Klaipėdos apygardos teismas priėmė nagrinėti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prašymą dėl daugiau kaip 73 tūkst. eurų išieškojimo regreso tvarka iš tarnautojų, atlikusių neteisėtus veiksmus Kuršių nerijos nacionaliniame parke sklypo ir pastato įteisinimo procesų metu. Tai pirmasis toks inspekcijos kreipimasis dėl žalos atlyginimo iš valstybės tarnautojų regreso tvarka, todėl svarbu, kokį precedentą sukurs teismo sprendimas.
„Į teismą atstovaudami Lietuvos valstybei kreipėmės dėl buvusios Klaipėdos apskrities viršininko administracijos trijų darbuotojų sprendimų.Siekiame, kad valstybės patirtą žalą kompensuotų ne mokesčių mokėtojai, o už tai tiesiogiai atsakingi tarnautojai, kurie savo neteisėtais veiksmais ir lėmė jos atsiradimą“, – sako laikinai VTPSI viršininko pareigas einanti Eglė Kuklierienė.
VTPSI savo prašyme teismui nurodė, kad šie darbuotojai sąmoningai leido kilti padariniams, lėmusiems žalą valstybei, todėl jų reikalaujama atlyginti visą jai tenkančią žalą – 73 091,88 eurų. Atlyginti šią sumą valstybei darbuotojai buvo raginami savanoriškai, tačiau šiems nesutikus, to bus siekiama teisminiu keliu.
Dėl žalos atlyginimo valstybei VTPSI kreipėsi ir į kitas teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir tvirtinimo, statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo procedūrose dalyvavusias institucijas – Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją, tačiau jos nusprendė regreso teisės savo darbuotojų atžvilgiu netaikyti. E. Kuklerienės teigimu, valstybės institucijų vengimas pasinaudoti šia teise didina korupcijos pasireiškimo tikimybę bei sudaro palankią terpę piktnaudžiavimui tarnyba.
Žala valstybei kilo po 2009 balandžio 10 d. priimto Klaipėdos apygardos teismo sprendimo panaikinti žemės sklypo L. Rėzos g. 1A, Juodkrantėje, detalųjį planą, statybos leidimą, taip pat pagal juos pastatytų pastatų pirkimo-pardavimo sandorius bei taikyti restituciją ir įpareigojo statytojus griauti statinius. Po šios bylos baigties pastatus įsigiję asmenys kreipėsi žalos atlyginimo dėl neteisėtų institucijų veiksmų detaliojo planavimo ir statybos leidimų išdavimo procesuose. Administraciniai teismai priėmė sprendimus iš dalies tenkinti besikreipusių asmenų prašymus ir priteisė žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės.
Jei Klaipėdos apygardos teismas priimtų palankų sprendimą ( nuteistų minėtus tarnautojus) ir sukurtų atitinkamą teisminį precedentą, tai būtų vienas didžiausių valstybės laimėjimų per visą “nepriklausomos” Lietuvos istoriją…Deja, šansų manau tikrai nedaug. Varnas varnui akies nekerta…
Galite įsivaizduoti kokią bylų laviną sukeltų priimtas sprendimas – nuteisti tarnautojus. Manau, kad dėl akių ‘vykdomas teisingumas’, kuris numirs ‘natūralia mirtimi’ po kelių metų – kaltų nėra.
Prasigyvens advokatai, teisėjai bent valdišką algą gaus už užimtumą – kaltų nebus.
Teisinėje valstybėje bus įrodyta eilinį kartą – teisingumas triumfuoja.
Žiū, dar ne 30 m. neprabėgo, o kaip spėriai suvokė, kad sukčiai turi būti tinkamai įvertinti!
Įdomu bus stebėti jų įgyvendinimą teisenos kasdienybėje 🙁
Tuo metu, kai žiniasklaidoje taip dažnai nuskambėdavo
– apie gatvėje atsidūrusį apmautą senuką, iš kurio buvo pavogti nuosavybės dokumentai, arba „sudaryta” keitimo ar pirkimo sutartis,
– apie tokio pobūdžio neteisėtą statybą, apie valstybės intereso pažeidimą ir t.t. ir t.p.
Ir visi jie baigdavosi valstybės ar apvogto žmogaus nuostoliu. Nežiūrint, kad nusikalstama grandinė net nelabai slepiama buvo. Net ir neteisininkas matė, jog viskas šimtąjį kartą planingai vyksta pagal tą pačią schemą.
O notarai, teisininkai, valdininkai įžūliai meluodavo, jog teisti nėra kaip, nes pirkėjas nekaltas, jis nežinojo, ir kaip čia dabar iš jo, nekalto, „skaidriai ” įsigytą turtą atimsi, taip tik sovietai darė ir t.t.
Žodžiu, buvo sukurta padėtis, kai valstybę ar senuką apvogti buvo saugiausia. O Nerijoje dar viskas buvo teisinama visų leidimu statybai turėjimu.. Nusikalstama grupuotė veikė kone atvirai ir nebaudžiamai. Tarnautojas – NT „vystytojas”, perpardėvėjas, dar vienas ar du perpardavėjai, notaras, (nekaltas) pirkėjas…
Tuo metu teko susipažinti su daugybe tarpukario sutarčių dėl NT.
Kiekvienoje sutartyje buvo keletas standartinių privalomų frazių. Be jų notaras tokių sandorių gal net tvirtinti neturėjo teisės. Jomis buvo uždėta pareiga abiem pusėms atsakyti už sandorio daiktą – žemę, pastatą. Pirkėjas už pirkimą, pardavėjas – už įsigijimą ir pardavimą. Nepatyręs pirkėjas gal net turėjo samdytis teisininkus, kad patikrintų, ar jo pirkinys bus švarus prieš įstatymą nuo prekės atsiradimo momento iki pardavimo jam momento.
Pardavėjas pasirašydavo po savotiška priesaika, jog
– jis esąs vienintelis ir teisėtas savininkas,
– jog jo prekė įgyta ar atsirado teisėtu būdu, nepažeidžiant įstatymų,
– kad ji neįkeista, niekaip kitaip nepraskolinta, kad paskui ją nesivelka jokios skolos
– kad ji nėra kam melagingai pažadėta, už ją nepaimtas avansas , ir t.t.
Susidarė įspūdis, jog sąrašas tokių „jog” buvo nuolat papildomas, atsižvelgiant į rinkoje atsirandančius sukčiavimo būdus.
O galiausiai parašas po priesaika, jog pardavėjas prisiekia, kad viskas, ką teigė, yra tiesa, o jeigu išaiškėtų, jog yra priešingai, jis atsakys už pirkėjo patirtus nuostolius finansiškai, visu savo turtu, o dar ir prieš valstybę ne tik milžiniška bauda, bet ir kalėjimu su turto konfiskacija atsakytų.
Pirkėjo pareiga buvo kuo išsamiau susipažinti su objektu, su jo būkle, pasidomėti įsigijimo būdu ir dar šis bei tas, ir buvo supažindinamas su bausmėmis, kurios jo laukia, jei vėliau išaiškėtų kažkokie nusikaltimai iš jo pusės – neatsiskaitymas už pirkinį, dalyvavimas nusikalstamame suokalbyje ir pan. .
Viso to esmė ta, kad sukčiavimo padariniai, nuostoliai nebuvo perkeliami ant valstybės pečių. Jei išaiškėdavo sukčiavimo suokalbis, visi dalyviai, pagal kiekvieno įnašą į nusikaltimą, turėjo atsiskaityti tarpusavyje, su valstybe ir nekaltu pirkėju (jei jis iš tiesų apgautas, o ne jų bendras)…
Taigi, nukentėdavo ne biudžetas, o tik jie, jų šeimos..
O mūsų tarnautojai pirmiausia puldavo ginti aiškiai nusikalstamą grupuotę, dar graudendavo, kad dėl to negalima konfiskuoti nusikalstamai įgytą turtą, nes… nukentės valstybė, mes visi, nes tai MES turėsime (ne)kaltam pirkėjui kompensuoti .. O kodėl MES, kodėl valstybė ar nekaltas pirkėjas turi nukentėti? Kai nusikaltėliai prieš mus stovi ir širdyje šaiposi.
Turime žinoti, kad gyvename pagal ES standartus ir teisė derinama pagal ES.
Dabartinė teisinė sistema yra sukurta taip, kad valdininkai ir tuo labiau teisininkai absoliučiai už nieką neatsako, nereikalinga jokia darbo kokybė ir kvalifikacija, įgyvendintas sizifizmas – aukštas apmokėjimas už nulinį rezultatą.
Valdininkai ir teisininkai gali gauti atlyginimą, honorarą ar dar kartą ‘honorarą’ ( nuo honor – garbė), bet negali būti net kalbos apie atsakomybę, taip surašyti įstatymai ir baudžiamasis kodeksas, kad visada numatyta nusikalstamos veikos indulgencija.
Valdininkams ir teisininkams yra naudinga padėti sukčiams apgauti, dalyvauti bendroje apgavystėje, nes už tai gauna ‘honorarą’ arba ‘garbėsį’ (nemandagiai dar kyšiu vadinamą).
Pensininkas net neturi iš ko duoti ‘garbėsio’, be to net neįtaria, kad yra apgaunamas, juk viskas atliekama su holivudinėmis perlinių dantų hieniškomis šypsenomis mafijinėje teisinėje valstybėje. Neįsivaizduokime, kad Lietuva jau toks kaimas ES, dar gražiau tai atliekama senosios demokratijos šalyse, advokatai užversti darbu nuo vis dar pasitaikančios teisybės ieškotojų, lengvatikių, kurie tiki, kad advokatas išgelbės, tai jis padarys nuo dar likusių pinigų išgelbėdamas.
Vienžo, dar Aristotelis sakė : ‘demokratija yra blogiausia iš visų santvarkų, kurioje hienos valdo asilus’.