Zen koan: Kaip tavo veidas atrodė prieš tavo tėvams gimstant?
Karnavalas, simbolizuojantis žiemos pabaigą, paplitęs visoje Europoje (Venecijos karnavalas, Vokietijos, Belgijos karnavalai, lietuvių Užgavėnės, rusų Maslenica ir kt. tautų karnavalai).
Venecijos karnavalo kilmė –pagoniška romėnų šventė Saturnalijos, skirtos romėnų dievui Saturnui (dievo Jupiterio tėvui), kuriam yra priskiriama derlingumo globojimo funkcija.Ištisus metus dievo Saturno skulptūrėlė gulėdavo šventykloje surištomis kojomis ir tik prieš šventę jo kojos būdavo atlaisvinamos, tokiu būdu visuomenė būdavo išlaisvinama iš sistemos gniaužtų ir ji pradėdavo „šėlti“: daug gerdavo, šokdavo gatvėse, lošdavo, taip pat dalydavosi dovanomis.
Per Saturnalijas žmonės dovanodavo vieni kitiems žvakes ir molines kaukes. Saturnalijos buvo vadinamos romėniškomis Kalėdomis, jos buvo švenčiamos gruodžio 17 d. Šventė tęsdavosi įvairiai, iki dviejų savaičių. Šios šventės metu žmonės keisdavosi rolėmis: turtingieji pavirsdavo vargšais, belaisviai įgydavo laisvę, suaugusieji patarnaudavo vaikams ir pan. Šventės esmė – žmogus, užsidėdamas kaukę, gali tuo metu pakeisti savo socialinį statusą ir pabūti bet kuo.
Yra žinoma, kad Užgavėnių persirengėliai kartais buvę piktoki ir Lietuvoje – užkeldavę akėčias ant stogo ir palikdavę, merginos nuo jų slėpdavusios ir pan. Visi stengdavosi kuo greičiau nuo jų „išsipirkti“ dovanomis, maistu ir pinigais. Vis dėlto persirengėliams kurią sodybą aplenkus, neaplankius tų namų, irgi buvę nelabai gerai…
Įsigalėjus krikščionybei, Saturnalijos buvo uždraustos, tačiau neišnyko, – jos transformavosi į karnavalinę žiemos pabaigos šventę. Per Saturnalijas tvyrojo gana pavojinga kriminogeninė situacija – kartais minia su kaukėmis taip įsisiautėdavusi, kad valdantieji bijodavę jos nesuvaldyti. Karnavalo metu galėdavę būti įvykdomi ir tam tikri nusikaltimai.
Romėnų Saturnalijos ir dabartinis Venecijos karnavalas ar Vokietijos Užgavėnės su persirengėliais yra miesto šventė, o lietuviškos Užgavėnės buvo visiška kaimo šventė. Lietuvoje jos buvo švenčiamos kaimuose ir siejamos su agrarine kultūra. Kaukės labai skyrėsi nuo miestietiškų. Jos būdavo medinės – velniai, raganos ir pan., taip pat zoomorfinės kaukės. Anot A. Vaicekausko, tokiu būdu lietuviai siekdavo užmegzti ryšį su protėviais ir garantuoti sėkmingą naują derlių. Žmonių susibūrimai vykdavę prie bažnyčių, persirengėliai lankydavo namus. Siekiama atgaivinti Užgavėnes ir mieste. Šiuo metu Lietuvoje Užgavėnių šventimo centras yra Rumšiškėse, kur galima pasivažinėti su arkliais, suvalgyti blynų, deginama Morė ir vyksta daug panašių karnavalizuotų atrakcijų.
Dabartinės kaukės yra daromos papjė mašė technika, Lietuvoje atgaivinamos ir drožiamos medinės kaukės, kurios jau buvo įvardytos kaip nykstančios. Venecijoje originalių kaukių galima įsigyti profesionalų darbų centruose, pas mus – tautodailės meistrų salonuose.
Kaukės simbolika labai dvilypė ir įvairiai aiškinama.
Iš tikrųjų, žmogus, užsidėdamas kaukę, paslepia save, bet ir išryškina kažkokį esminį vidinį bruožą, kuris yra jo personos dalis, jis slepia savo asmenybę po sustingusiu bruožu, įkūnytu kaukėje. Dažniausiai tai būna idealaus grožio įvardijimas, – tobuli moters veido bruožai. Kartais kaukė išvirsta į groteskišką karikatūrą – pajacas. Kartais ji būna pikta, gąsdinanti, bauginanti, kartais su humoro gaidele – velniai, raganos ( teatre – tai pykčio išraiškos kaukė, kuri karnavalo metu dažniausiai nebūna naudojama), kartais tai būna gyvūnus vaizduojančios kaukės.
Kaukės kilmė siekia genčių laikus, kada ritualų metu buvo stengiamasi susisiekti su protėviais arba gyvūnais, norint perimti iš protėvių žinojimą ir užsitikrinti gerą medžioklę. Užsidėti kaukę – tai paslėpti savo personą (pirminė lot. „persona“ reikšmė – kaukė, tik vėliau šis žodis įgijo reikšmę „asmuo“), savo veidą, kuris tave identifikuoja, atskleidžia tavo sielą ir komunikuoja. Kaukė yra tik vieno kokio nors bruožo ir simbolio įkūnijimas, ji statiška, ji nekomunikuoja, tačiau gali padėti išreikšti žmogaus personos vidaus esmę, kadangi komunikuodamas žmogus taip pat neatsiskleidžia iš esmės, tai yra subjektyvu, vieniems jis atsiskleidžia „viena puse“, kitiems – „kita“, be to, žmonės dažnaisusikuria išankstinę iliuziją arba nuomonę, kiekvienas turi individualų ir ribotą pasaulio suvokimą, kiekvienas yra subjektyvus.
Tačiau, pavyzdžiui, visi supranta, ką pasako kaukė – tai tobulas grožis, tai pajacas, tai kažkas baugaus. Suvokdami kito žmogaus grožį, talentus ar kitokius išskirtinius jo bruožus bei gebėjimus, žmonės ima pavydėti ir pradeda juos menkinti, kaukė gi yra sąstingis, momento, emocijos arba esmės išraiška. Užsidėdamas kaukę žmogus paslepia savo veidą, jis nekomunikuoja, jis nutrina ribotumo ribas ir priartėja prie vieno kokio nors esminio asmens bruožo. Norėdamas pasislėpti po kauke arba kuo nors apsimesti, žmogus paslepia savo vidų, savo „gylį“ ir iškelia į paviršių sustingusią nekomunikuojančią esmę, vieną savo bruožą
Socialiniame gyvenime egzistuoja daug „kaukių“, kurias žmogus demonstruoja priklausomai nuo emocinės, psichologinės būsenos ir aplinkybių. Sąmoningai ją užsidėdamas ir oficialiai demonstruodamas, slepia savo vidų, nes be kaukės jis yra pažeidžiamas. Užsidėdamas kaukę jis arba atveria vieną iš savo asmenybės bruožų kitiems, slėpdamas savo „gylį“, arba meluoja, taip pat slėpdamas savo vidų. Kodėl žmogus pasijunta nejaukiai pamatęs žmogų, dėvintį kaukę? Jis turi priimti nesubjektyvią, neribotą esmę, jis gali apčiuopti tik savotišką absoliutą, jis tarytum negali „paliesti“, komunikuoti ir priartėti, tai yra užmegzti ryšį. Pamatęs kaukę dėvintį žmogų, jis tarytum nori ją nuplėšti ir sužinoti, o kas gi iš tikrųjų po ja slepiasi?
Štai vienas iš kaukės aprašų, pateiktas viename iš simbolių žodynų (žr. lit. sąrašą: The book of symbols…): Kaukė – tai veido įsivaizdavimas, kuris suteikia dievą. Nuo paleolito laikų iki dabar kaukė – žmogaus psichologinės išraiškos esmė. Kaukė vaizduoja žmogaus „gyvenimo dramą“ visais jo aspektais, įtikinamai prikaustydama dėmesį. Ji yra dviprasmiška, kelia neaiškumą, ji yra klastingas ir išdavikiškas „tikrasis aš“, slepiantis savo paprastąjį „aš“. Kai žmogus dėvi kaukę, jis ar ji transformuojasi į archetipinį pavyzdį ir pateikia save kaip socialinį ar psichologinį modelį, kurį diktuoja kaukė. Šie archetipiniai įvaizdžiai yra perkelti į dabrtinių laikų gyvenimą ir tapę socialinio ir psichologinio gyvenimo modeliais.
Naudojama garbinti dievui,siekiant išgijimo, iniciacijai, norint užsitarnauti socialinį autoritetą liaudyje, laikytis papročių, taip pat siekiant jų išvengti, kaukė priklauso mitiniam dramos menui ir istorijų pasakojimui. Savo ruožtu, pastarieji siejasi su praeities genčių, šamanizmo laikais ir tiesia liniją tarp misterijos, paslaptingumo ir žmogaus patirties „gylio“. Galingų archetipinių emocijų – meilės, baimės, įniršio, nevilties, džiaugsmo – išgryninimas suteikia kaukei nuasmenintą meninę formą, kuri paradoksaliai sustiprina tiek katarsį, tiek atsitapatinimą.
Kaukė psichologinei patirčiai tiesia kelius į „dvasias“, instinktyvius archetipinius asmenybės veiksnius, tiems „dievams“ sukurdama „laikinuosius namus“. Kaukė yra viršelis, šydas, melas, pagrobimas, sugavimas, užuomina, asociacijos sukėlimas, bekūniškumas ir transformacija.
Geriausios No teatro kaukės gali „pakeisti emocijas“ priklausomai nuo to, kokiu kampu jos apšviečiamos, pagaudamos „esmę“, jos „keičia“ emocinio ir psichologinio gyvenimo pobūdį. Besikeičiantis kaukės pavidalas leidžia ritualiniam perėjimui pasiekti tokių patyrimo lygių, kurie neįmanomi sąmoningam mąstymui. Jos gali pagyvinti arba bauginti. Genčių ar kulto iniciacijų ritualai baugina ir priveda prie kolektyvinio sąstingio.
Baugu būti sutapatintam su kažkokia persona, su mūsų šiuolaikinėmis „gentinėmis rolėmis“ – kaukėmis, kurias užsidėję mes įeiname į pasaulį ir jame gyvename kaip „sutuoktinis“, „gydytojas“, „menininkas“ „motina“.
Šios kaukės nuolat esti tarp subjektyvumo ir kolektyviškumo ir yra veikiamos kolektyvinio autoriteto. Tuo pat metu jos atspindi archetipinę paskatą adaptuotis ir įsilieti į kolektyvinį gyvenimą, paskatą įkūnyti „dievus“.
Taigi pasaulis dėvi kieno nors kaukę, gyvendamas „maskaradą“, apsimesdamas, t. y. kažką paslėpdamas, kažką atskleisdamas – ir tai, kas daroma dėl patogumo, ir tai, kas yra tikra. Tas, kuris turi kaukę-archetipinį įvaizdį, gali „valdyti“, tas, kuris neturi, – yra pažeidžiamas ir gali turėti nesėkmių psichologiniame gyvenime.
Anglų kalbos žodis „mask“ yra kilęs iš arabų kalbos ir reiškė „buffoon“ – juokdarys. Kuris gali paslėpti savo veidą ar apsimestinai jį pateikti. Buvimas be kaukės reiškia pažeidžiamumą, užsidėdamas kaukę žmogus paslepia savo kančią ir taip „išsaugo veidą“.
Kaukės galingumas kyla iš archetipinių lygmenų. Kaukė – tai netiesioginė pastanga susidraugauti su emocijomis ir psichologiniais modeliais, kurie gali būti neįveikiami, jeigu patiriami tiesiogiai iš tavo veido. Mažiausiai žmogus yra savimi, kai kalba. „Duok žmogui kaukę, ir jis pasakys tiesą.“ (Oskaras Vaildas |Oscar Wilde). Kita vertus, kiti yra labiau savimi, kai nusiima kaukę.
Lenkų mokslininkė dr.Joana Tabor (Joanna tabor) savo straipsnyje „Kaukės motyvas Jurgio Savickio ir Vitoldo Vojtkievičiaus (Witold Wojtkiewicz) kūryboje“ aptaria kaukės motyvo vaizduoseną lenkų modernisto dailininko Vitoldo Vojtkievičiaus (1879-1909) ir lietuvių prozininko Jurgio Savickio (1890-1952) kūryboje. Autorė skiria tris reikšminius šio simbolio variantus – aktorių, vaidmenį ir marionetę. Anot autorės, kaukės simbolika įgalina perteikti literatūros ir dailės kūrinio modernią egzistencinę atmosferą, susijusią su būties neapibrėžtumo pojūčiu. Dievas arba neturi sąmonės, arba jo sąmonė yra begalinė. Sąmonės neturėjimą arba sąmonės begalybę simbolizuoja manekenas arba marionetė.
Marionetei grąžinama pirmykštė ritualinė kaukės galia, kurios dėka žmogus galėjo bendrauti su dievais. Ji yra tarpininkė tarp sacrum ir profanum pasaulių, bet pati gali tapti dievybe – panašiai kaip kaukė, kuri yra ir tam tikros dvasios simbolis, ir leidžia į ją persikūnyti. Aktorius pasiduoda emocijoms, marionetė pajėgi perteikti meno esmę nesudrumstomis formomis.
Marionetė neteisingai kildinama iš lėlės, ji kilusi iš akmeninių atvaizdų senovės šventyklose, šiuo metu ji yra tarsi degradavęs dievybės pavidalas, leidžiantis prisiliesti prie sacrum sferos. Marionetė pranoksta aktorių, nes niekada nebus nenatūrali, o jos nesąmoningumas pakylėja ją iki dievų. Nepaisant priklausomybės nuo virvelių, kurios ją judina, ji yra laisvesnė nei aktorius ir – nors pati neturi nei proto, nei sielos – gali išreikšti tai, kas žmoguje yra gražiausia ir vertingiausia.
Kaukės reikšmių ambivalencijos ašimi vyksta nuolatinė vertybių apykaita. „Panašiai kaip ir mitas, kaukė tuo pat metu ir praneša, ir neigia; esminga joje tai, ką rodo ar nori parodyti, kaip ir tai, ką pašalina“. „Kaukei būdinga ir distancija, ir priartėjimas. Tai dvylipumas, ambivalentiškumas, nepažinus pasaulis“. Anot autorės, kaukė ir uždengia, ir atidengia, kuria ir yra kuriama, naikina ir saugo – ne veltui jos istorija siekia žmonijos priešistorę. Įsižiūrėjus į kaukės simbolio apibrėžtis, galima pastebėti, kad jos pasiduoda tam tikrai gradacijai: nuo negatyvių interpretacijų, aiškinančių kaukę kaip tiesos uždangą ir tikrovės falsifikaciją; neutralių teiginių, kad kiekvienas nešioja kokią nors kaukę, dėl to ji yra vienintelė galima tikrovė, kurią būtina priimti; iki pozityvių tvirtinimų, kad kaukė – tai šarvai, saugantys trapią vidujybę, ir tik su jais šioji gali išgyventi; ir galiausiai iki kraštutinio teigiamo požiūrio, pagal kurį kaukė – tai geresnė tikrovė, tai, kas priartėja prie tobulybės, dievybės.
Venecijos karnavalo kaukės | Svetainės „The beauty of art“ nuotr.
Laikydamasi šios gradacijos, autorė peržvelgia atskirus kaukės interpretacijos tipus.
Kaukė – tai chaosas, kuris tapo kūnu. „Veidas, – yra sakęs Ciceronas, – tai sielos veidrodis“; taigi kaukė, dengianti veidą, neleidžia mums pažinti vidujybės, yra tarsi skraistė, dengianti veidrodį. Kaip galima pažinti žmogų, jei negalima pamatyti jo tikrojo veido?
Prancūzų rašytojas intelektualas Žoržas Batajus (George Bataille) teigia kur kas kategoriškiau: tarp mįslių, kurias mums siūlo trumpas [mūsų] gyvenimas, toji, susijusi su kaukėmis, turbūt labiausiai kupina nerimo ir prasmės. Be nuogų veidų, kurie yra vien priverti langai nuo svetimų ar grėsmingų regimybių chaoso, niekas nėra žmogiška nesuprantamame pasaulyje. Kaip toliau rašo Batajus, tai, kad veidai komunikuoja vienas su kitu, žmogui yra nepaprastai vertingas dalykas. Jei tasai ryšys nutraukiamas panaudojus kaukę, žmogus tampa sau pačiam priešiška esybe, maitinama slaptų aistrų. Taigi užsidėdamas kaukę žmogus apiplėšia savo žmogiškumą ir didina chaosą, kuris kelia grėsmę tvarkai ir gyvenimui pasaulyje.
Nepalankų poveikį žmogaus gyvenimui ir žmogiškiesiems ryšiams iškelia, aiškindamas kaukę, ir lenkų šventikas bei filosofas Juzefas Tišneris (Józef Tischner) knygoje „Dramos filosofija“. Kaukė dengia veidą ir klaidina, o juk veidas esmingai apibrėžia žmogaus susitikimą su kitu žmogumi.
Anot antropologo Klodo Levi-Stroso (Claud Lévi-Strauss), „Kaukės reikšmė nėra tai, ką ji rodo, bet tai, ką ji perkeičia, taigi būtent tai, prieš ką (vietoje ko) ji rodo“.
Tuo momentu, kai užsidedama kaukė, simboliškai nutrinamos ribos tarp to, kas paslėpta, ir to, kas slepia – nuo tol sukuriama jų vienovė.
Autorė pabrėžia kaukės demoniškumą, nes ji yra susijusi su žmogaus galutine tikrove.
xxx
Antikoje buvo siekiama nužudyti mitologinę būtybę ar dievą, kad įgytum jo galias, t. y. sumenkinti dievybę, paversti ją pabaisa (pavyzdžiui, Medūza, iš kurios gimė kūrybos dievas Pegasas), nužudyti, paneigti dievybę ir tokiu būdu perimti jos funkcijas, kaip kad visada ir būna – iš pradžių yra paneigiamos dievybės, o ant tų pačių pamatų pastatomos naujos dievybės.
Pažvelgus į Afrikos tautų mitologiją, susijusią su kaukėmis bei ritualais, paaiškėja atvirkštinis manevras, kuriuo buvo siekiama susisiekti su gyvūnais, šokant užsidėjus gyvūno kaukę ir papuolant į transą, tokiu būdu užsitikrinant sėkmę medžioklėje, t. y. iš pradžių buvo bandoma pavirsti tuo gyvūnu (totemas?), kad vėliau galėtum jį nužudyti (sėkmė medžioklėje). Afrikiečiai bandydavo susisiekti ir su protėviais, kad perimtų iš jų žinojimą.
Literatūra:
Istorijos įdomybės: Saturnalijos – romėniškos Kalėdos. Iš: www.istidom.lt
Antikinė literatūra: [vadovėlis aukštosioms mokykloms]. Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 451.
A.Vaicekauskas. Lietuviškos Užgavėnės: tradicija ar paveldas? Iš: www.alkas.lt
The book of symbols, reflection on archetypal images. Tashen. 2010
Kultūros naujienos iš Kauno. Šalia velnių – kaukės iš Afrikos. Iš www.bernardinai.lt Joanna Tabor. Colloquia 53
Parengė Beatričė Rastenytė
K. Kagio nuotraukose – Užgavėnių Rumšiškėse kaukės. 2009, 2010 metai.
