Nuo vasario 16 d., šalies kino teatruose, bus rodoma istorinė drama – „Pelėdų kalnas“, remiama Lietuvos kino centro. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
Partizanų vadas išrauna sagą su raitelio figūra. Jis jaudinasi, jo rankos dreba tariant žodžius: „Čia ne paprasta saga. Kai užaugsi, iš jos nusikalsi sidabro kulką, tada bet ką nugalėsi. Nori? O tu man už tai – šitą Lietuvos vėliavą. Uždengsiu ja krūtinę, ir priešo kulkos – atšoks kaip nuo šarvo“, – tai scena iš Audriaus Juzėno režisuotos istorinės dramos „Pelėdų kalnas“. Čia minima saga su raiteliu tapo naujojo filmo vizitine kortele, nemirtingu ir nenugalimu valstybės, laisvės, kovos už ją simboliu. Per padėkos vakarą Kaune, ši saga buvo tiesiog išgraibstyta, tad filmo kūrėjai premjerai Vilniuje, užsakė kelis tūkstančius simbolinių sagų. „Filmo plakatuose įspausta Nepriklausomybės karių didvyrių uniforminė saga su Vyčiu, keliaujanti filme iš rankų į rankas kartu nubrėžia estafetės liniją ir simbolizuoja negęstantį lietuvių ryžtą siekti Tėvynės laisvės“, – sako „Pelėdų kalno“ scenaristas Pranas Morkus.
„Žmonės linkę pasirinkti simbolius, kurie atspindi jų jausmus, pasaulėžiūrą, tikėjimą, vertybes. Lygiai taip pat ir ši saga su raiteliu – tai partizano Šmelingo esybės dalis. Saga su raiteliu Šmelingui yra vienintelis tėvo, kuris yra Vokietijoje, palikimas. Tai jam kaip viltis, jog kada nors dar galės išvysti tėvą, vienintelį jam likusį šeimos narį. Tai viltis, jog Lietuva taps laisva šalimi, baigsis žudymai, trėmimai ir tas beprasmis chaosas, gniuždantis šalį. Būtent saga su raiteliu jam suteikia jėgų ir kartais saga tampa vieninteliu ramsčiu, į kurį jis gali atsiremti, kai nebeturi daugiau į ką. Ši saga, kurios kelionė filme trunka penkerius metus, veda jį į priekį bet kokiomis aplinkybėmis“, – apie filmo simbolį pasakoja Arnas Danusas, suvaidinęs partizaną Šmelingą, pasirengusį geriau gauti kulką, nei kam nors atiduoti sagą su Vyčiu.
Kino pasaulyje įprasta, kad pagrindiniu filmo akcentu – vizitine kortele – taptų plakatai, kartais kuriami ir dvejus metus, garso takeliai ar pagrindinė žinomo žmogaus atliekama daina.
„Mes pasirinkome kitą kelią. Tiksliau, jį pasirinkti padiktavo pats Prano Morkaus scenarijus, kuris labai aiškiai įrodo, kad vilties, laisvės troškimo, širdies juk neįmanoma sunaikinti. Jeigu neturi galimybių imtis veiksmų – gali tikėti. O tikėti visuomet lengviau, jeigu gali pasiremti simboliais, tad nenuostabu, kad tuo laikotarpiu kas trispalvę slėpė, kas Vytį, kas Gediminaičių stulpų simboliką, žmonės slapta tikėjo laisva šalimi. Todėl ir saga su raiteliu – tai visos Lietuvos valstybės simbolis, tiek filme vedė partizanus į priekį, tiek realius žmones iki pat Nepriklausomybės atgavimo“, – sako filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė.
Filme sagos kelionė trunka 5 metus ir su filmu nesibaigia. Ji, kaip valstybingumo simbolis, ir vėl svarbi šiuo metu, tad filmo kūrėjai, užsakę papildomą kelių tūkstančių limituotą partiją, ketina dovanoti jas žiūrovams įvairių akcijų, loterijų ar konkursų kino salėse metu.
Apie filmą:
Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.
Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.
Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Filme vaidina: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
Filmo anonsas:
Leisiu sau pasikartoti:
Gana skeptiškai žiūriu į tą “Pelėdų kalną” – ir štai dėl ko.
Pirma, šis režisierius jau “užsirekomendavo” su savo “Ekskursante” (“Vilniaus getu” nesidomėjau – visas tas “halakausto naratyvas” yra “iki skausmo” nuvalkiotas ir nuspėjamas, nes gi turi atitikti ideologines klišes). Ta “Ekskursantė” – tai į Rusijos auditoriją orientuotas filmas, kuriame veikia “geros dūšios” NKVD “vierchas”, rusų NKVD kariuomenė užsiima “tranzuojančių” vaikų pavėžinimu ir niekuo daugiau, visi žiaurumai yra pačių lietuvių darbas (kuo ne “pilietinis karas”?) – ir filme nėra NĖ VIENO teigiamo lietuvio (išskyrus pačią “ekskursantę”). Vienžo, trėmimai buvo, bet šiaip jau, čia patys lietuviai vieni kitus skundė ir galabino, o rusai iš esmės geraširdiškai gelbėjo bėdon papuolusius”pribaltus”. 😉
Antra (kalbant apie “Pelėdų kalną”), kaip pats režisierius sako, “Filmas skirtas jaunai auditorijai, kuri gimė po nepriklausomybės atkūrimo”, papildydamas: “Herojai laisvę suvokia labai paprastai. Jiems laisvė reiškia tai, kad jie, kaip piliečiai, savo šalyje gali daryti viską, kas neprieštarauja laisvos valstybės sampratai.” Iš esmės, pagal šitą apibūdinimą, tai liberaliam jaunimėliui skirtas filmukas apie liberalų jaunimėlį. Tiek, kad liberalus jaunimėlis dėl savo laisvės elgtis, kaip nori, neis savo “brangiausiojo, unikalaus beigi nepakartojamo AŠ” aukoti. Ne, jie prisitaikys prie naujos sistemos, ideologijos, net taps jos aktyvistais, nes svarbiausia – ne Tėvynė ir Tauta, bet AŠ, MANO teisės ir laisvės. Prieš sovietus kovoję ir žuvę žmonės nebuvo liberalai. Atvirkščiai – jie, liberalų akimis žiūrint, buvo “nacei-fašei”, nes jiems Tautos ir Tėvynės laisvė buvo aukščiau ne tik asmeninės laisvės, bet ir gyvybės. Ne tie prioritetai, tskant. 🙂
Taigi, kyla įtarimas, kad filmas bus skirtas “nezabūdkių” auditorijai, “patogiai” apeinant tokius rezistentams esminius, bet šiais laikais (kaip ir sovietmečiu) “nepatogius” principus ir elgesio motyvus kaip tautinis patriotizmas.
Trumpai tariant, manau, palauksiu atsiliepimų purvasklaidoje: jeigu “progresyvistai” filmą keiks (kaip keikė “Emiliją iš Laisvės alėjos”) – žinosiu, kad verta žiūrėti, o jei girs – žinosiu, kad liberastinis š… 🙂
Puiki filmų ,,ekskursantė” bei ,,pelėdų kalnas”gerbiamo Pikc recenzija…ačiū…Tikra tiesa kad šis filmukas skirtas liberastuojančiam jaunimui,nęt sekso scena šiuolaikiška oralinė,apie ką anų laikų jaunimas girdėt negirdėjo o jei būtų ir išgirdę iškart būt apsivęmę.