Vokietija susimilo – kai kuriems „vilko vaikams“ išmokės varganas pašalpas (video)

„Vilko vaikų“ bedrija Lietuvoje „Edelveisas-Vilko vaikai“ („Edelweiss-Wolfskinder“) ir Lietuvos ambasada Vokietijoje paskelbė žinią, kad vadinamiesiems „Vilko vaikams“ sudaroma galimybė gauti piniginę pašalpą.

„Vilko vaikais“ yra vadinami asmenys bei 1945-1946 m. tėvų netekę našlaičiai, kurie sovietų armijai per Antrąjį Pasaulinį karą įsiveržus į Rytprūsius buvo priversti valkatauti, dirbti priverčiamuosius darbus, o vėliau iš Rytų Prūsijos persikėlė gyventi į Lietuvą.

Skelbiama, kad pateikę reikiamus dokumentus tokie asmenys turi galimybę iš Vokietijos federalinės vyriausybės gauti vienkartinę 2500 eurų dydžio pašalpą.

Deja, pašalpas Vokietijos vyriausybė žada išmokėti ne visiems, o tik tiems, kurie būdami vaikais dirbo priverstiniuose darbuose. Tad geidaujantys šių pašalpų privalės pateikti kaip rašoma pranešime – „įtikinančius liudijimus dėl priverstinių darbų atlikimo“.

Paraiškos raštu gali būti teikiamos tik iki 2017-12-31 dienos šiuo adresu:

Bundesverwaltungsamt – Außenstelle Hamm
Referatsgruppe FT IIHerrn Rainer Hoffstedde
Alter Uentroper Weg 2
D-59071 Hamm

Dėl paraiškų teikimo galima pasitarti telefonu ir el. paštu: +49 (0) 22899358-9800, el. p. AdZ@bva.bund.de. Pastaruoju el. p. adresu galima kreiptis dėl visų reikalingų formuliarų, kuriuos taip pat galima rasti internete: http://www.bva.bund.de/DE/Organisation/Abteilungen/Abteilung_VII/Zwangsarbeiter/zwangsarbeiter_node.html

Paraiškos turi būti užpildytos vokiečių kalba. Jei jų pildymas ar siuntimas elektroniniu būdu sukelia sunkumų, pradiniame etape pakanka pateikti laisvos formos raštišką prašymą su tokiu įrašu: Hiermit beantrage ich eine Anerkennungsleistung für ehemalige deutsche Zwangsarbeiter“ (liet. Kreipimasis dėl išmokos buvusiems Vokietijos priverstiniams darbininkams), prie jo pridedant prašymą dėl pagalbos pildant dokumentus. Atitinkamos Vokietijos įstaigos pagal galimybes žada ieškoti būdų padėti pildyti paraiškas.

Pildant paraiškas svarbu pateikti bet kokio sunkaus fizinio darbo aprašymą, kurio atsisakymas būtų turėjęs tiesioginių ir rimtų pasekmių asmens sveikatai (smurtas, badas, mirtis nuo šalčio ir pan.). Pareiškėjai taip pat raginami nurodyti atvejus, jei prieš atvykstant į Lietuvą jie buvo verčiami dirbti Rytų Prūsijoje Sovietų Sąjungos okupaciniam režimui. Pavyzdžiui, žuvusių karių ir civilių pašalinimas, pramonės prekių surinkimas ir išmontavimas, darbas sovietams tarybiniuose ūkiuose ir pan.

Pildant paraiškas ant pirmojo paraiškos formuliaro puslapio turėtų būti užrašyta: „Ostpreußisches Wolfskind“ (Rytų Prūsijos vilko vaikas) arba „Ostpreußisches Hungerkind“ (Rytų Prūsijos alkio vaikas).

Dėl išsamesnių žinių Lietuvoje siūloma kreiptis šais adresais ar telefonais:

„Vilko vaikų“ bedrija Lietuvoje „Edelveisas-Vilko vaikai“ („Edelweiss-Wolfskinder“)
Pirmininkė Luise Kažukauskienė
Šeimyniškių g. 42-19
LT-092213 Vilnius
Tel. / Faksas: 0037052733607
El. Paštas: luise.kazukauskiene@googlemail.com

Vokietijos ambasada Vilniuje
Ambasadorė Angelika Viets
Sierakausko g. 25
LT-03105 Vilnius
Telefonas: 00370 5 210 6400
Faksas: 00370 5 210 6446

Vokietijoje galima kreiptis:

Bundesverwaltungsamt
Außenstelle Hamm
Referatsgruppe FT II
Herrn Rainer Hoffstedde
Alter Uentroper Weg 2
59071 Hamm
Tel.: +49 (0)228 99358-9800
Faksas: +49 (0)228 99 358-9644
El. p.: AdZ@bva.bund.de

Gesellschaft für bedrohte Völker e.V. (GfbV)
Postfach 2024
D-37010 Göttingen
Tel: +49 (0)551 49906-0
Faksas +49 (0)551 58028
El. p.: info@gfbv.de

Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiuose liko apie 20 tūkstančių „vilko vaikų“. Netekę tėvų, brolių ar serų, ieškodami išsigelbėjimo jie atklydo į Lietuvą.  Daugeliui jų teko elgetauti, dirbti ūkiuose vos ne kaip vergams, patirti žiaurų smurtą ir prievartą.

Lietuviai priglaudžiantys „vilko vaikus“, žinojo, kad už tai gali būti baudžiami ir net ištremti į Sibirą.

Vokietija „vilko vaikų“ atžvilgiu gailestingumo niekad nerodė.

Gana patikimai nustatyta, kad apie 25 000 vokiečių vaikų Antrojo pasaulinio karo metu prarado savo tėvus ir klajojo Rytų Prūsijojeą ieškodami maisto ir darbo. Apie 5 000 šių vaikų pasiekė Lietuvą. „Vilko vaikams“ teko vengti sovietų valdžios atpažinimo, jei jie būtų sugauti, tai būtų buvę nužudyti arba priversti dirbti Rusijoje. Lietuvoje „vilko vaikus“ ūkininkai priimdavo dirbti už maistą. Kai kuriems „vilko vaikams“ pasisekė būti priimtiems ir už-augintiems lietuvių šeimose. Lietuviai vadino juos „vokietukais“. Taip tūkstančiai vaikų Rytų Prūsijos po karo atsidūrė Lietuvoje. Tačiau iš jų išgyveno tik keli šimtai, kuriuos priglobė Lietuvos ir Rusijos ūkininkai.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvusių Vokietijos karo pabėgėlių grupė susirinko į Klaipėdą ir 1992 m. įkūrė organizaciją „Edelveisas-Vilko vaikai“ („Edelweiss-Wolfskinder“), kurią tuomet sudarė 250 narių. Šiandien Lietuvoje liko mažiau nei šimtas „vilko vaikų“.

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje „vilko vaikams“ įgijus Lietuvos pilietybę Vokietija suteikti jiems pilietybę atsisakė. Įgyti Vokietijos pilietybę jiems įmanoma buvo tik kaip užsieniečiams – po sudėtingos ir ilgos taip vanamos natūralizacijos. Dėl to jie negalėjo gauti ir Vokietijos pensijų. Nedideles pensijas jiems kaip karo pabėgėliams mokėjo tik Lietuva. Tik keletas „vilko vaikų“ grįžo į Vokietiją po 1991 m.

Apie šią skaudžią Rytų-Prūsijos mažųjų kankinių dalią iki šiol viešai vengiama rašyti ir kalbėti.

Viena iš „vilko vaikų“ Ziglinda Kencler (Sieglinde Kenzler) 1947 m. būdama 12-os metų su netekusi mamos pasakoja apie savo sunkia dalią:

Eberhardo Fechnerio (Eberhart Fechner) filmas „Skiriamas Lietuvos valstiečiams“ –  „Vilko vaikai“: