„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas“, – kalbėdamas apie knygą „Ilovaisko dinoraštis“ sakė J. Ohmanas.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ sausio 15 d. pristatė Romano Zinenkos – Dnepropetrovske gyvenančio Ukrainos kario – atsiminimų knygą „Ilovaisko dienoraštis“.
Susirinkusiesiems į knygos pristatymą Jonas Ohmanas, švedų publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas sakė, kad tai reikalinga, svarbi knyga, leidžianti geriau suprasti kas vyksta Ukrainoje. Jis minėjo, kad tai jau ne pirmoji lietuviškai išleista knyga apie karą Ukrainoje (Lietuvos žurnalisto Dovydo Panecerovo „Kiborgų žemė“, Ukrainos karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko „Oro uostas“), tačiau ji įdomi tuo, kad perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.
„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas. Tai mūsų reikalas taip pat. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – kalbėjo J. Ohmanas. Jo nuomone, vienaip atrodys pasaulis, jeigu Ukrainai pavyks apginti nepriklausomybę ir tapti visaverte tarptautinės bendrijos nare. Ir visiškai kitaip, jeigu jos laisvės siekiai bus sutriuškinti, o šalis paversta iš Maskvos valdoma limitrofine valstybe. Nesaugumo teritorija Vidurio ir Rytų Europoje, taigi ir grėsmės Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms, būtų didesnės.
J. Ohmanas atkreipė dėmesį į tai, koks reikšmingas ir svarbus dalykas yra pačių žmonių laikysena bei įsitraukimas. CŽV dokumentai, pasak jo, rodo, kad 1991 m. sausio 11 d. Vakarai Lietuvą jau buvo „nurašę“, Vakarų lyderiai buvo raginami „palaikyti dialogą“ su SSSR lyderiu M. Gorbačiovu, iš tų „išsišokėlių lietuvių“ naudos nebus, jie tik sugriaus „perestroiką“. Bet Sausio 13-oji viską pakeitė. Niekas nesitikėjo, kad žmonės taip gins savo laisvę. Ir Ukrainos žmonių pasiryžimas gintis daug ką keičia ir daug kam atveria akis.
Kitas renginio prelegentas Vytautas Keršanskas, Rytų Europos studijų centro analitikas, sakė, kad knyga jaudina savo tikroviškumu. Paprastais žodžiais, be didelių emocijų perduota rūsti karo kasdienybė kaip tik ir daro didžiausią įspūdį.
Jis pažymėjo, kad negalima suvokti to, kas vyksta Ukrainos rytuose be tinkamo supratimo apie Maskvos politiką, kurią ji vykdo nesiribodama vien Ukraina. V.Keršanskas nurodė į rusų žurnalisto rašytojo ir dokumentinių filmų autoriaus Mikhailo Zygaro veikalą „All the Kremlin’s Men: Inside the Court of Vladimir Putin“. Ten rašoma, kad 2004 m. prasidėjus Oranžinei revoliucijai, Luhansko regioninė taryba paskelbė kurianti nepriklausomą respubliką Ukrainos pietryčiuose. Tačiau iš Kremliaus atvykęs pasiuntinys neturėjo įgaliojimų išreikšti politinę ir kitokią paramą, todėl sparatizmo iniciatyva neišsiplėtojo. Po 10 metų, pakitus politiniam kontekstui, scenarijus buvo įgyvendintas. Ir tai patvirtina, kad Rusijos strategijoje „artimajame užsienyje“ nėra viskas spontaniška, kaip tai pristato propaganda, o veikia iš anksto paruošti scenarijai, derinami prie besiklostančių situacijų.
Kitas Rusijos ekspertas, amerikiečių analitikas Davidas J. Krameris knygoje „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) nagrinėja šiuo metu Kremlių valdančio režimo genezę, Vakarų visuomenės santykių su Rusija klaidas, santykių su Kremliumi formavimo strategijas. Pripažinimo JAV akademikų bendruomenėje susilaukusioje knygoje autorius rašo: „Putinas yra rimta grėsmė rusams, kurie jam nepritaria, kaimyninėms valstybėms, kurios renkasi vakarietišką kryptį, ir visai didesnio stabilumo ir saugumo siekiančiai tarptautinei bendruomenei. Kuo greičiau tai pripažinsime, tuo greičiau atrasime efektyvią Putino režimo sulaikymo strategiją“.
LNB gen. direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pažymėjo, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka skiria daug dėmesio viešindama mūsų draugų Ukrainoje kultūrinį paveldą, literatūrinius pasiekimus, stengiasi atspindėti dramatišką šalies šiandieną ir tuo prisidėti prie Ukrainos vardo, jos bylos garsinimo. Direktorius pažymėjo, kad praėjusiais metais Bibliotekoje veikė Jurijaus Veličko, garsiojo Ukrainos 46-ojo specialiosios paskirties savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, paroda „Gyvenimas ant nulinės ribos“. Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Ukrainos ir Europos Sąjungos Rytų kaimynystės srityje dirbantys ekspertai, Ukrainos ambasados Lietuvoje vadovai, pagrindinių šalies žiniasklaidos priemonių atstovai, platūs visuomenės sluoksniai turėjo progos pamatyti jaudinančius karo Rytų Ukrainoje vaizdus. Jis išreiškė nusiteikimą, kad Biblioteka ir toliau savo galimybių ribose stengsis prisidėti prie Ukrainos bylos visapusiškos sklaidos.
Renginį moderavęs Vidmantas Valiušaitis, LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, sakė, kad Romano Zinenkos knyga „Ilovaisko katilas“ aktuali ne vien pažintine prasme – suprasti kas vyksta Ukrainoje. Ji atskleidžia ir hibridinių grėsmių pobūdį, naudojamas priemones, kurios atpažįstamos ir Lietuvoje, nors jų intensyvumas ir arsenalas nėra toks platus kaip Ukrainoje.
Renginio dalyviai susilaukė susirinkusiųjų dėmesio ir dalykiškų klausimų. Renginyje teletiltu buvo susisiekta ir su Dnepropetrovske gyvenančiu knygos autoriumi Romanu Zinenko.
Kuo skiriasi Lietuvos vaidmuo Ukrainoje nuo Švedijos ? Švedai stengiasi, kad sugriovus Ukraina atsivertų aukso kasyklos Švedijos bankams ir tai švedams Švedijoje būtų užtikrintas ilgas ir laimingas gyvenimas. Lietuvos valdžia stengiasi, kad iš sugriautos, golodomorinės Ukrainos atbėgtų pigi darbo jėga, o paskutiniai lietuviai kiūtintų vergauti , kad ir į tą pačią Švediją. Viskas vardan tos Ukrainooos ! Slava chirojam !
O kieno “dėka” Ukraina griaunama ir “holodomorinama”? Irgi švedų su lietuviais? O gal “amerikosū”? Ar Lietuva turėtų stoti rasiejos pusėn, tikėdamasi Putino meilės ir pagarbos? Ar tiesiog į “NVS” pasiprašyti? Visiems, ketinantiems sekti “Skalvio” pavyzdžiu komentaruose, primenu, kad rasiejai vis tiek būsite “pribalty-fošysty”, nepriklausomai nuo to, kaip garsiai koloradinę giesmelę trauksite. 😉
Vos tik ne valdiška mintis – tuoj gązdinimai ir patyčios ! PS: Stribu ( liaudies ginėju) pasirodo ne tampama, bet gimstama! Tai genuose ?
Mano manymu, šioje menkystoje atgimė pats Markulis ! Nenoriu skirti jam dėmesio, bet pašiurptum, jei parodyčiau sutapimus.
Nemanau. Tiesiog : naivus valstietis. Atleistina.
Koloradinė “šyza” – yra “ne valdiška mintis”? Čia GERAS! 😀
P.S. Ar labai smarkiai išgąsdinau? 😀
O kembliokas akivaizdžiai vėl pamiršo vaistus išgerti. Negerai, negerai… 😉
Svarbiausia Ukrainai dabar plačiom akim žiūrėti ir abiem ausim klausyti, budėti. Nes vienintelis faktas yra visiškai tikras: net lyg ir baigus karą, bent jau kol dabartinis uogelė bus Kremlių okupavęs, jo gauja ir toliau viską darys, kad svarbiausiose UA valdžios ir verslo vietose sėdėtų jo klapčiukai ir kad UA dirbtų Kremliaus gaujos, o ne savo šalies žmonių labui…
Ar įmanoma to išvengti? 🙁
O mes ar išvengėme?