D. Kučinskas. VDU muzikos akademija: toli nuo muzikos ir nuo akademijos

Tęsiant diskusiją apie aukštojo mokslo reformą, kiek nuošaliau liko menininkus rengiančios institucijos. Jos kol kas lyg ir išsaugos savo „nepriklausomybę“. Tačiau yra ne tik šios dvi – dailės ir muzikos akademijos Vilniuje. Tad šį kartą norėčiau pagvildenti Kaune muzikus rengiančio fakulteto padėtį, kuris taip pat vadinasi Muzikos akademija.

Pirmiausia paklauskim patys savęs, ką reiškia žodžių junginys „muzikos akademija“? Dauguma atsakys, kad tai kaip ir universitetas, tik siauresnės specializacijos, t.y. toks, kaip kad dabar bandoma įsiūlyti naują terminą – „profilinis universitetas“. Žodžiu, tokia aukštoji profesinė muzikos mokykla. Ir jūs būsite visiškai teisūs – bent jau muzikos akademija pasaulyje suprantama kaip visų pirma virtuozus, atlikimo meno „profus“ rengianti specializuota institucija.

Lietuvoje muzikos akademija yra viena – Vilniuje. O Kaune yra tik nedidelis savo apimtimi, dar menkesnis savo galimybėmis, bet nepralenkiamų ambicijų pilnas muzikos fakultetas, taip pat besivadinantis Muzikos akademija. Iš esmės tai dar 1989 m. įsteigtas LMTA Kauno fakultetas. Ne pats geriausias fakultetas, bet Kaunui svarbus ir reikalingas. Svarbus istoriškai – tarsi pratęsiantis dar prieškariu susiformavusias muzikų rengimo tradicijas (tiesą sakant, tų tradicijų nepavyko pratęsti, nes čia atkurtoje įstaigoje įdiegti visiškai kiti bendravimo ir mokymo principai). Reikalingas, nes čia gyvenantiems ir dirbantiems muzikams susidarė sąlygos toliau profesiškai augti ir tobulėti, o miestui bent dalinai atstatyti meninės inteligentijos pusiausvyrą.

Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad šis fakultetas taip ir neįstengė tapti miesto kultūrinio gyvenimo traukos centru, gal juo net ir nesiekė tapti? Taigi, praslinkus porai dešimtmečių, paaiškėjo, kad į šį fakultetą sudėtos viltys žlugo. Prasidėjo nemaža trintis su centrine LMTA administracija. Pajutęs nuotaikų permainas ir išgirdęs apie planus uždaryti fakultetą, dekanas operatyviai (vos ne per valandą) priėmė saliamonišką sprendimą: atsijungti nuo LMTA ir prisijungti prie Vytauto Didžiojo univrsiteto (VDU). Čia suveikė ne tiek meniniai, kiek žemiški, asmeniniai interesai – fakultete dirbo nemažai „naudingų draugų“ ir „draugų draugų“, o ir tų draugų giminių. Dekanas jautė pareigą juos išsaugoti ir išlaikyti. Nors jų darbo kokybė ir apskritai gebėjimas dirbti kėlė abejonių, fakulteto vadovas „negalėjo“ jiems pareikšti net menkiausios pastabos. Be to fakultete veikė ir neoficiali „patariančioji taryba“, tokia, kaip Borisovas Paksui, kuris geriau žinojo, kaip Prezidentui Lietuvą valdyti.

Taigi, savarankiškai sprendimų negalintis priimti dekanas ir „draugų-giminių-draugų-draugų“ patariančioji taryba suformavo tokį kaip ir savotišką klanelį, vis labiau užsidarantį savyje ir vis labiau atsiskiriantį nuo išorinio meninio gyvenimo. Ir kuo toliau, tuo šis darinys vis labiau rambėjo ir vis sunkiau pasidavė tiek LMTA, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos kontrolei.

Apie studijų kokybę ar naujoviškus mokymo būdus čia niekada nebuvo kalbama. Praktikoje dažniausiai taikomas „dubasinimo“ metodas (perimtas iš „geriausių“ Sovietų sąjungos mokymo įstaigų). Naujų studijų programų niekam nereikia. Jų net nėra kam kurti – dauguma pedagogų dirba pagal trumpalaikes (pusmečio, geriausiu atveju – metų) sutartis. Muzikos fakultetas jiems yra trečia ar penkta darbovietė. Be to, dauguma važinėja iš kitų miestų. O jei kituose darbuose užgaištama, tai, net ir neatvykus į darbą „dėl draugystės“ neišmes.

Vytauto Didžiojo universitetas apie tai negalvojo. Su džiaugsmu „tenkino prašymą“, ir prisijungė muzikų klanelį turėdamas visiškai kitų tikslų – bus išspręsta nemažai universiteto reprezentacinių klausimų. Tačiau, kokią išties piliulę tuomet prarijo VDU, prisijungdamas šį „daiktą savyje“ (tokiu pavadinimu yra net Prokofjevo muzikos opusas), atrodo, ir iki šiol dar nesuprato. Bet ta piliulė buvo tikrai ne nuo galvos skausmo. Jau 2010 m. tarptautinės studijų programų akreditacijos metu ekspertams iškilo klausimas, ką daryti – akivaizdžiai matėsi, kad čia vykdomos studijos neatitinka ne tai kad tarptautinių, jos vargiai tenkina net Lietuvos aukštajam mokslui nustatytus reikalavimus. Tuo metu fakultetą nuo faktinio uždarymo išgelbėjo studentai – jų entuziazmas ir išsakyti argumentai, lėmė ekspertų kompromisą: programos akredituojamos minimaliam (3 metų) terminui su ilgu sąrašu taisytinų dalykų.

Pasikeitus fakulteto statusui, t.y. „persiregistravus“ iš LMTA į VDU, trys metai prabėgo greitai, ir nauja akreditacijos komisija vėl baksnojo pirštu į tuos pačius trūkumus. Vėl programos buvo akredituotos tik minimaliam terminui. Tačiau jau tuomet, 2014 m., studijų programos turėjo būti sustabdytos, nes pagal Studijų kokybės vertinimo centro SKVC vertinimo tvarką du kartus minimaliam terminui akredituotos programos uždaromos. Šį kartą išgelbėjo juridiniai kazusai – pakeitus institucijos pavadinimą, t.y. LMTA Kauno fakultetui persivadinus į VDU Muzikos akademiją, teisiškai suprasta, kad tai yra nauja įstaiga, ir ankstesnis jos studijų programų vertinimas panaikinamas. Tokius žaidimus, keičiant įstaigų pavadinimus ir vengiant įvairiausios atsakomybės bei pasekmių, stebime ne tik aukštajame moksle, tai „geroji patirtis“ perimta iš mūsų verslininkų. Ir tik stebėtis tenka, kaip, vertinant studijas, neįžvelgiama jokio tęstinumo, kodėl „nematoma“, kad tai „ta pati mergelė, tik kita suknelė“?…

Kaip ten bebūtų, sekančiais, jubiliejiniais valstybės metais, baigiasi ir ši studijų programų akreditacija. Artėja visų Lietuvos aukštųjų mokyklų muzikos krypties studijų vertinimas. Jeigu ir šį kartą VDU MA studijų programos bus įvertintos minimaliu teigiamu balu, kito kelio nebus, tik programų uždarymas. O tuo pačiu ir labai aiškus viso fakulteto likimas – fakultetas taip pat turės būti uždarytas, nes be muzikinių programų čia daugiau nieko nėra. Kaip elgsis ir ką darys centrinė universiteto valdžia, sunku pasakyti. Aišku tik viena, kad tokio, koks yra dabar, fakulteto nereikia nei Kaunui, nei Lietuvai. Manau, nelabai reikia ir pačiam universitetui. Bet jo visiškai atsisakyti prasidėjusio universitetų tarpusavio karo metu irgi neišeina… 

Taigi, ką daryti? Jei nebus platesnės diskusijos dėl muzikos studijų Kaune (ir ne tik), jei nekelsime aukštesnių reikalavimų pirmiausia patys sau, jei toleruosime neprofesionalumą, propaguosime nepotizmą, diegsime klaninę darbo praktiką, jei nesugebėsime būti bent kiek principingesniais ir nepainiosime viešųjų bei privačių interesų, vilties, kad kažkada bus geriau, dar yra. Bet kodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad tam dar „nepribrendome“, kad mes dar „nepasiruošę“, kad dar „per anksti“, kad apskritai – ką čia ir bekalbėti. Ir taip visiems viskas aišku, negi gadinsi sau dėl šių „niekų“ sveikatą…

Bet pasvajoti juk galima? Manau, viems mums norėtųsi matyti VDU Muzikos akademiją pažangią, lyderiaujančią, šiuolaikinius muzikos mokymo metodus taikančią ir tikrai aukštos kvalifikacijos (ne mėgėjų meno) specialistus rengiančią įstaiga. Ir jei ji tokia būtų – tik sveikinčiau. Dabar, deja, tenka konstatuoti tik jos agoniją.

Autorius yra Lietuvos pianistas, pedagogas, muzikologas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius