A. Juzėnas: Anuomet atidavėme Lietuvą be kovos, be šūvio (video)

Trečią savaitę tarp žiūrimiausių filmų Lietuvoje išliekantis Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“ žiūrovų vis dar narstomas po kiekvieną kaulelį: kam filme apie Lietuvą buvo reikalinga Prūsijos tema, kam reikia finale mėnesienos ir gaidžio giedojimo simbolikos, ar partizanų pasipriešinimas tolygus tautos ginkluotam pasipriešinimui? Kokį įspūdį režisieriui paliko filmas ir ką kartais reikia suprasti tarp eilučių, pasitelkus istorines žinias? Apie tai pokalbis su pokario meilės dramos režisieriumi Audriumi Juzėnu.

– Režisieriau, Jūsų ausis turbūt pasiekia aistros dėl „Pelėdų kalno“ – partizanai ir erotika, atviri bučiniai, rusų karininkai ir poreikis „prisidurti prie gyvenimo“, didelis kiekis veikėjų. Tačiau turbūt pastebite ir tai, ką žiūrovai praleidžia pro akis, kas jiems kelia klausimų?

– Taip, veikėjų daug, tačiau daugelis jų transliuoja tam tikrą simbolinę žinutę. Kad ir pavyzdžiui „Pelėdų kalne“ šmėžuojantis jaunuolis Rodrigo (Karolis Kasperavičius). Klausiate kas jis toks, kodėl išskiriu šį personažą? Pirmiausia, jis vienaip ar kitaip siejasi su pasyvia tautine rezistencija, kuri retai prasiveržia smurtu į išorę, bet naikinančia jėga griauna iš vidaus sovietinės ideologijos sužaloto (netgi ir dabartinių) lietuvio vidų. Alkoholis, neviltis, teroras ir baimė sužlugdė ne vieną jauną kūną ir sielą, palietė daugumą pokario ir „brandžios sovietijos“ kartą. Vis dėlto, kad ir kaip keista, tokie nepavojingi elementai kaip Rodrigo sovietiniais laikais galėjo beveik nebaudžiami (nes juk girtas eilinis – nepakaltinamas) kalbėti pavergėjams pavergtųjų gyvenimo tiesą.

– Rodrigo filmo pabaigoje gieda gaidžiu po didžiule pilnatimi. Tai turi kažkokią prasmę?

– Tai simboliška. „Gaidžiu“ pavirtęs Rodrigo kaip biblijinis gaidys pranašauja nukankintų ir nukryžiuotų Lietuvos partizanų prisikėlimą, artėjant nenumaldomai aušrai, naikinsiančiai tamsos imperiją ir visą šėtonišką epochą. Rodrigo personažas byloja apie valios likučius ir pareigą neišsižadėti idealų įveikiant baimę, truksiančią 50 tamsos metų. Jo giedojimas – svarbi pasakojimo detalė, anaiptol ne komiška, kaip gali pasirodyti, nesigilinant į mūsų tautos istorijoje besikartojančią išdavystės paralelę, kuri vis dar nutylima, kai kalbama apie ginkluotą tautos pasipriešinimą, masinius trėmimus ar Lietuvos žydų skerdynes.

– Ginkluotas pasipriešinimas – partizanų kova?

– Taip, tai viena pagrindinių siužetinių gijų, bet siūlau į viską žvilgtelėti kiek kitokiu kampu. Finalinės partizano Kovo (Mantas Zemliackas) scenos filme persipina su mene dažnai cituojama paskutine Kristaus ir jo mokinių vakariene, Tėvo (filme – tai aliuzija į „Amerikos balsą“) pažadu išrinktiesiems, apaštalų Petro, o ypač Judo išdavyste už 30 sidabrinių (filme tai – partizano kulkos) ir, sakykim, fatališka nusikryžiavimo ceremonija XX a. centrinėje miesto aikštėje, gedinčios Marijos Magdalietės akivaizdoje. Taip, nomenklatūrinį poetinį kiną gerbiančiam kritikui – tai „visiškas faršas“, bet filme – tai drąsus politinis manifestas,  praradusiems tikėjimą prisikėlimo stebuklu.

Galiu ir paprasčiau pasakyti: tai grįžimas prie prarastos garbės, prie protėvių kalbos, neapgintos valstybės, nedalomos ir nemainomos į nieką kitą vienintelės Tėvynės. Skamba literatūriškai? Galbūt, kaip ir piniginė auka fariziejams už savo nuodėmių atpirkimą, be skrupulų, be asmeninės atgailos. Filmo herojaus Kovo ir, sakykim, žinomo partizano Daumanto likimai „Pelėdų kalne“ susipynę, nes grįždamas į Lietuvą po sėkmingo žygio į Vakarus Daumantas puikiai suprato, kad atgal į JAV pas žmoną nebegrįš, kad tai paskutinė jo kelionė ir auka, be kurios neįmanomas tikėjimas legenda, dėl kurios prisikeliama ir atgimstama.

– Bet Jūs turbūt ne tik partizanų kovą turite omenyje?  Filmas apie Lietuvą, tačiau įtraukiate ir Prūsijos liniją. Ar tai irgi paralelė – čia irgi užkoduota žinutė?

– Vienintelė žinutė, kuri prašyte prašosi būti pasakyta kovojančio Daumanto ar filmo personažo Kovo lūpomis: „Kodėl mane apleidai, Lietuva?“. Juk žvelgiant iš dabarties perspektyvos – partizanai krauju atpirko mūsų nuodėmes, kad prisikeltume laisvi, laisvoje šalyje. Paskutinė scena, kur Kovas siunčia anapilin ideologinius priešus susprogdindamas juos granata, byloja ateities kartoms: „Mirti nebaisu, baisiau išduoti ar būti išduotam“!

Prisiminkime netolimus 1940 metus. Sunku susitaikyti su mano tėvo, istoriko, to laikmečio liudininko mintimis: „Atidavėm Lietuvą sudoroti rusams, be jokio šūvio. Bijojom pakelti ir pažiūrėti kits kitam į akis…“ Belieka jo minčiai leisti tekėti savo vaga: jei būtų buvęs šūvis, buvom ginkluoti iki dantų, mūsų valstybės likimas būtų kitoks, ir nereikėtų paskubom masiškai evakuotis iš Lietuvos jai įšokus į XXI amžiaus traukinio paskutinį vagoną.

Neabejoju, kad istoriją išmanančiam patriotui pasirodė, kad saujelė partizanų pakeliui į Vakarus su žinute apie Stalino prievartaujamą Lietuvą, apsistoję sudegintoje bažnyčioje užsiima niekais: gaišta laiką, atiduodami nepelnytą pagarbą Stalino ordų  išprievartautiems prūsės palaikams.

Bet pažiūrėkime giliau, juk tai paralelė, atpažįstama anais ir šiais laikais. Sąjungininkai, kruvinų skerdynių Prūsijoje nugalėtojai, net piršto nepajudino, kad apgintų prievartaujamas (raudonojo fašizmo) karo aukas. Lietuvos anuomet laukė beveik toks pat likimas kaip prūsų, nebūkim naivūs, atsiverskim Maskvos planus, kurie tik per stebuklą nebuvo įgyvendinti, mūsų laukė Krymo totorių, čečėnų likimas… Privalėjom ir privalom parodyti pagarbą šiai išniekintai žemei dabartinės Europos akivaizdoje, praeities milžinų, kurie kovėsi su raudonuoju slibinu rankomis. Mano, kaip europiečio sąžinė, tikrai nesiilsės anapus Nemuno, palaidota Prūsijos žemėlėje.

– Kadangi paminėjote Staliną, negalime apsieiti be dažniausio kritikų klausimo – ar reikėjo erotinės scenos jo mirties vertinimui iliustruoti?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad filme Stalino, kaip veikėjo, vaidmuo taip pat svarbus. Jis pasirodo besišypsantis pirmuose filmo kadruose, nuolat šmėsčioja kino kronikose, ant garvežių ir vėliavų, Kauno gatvėse ant sienų, sovietinių „Ura“ patriotų namuose, saugumiečių įstaigose. Visur, kur pasiekia jo negailestinga akis ir ranka, kol begaliniam jaunųjų filmo herojų džiaugsmui ir drąsai apraudamas amžiams tuščiame kino teatre. Kaip tik tuo metu kino teatre rodant Stalino laidotuvių ceremoniją, herojės Ritos (Paulina Taujanskaitė) jausmai ir erotizmas prasiveržia begaline vitaline aistra vieninteliam ir amžinai mylimam partizanui Šmelingui (Arnas Danusas). Aš sakyčiau, kad merginos demonstruojama drąsa yra kaip spjūvis stingstančių lavonų tvaikui ir prievartos epochai.

– Na, „Pelėdų kalne“ erotika pasitelkiama ne tik kaip spjūvis…

– Čia vėlgi norėčiau pasiremti autentiškais šaltiniais ir Biblija. „Pelėdų kalno“ herojiškas personažas Aldona (Rūta Šmergelytė) kaip šventoji gelbsti mirtinai sušalusį jauną partizaną Šmelingą, sušildydama jį savo kūnu – metodu, žinomu nuo Biblijos laikų, praktikuotu tarp Aliaskos čiabuvių eskimų, eksperimentuotu vokiečių koncentracijos lageriuose su karo belaisviais. Atšylant jaunam partizanui grįžta gyvybinės jėgas, o kartu pažadinama aistra gyventi, perduoti gyvybę. Nedetalizuosiu pačios scenos, bet gyvybė prasimuša, ir Naujajame Testamente minimas stebuklas kartojasi Kauno žiemos uoste. Filmo finale matome netyčiuką, nuostabų kūdikį, netikėtos „meilės vaisių“, kuris su motinos pienu, tikėtina, įtraukė ir tiesos, laisvės ir garbės jausmą. Manau, kad Arno Danuso herojus pasėja tai, ką mes po 50 metų pjauname – Nepriklausomybės derlių, aplaistytą krauju. Tai ritualiniai dalykai. Juk sakoma, kad praeities šešėliuose glūdi dabarties tiesa.

– Bet kartais gyvenimas reiškia išdavystę?

– Išdavystės tema pasikartoja „Pelėdų kalne“, kaip ir mūsų ramiuose gyvenimuose. Vis dėlto garbė tiems, kurie niekada neišdavė, neišduos nei šiandien, nei rytoj. Garbė tiems, kurie nepasidavė, neišsižadėjo vilties net tamsiausią nakties valandą. Jie sukūrė gyvą legendą, pasėjo tikėjimo ir laisvės sėklą šimtams, tūkstančiams mūsų sūnų ir dukterų ilgai kaip šimtmetis nelaisvės nakčiai. Jie gyvena mumyse, kol plaka bent viena laisva širdis. Apie tai ir „Pelėdų kalno“ finaliniai kadrai: žuvusio partizano nuotrauka ir jo mylimoji be baimės, be savigraužos pasitinka neišvengiamą lemtį, šešėliuose, mėnesienos perkirstoje naktyje…

– Taigi ir vėl simboliška „kelionė į naktį“?

– Tai buvo vienas pirmųjų filmo pavadinimų, vėliau jis keitėsi. Legendose ir mūsų gyvenimuose tamsa tirščiausia ir slogiausia „vilko“ valandą, prieš aušrą, ypač kai ištisa karta netenka vilties jos sulaukti. 1953  m. pavergtų tautų diktatoriaus Josifo Stalino mirtingai saulei nugarmėjus į pragarą, dar pusę amžiaus klaidžiojome tirštoje komunizmo tamsoje. Nepaisant „geležinės uždangos“ tamsos ir pro ją prasimušančio Amerikos ir Romualdo Sakadolskio iš už Atlanto balso, filmo herojams finaliniuose „Pelėdų kalno“ kadruose nušvinta menka, bet išganinga viltis – mėnesienos pilnatis virš Kauno bokštų. Simbolinė pilnatis oponuoja ką tik Maskvoje užgesusiai Stalino saulei. Pagrindinio herojaus Tado (Aidas Jurgaitis) pojūčiai neapgauna, jo frazės pranašiškos: „Festina lente… Naktis bus ilga!“

Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.

„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako patogaus gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tokius kaip įsimylėjęs Ritą Tadas, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kurių kiekvienas atrado savo būdą, išraiškos formą pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas filmo herojus, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius Pranas Morkus, prodiuseriai Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Filmo anonsas: