J. Zvonkuvienė. Meniška siela nenusigyvena… (nuotraukos)

Taigi, tos mintys lyg rudenio ūkana vis tvyro ir tvyro ties Paragiais. Plauko ten palaukėmis, pakelėmis, paplentėmis… Kiekviena vietovė juk, be akivaizdžių dalykų, kuriuos nesunku prisiminti, perprasti, palyginti, palieka dar ir savo paslapties dvelksmą – lyg mįslę kokią… Lankiausi čia vasaros pabaigoje – dėl renginio. Bruzdesys. Daug žmonių, daug mašinų. Ir, žinoma, tas šiemetinis lietus… Lietus ir lietus. Kai nustodavo lyti, galima buvo šiek tiek pasižvalgyti po aplinką. Vidus liko „neišskaitytas“. Tad vyliausi pargrįžti. Be jokių pareigų – tik pabūti čia. Pabūti…

Pabūti… Kad eidama sena alėja iki to mažo prūdelio, pažiūrėjusi į jo spindesį, į lygius tolimus laukus už jo, mintyse pasakyčiau: dar nežuvo, nepradingo be ženklo ta jautriai lyrinė, meniška dvasia šiame nuošaliame Žemaitijos taškelyje. Ją vis naujos rankos, naujos jautrios meniškos sielos perrašo, sutvirtina. Sutvirtina tai, ką čia pradėjo Nikodemas Erazmas Ivanauskas. Didis romantikas, jautriai meniškos sielos ir nemenko talento dailininkas. Ne jis, ne jo dvasia, o gal tik jo angelai sargai tarsi vis laukė atsiprašymo, kad šį dailininką taip nedaug kas teprisimena, nedaug kur tepamini. O kai kur paminimas savotiškai užgauliai, tik dviem žodžiais – „nusigyvenęs bajoras“.

Kai kur teberašoma, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašiusios seserys rašytojos – Sofija ir Marija Ivanauskaitės – yra gimusios Paragiuose „nusigyvenusio bajoro“ šeimoje. Tik tiek.

Meniška siela nenusigyvena. MENIŠKA SIELA NIEKADA NENUSIGYVENA. Siela nenusigyvena. Jautri meniška siela kitaip mato pasaulio šviesą ir tamsą. Jautri meniška siela ieško šviesos, įkvėpimo jautriausiuose dalykuose, jautri meniška siela svajones idealizuoja ir pati tuo džiūgauja. Jautri siela ir kenčia skaudžiau, daug skaudžiau, už kitus. Jei dar duotas talentas, meniškos sielos idealizmas nuveda gera linkme, nuveda toli.

Rašytojų Ivanauskaičių tėvas bajoras, Paragių dvaro savininkas, XIX a. dailininkas Nikodemas Erazmas Ivanauskas studijavo geriausiose to meto dailės akademijose – Peterburge, Miuncheno karališkoje dailės akademijoje. Karališkoje akademijoje! Dalyvavo parodose Peterburge, Varšuvoje. Rašė poeziją, rašė straipsnius į tuometę lenkišką spaudą. Susirašinėjo su to meto žinomomis asmenybėmis.

Raštingas, kūrybiškas, visuomeniškas buvęs ir Nikodemo tėvas, rašytojų Ivanauskaičių senelis Ksaveras Ivanauskas. Jis rūpinosi gabaus sūnaus Nikodemo lavinimu, o anūkės, kad ir sunkiausią gyvenimo naštą nešusios, tapo Lietuvos literatūros įžymybėmis. Per jų nuopelnus Paragių dvaras Akmenės rajone ir šiandien… tebešviečia ir tebekviečia.
O ir atsiprašyta dailininko Nikodemo Ivanausko, jo sielos jau yra. Tai padarė jauna mokslininkė, menotyrininkė, docentė Vaida Ščiglienė.  Ji profesionaliai ir jautriai išstudijavo Paragių bajoro dailininko Nikodemo Ivanausko gyvenimą ir – kiek surasta – kūrybos palikimą, puikiai tai aprašė. Ačiū jai už tai! Grąžinta didelė skola Nikodemui Ivanauskui – daug nevilties, daug dvasinių ir kitokių nesėkmių pakėlusiam gražios sielos dailininkui.

Ūkio reikalai Paragių dvare tikrai ėjosi sunkiai. Nuomininkai nugyveno. Paskui dar sukilimai, karai… Dailininkas buvęs negriežtas, nereiklus darbuotojams. Sunki padėtis dvare, šeimoje neleido atsidėti vien kūrybai. Gabumus teko paversti amatu. Imtis užsakymų. Tapydavo paveikslus, kryžiaus stotis  bažnyčioms, už tai irgi imdamas mažą kainą. Ne visada ir pasirašydavo. Šiaudinės kaimo bažnyčios altoriaus paveikslas esąs jo tapytas.

Visas bajorų ir bajoraičių Ivanauskų gyvenimas, kurio pradžia ir pabaiga buvo Paragiai, jaudinantis. Daug nepakeliamo vargo. Tai negalėjo nepaveikti dailininko.  Bet dvasingumo jis neprarado. Šilta, gera, jautri,  rūpestinga dailininko Nikodemo Ivanausko siela persidavė dukroms. Jis pats buvo savo dukros, būsimos rašytojos Sofijos, mokytojas. Seserys taip sugyveno ir rūpinosi viena kita, kad vienas slapyvardis – Lazdynų Pelėda – joms atrodė savaime suprantamas. Šeimos nariai labai atsidavusiai rūpinosi vieni kitais – iki paskutinio atodūsio.

Dailininkas Nikodemas Ivanauskas sulaukė ilgo amžiaus, dienas baigė Paragiuose. Su valstiečiais būdavęs švelniai šnekus. Vis tapė. Neklusni ranka virpėjusi jau, bet susikonstravo sau rankos laikiklį, – kad nedrebėtų, ir tapė. Užsiaugino barzdą, nes nulaikyti skustuvą drebančia ranka irgi… Ir autoportretą tokį paliko. Tylus ir skurdus senolio dailininko saulėlydis. O dvasia – gražiausiais dangaus žiedais žydėjusi. Reikalavęs labai kuklių savo laidotuvių, net nedažyto grabo, jokių iškilmių… Palaidotas senosiose Tryškių kapinėse. Nulenkti galvą norisi prieš tą gražią, tyrą, gabią, šviesių idealų siekusią sielą. Ji tikrai niekada nenusigyveno.
*
Kilnūs žmonės gyveno ir dirbo Akmenės rajone tais tolimais 1966 metais, kai Paragių dvaras buvo pirmą kartą sutvarkytas ir čia įsteigtas rašytojų Sofijos ir Marijos Ivanauskaičių – Lazdynų Pelėdos – muziejus. Viską įveikęs, gyvuoja jis ir dabar. Sutvirtintas! Vis labiau pargrįžta į dvarą ir rašytojų tėvo jautraus dailininko Nikodemo Erazmo Ivanausko dvasia. Nenusigyveno čia niekas. PRASIGYVENO!
*
Dailininko, Paragių dvaro savininko Nikodemo Erazmo Ivanausko autoportretas.

J. Zvonkuvienės nuotraukos. Paragių dvaras. 2017 m. rugpjūtis.