneris mielesnis už gal būt ir neaptašytą tautietį, ir dėl kitų, kurie savo noru paliko Lietuvą. Bet ne visi jie yra emigrantai, o gal, pasiblaškę po pasaulį, sugrįš pas mus ne tik “senatvę praleist netikėlių užvaldytoj Tėvynėj”. Ir tikrai niekas nenori ir nežada iš išvykusių lietuvių atimti Lietuvos pilietybės. Bet jeigu išvykęs lietuvis tampa emigrantu ir, gaudamas svetimos valstybės pilietybę, jai įsipareigoja ir prisiekia būti ištikimas, tai žmogiškumas ir reikalauja būti ištikimu tik jai vienai, kuri suteikė globą, politines teises, gerbūvį. Gi negali žmogus būti ištikimas pilietis dviejų, trijų ar keturių šalių, kurios kartais gali pasidaryti nedraugiškos viena kitos atžvilgiu, todėl Lietuva brangina savo pilietybę. O lietuvis Lietuvoje gali gyventi net ir turėdamas kitos valstybės pilietybę, jo niekas neišvarys. Juozaitis tik atkreipė dėmesį į šį skaudulį, o tik “atgrasusis kubilius” nori ir kiekvienam lietuviui duoti po keletą pilietybių, ir priimti “viso pasaulio bastūnus”.
Gerai pasakyta.
Ne tiek anglėjimas (ES), kiek lenkėjimas, buvo ir liks gyvybinė grėsmė lietuvybei, tačiau panašu, kad Juozaitis dar vis skeptikuoja ES, nors tai jau tapo ir nebemadinga, nematydamas tradicinės gėsmės iš čia pat esančios Lenkijos politikos “kresinių” strategijų. Be to, apskritai ES politinė grėsmės – tai iš esmės savo šalies valdžios asmenų tinkamumo pareigoms klausimas.