A. Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

XX a. amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo susidomėjimas kraštotyra, pradėta rengti tautosakos rinkimo ekspedicijas, pasidainavimų vakarus, liaudies šokių vakarėlius, ėmė burtis folkloro ansambliai. Galima įsivaizduoti, kad šis sąjūdis kilo dėl to, kad tradicijos „persikraustė“ į miestus.  Bet gal viskas klostėsi sudėtingiau? Kodėl miestiečiai susidomėjo kaimo gyvenimu, studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkosi Vilniaus universiteto kavinėje ir pagal kaimišką muziką šoko seniai nemadingus šokius, kurių nešoko jų tėvai? Kodėl jie, būdami visai jauni, elgėsi lyg kokie pagyvenę žmonės?

Pokario dešimtmečiais Vilnius buvo atvykėlių miestas, pilnas iš visų Lietuvos kampelių suvažiavusių studentų. Tai buvo kaimo vaikai, dirbę visus laukų darbus, per vasaros karščius grėbę šieną, rudenį kasę bulves, kai kurie net piemenavę. Neišlepinti, prie paprasto gyvenimo įpratę ūkininkų sūnūs ir dukros uoliai studijavo aukštosiose mokyklose, siekė tapti gydytojais, mokytojais, inžinieriais, o kai kurie jautė pašaukimą būti dailininkais, rašytojais, filosofais. Jie buvo vadinami „pirmąja karta nuo žagrės“, nebedirbusia žemės, palikusia tėvų sodybas ir išvykusia į miestus ieškoti kitokio pragyvenimo.

Rašytojas Marcelijus Martinaitis yra parašęs straipsnį „Vilniau, kaime mano“, kuriame atgyja studento akimis matytas Vilnius. „Dabar dažnai pajuntu, kaip manyje veikia ankstyvoje jaunystėje patirta ta kaimiška Vilniaus nostalgija su jo buvusiais nešvariais kiemais, apsilupinėjusiomis sienomis, karo griuvėsių liekanomis, jį užplūdusiais ir įvairiomis tarmėmis kalbančiais kaimiško sukirpimo jaunais žmonėmis, tačiau su nuostabiais bažnyčių bokštais ir iš visur matoma Gedimino pilimi, nors ir su okupantų pasiūta vėliava. <…>

Kažin ar Vilnius tada buvo tikras miestas? Kartais atrodo, kad vienu metu jis buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kaimu. Jis beveik jau neturėjo savo senųjų gyventojų, net keletą metų jame gyvendamas nebuvau sutikęs nė vieno tikro vilniečio!  Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko.  <…> Dar ne taip seniai eidami Gedimino prospektu, lyg grįždami iš kaimo gegužinių, traukdavome „Žveng žirgelis lankoj“… Čia kalbu ir apie save. Naujai atsikėlusieji net nežinojo, kieno butuose gyvena, kas buvo jų šeimininkai, kur jie? Pagaliau – kas yra miestas, ypač toks, kuris vadinamas sostine“ (Martinaitis, 2007).

Iš kaimų ir mažų miestelių suvažiavę jaunuoliai buvo išlaikę gimtuosiuose namuose įgytą kaimišką tapatybę, tačiau pamažu ėmė formuotis jų miestietiška tapatybė. Netrukus atvykėliai perėmė miesto gyventojams įprastus bendravimo ir pramogavimo būdus, atrado jiems mielas  susitikimų vietas. Deja, naujų galimybių pajautimas ir naujų pažinčių užmezgimas buvo dar ne viskas. Ideologizuotoje valstybėje gyvenęs jaunimas turėjo įsisąmoninti šios valstybės viešajame gyvenime galiojusias taisykles, taigi įgauti dar ir trečią, „tarybinio piliečio“, tapatybę. Juk aukštųjų mokyklų studentai turėjo būti tarybinės šalies gerovės kūrėjai: vadovaujami komunistų partijos, siekti ekonomikos augimo, kultūros pažangos ir kitų kilnių tikslų.

Kaip rodo Martinaičio straipsnio pavadinimas „Vilniau, kaime mano“, iškart tapti miesto gyventojais jis ir jo karta negalėjo. Reikėjo laiko, kad naujoje vietoje jie galėtų jaustis kaip kaime, kur viskas buvo sava ir miela. Tik tuomet buvo galima ištarti: „Vilniau, mieste mano“, o gal tokius žodžius tegalėjo ištarti tik gimusieji ir užaugusieji mieste, t. y. jau priklausantys  „antrajai kartai nuo žagrės“.

Miesto gyventojams – kaimo vaikams buvo būdinga ypatinga gamtojauta. Jų vidinį gyvenimą labiausiai paveikė nutolimas nuo gamtos, kurios apsuptyje buvo pratę nusiraminti, atsigauti, ir atotrūkis nuo žemės. Anksčiau žemė ir gamta buvo gyvenimo pagrindas, seneliams ir tėvams žemė teikė duonos, sveikatos, jėgų ir vidinio tvirtumo. Atitrūkusiems jaunuoliams žemdirbystė nebeteikė materialinės gerovės, tačiau vis tiek atrodė, kad be sąlyčio su žeme ir gamta neįmanoma gerai jaustis, dirbti ir kurti.  Gamtą ir žemę naujieji miestiečiai ėmė mylėti išeivių meile. Tokią pat meilę jautė ir paliktoms tėvų sodyboms. Jaunystėje patirti įspūdžiai, ūkio darbus lydintys vaizdai, garsai ir kvapai buvo tiesiog neišdildomi. Ilgiau gyvenant mieste, jie nutoldavo, nugrimzdavo į pasąmonę, bet nepranykdavo.

Filosofas Arvydas Šliogeris yra prasitaręs: „Prisimenu mėšlavežius Alksniupiuose… Būdavo tarsi pramoga. Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“ (Nastaravičius, 2012: 30).

Svarbų sapno vaizdinį yra papasakojęs Sigitas Geda: „Labai ilgai sapnavau vandenį. Mat aš užaugau prie ežero. Paskutiniame sapne plaukiau tuo ežeru, bet buvo baisiai šaltas vanduo. Nuo tada jo nesapnuoju. Vieta svarbi tada, kai pradedi ją sapnuoti. Yra daug vietų, kurių aš nesapnuoju. Vadinasi, jos mano sąmonei, pasąmonei ir galbūt kūrybai nieko nereiškia“ (Andrijauskas, 2011: ).

Mitologas Norbertas Vėlius taip pat sapnuodavo kaimą, jis yra sakęs: „ Mieste gyvenu jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir jis manęs perdaug nepaveikė. Mieste įgijau visas kultūros vertybes, išsilavinimą, bet mano pažiūrų jis turbūt nė kiek nepakeitė. <…> Aš visada sapnuoju savo gimtąjį kaimą, ten, kur nors prie torpynių, daubų, upelių, kalnelių. Arba dar sapnuoju kažkokius tolimus dar gražesnius laukus, architektūrinius statinius, kur yra dargi didesnė palaima negu toje tėviškėje“ (Seliukaitė, Vitkuvienė, 1999: 400).

Tikėtina, kad iš sugrįžimo į tėvų namus sapnuose, tikroviško regėjimo, kaip ten viskas atrodė, skambėjo, kvepėjo, kilęs ir nuostabus Marcelijaus Martinaičio eilėraštis  „Kukutis Katedros aikštėj susapnuoja Žuveliškių kaimą“ iš ciklo „Kukučio baladės“. Šiame eilėraštyje galime pajusti keistą dvilypumą, kurį išeiviai iš kaimo jautė atrodydami inteligentiškai, eidami į universitetą ar redakciją per patį Vilniaus centrą, tačiau viduje tebesaugodami  valstietiškas vertybes, ilgėdamiesi paprastos kaimo gyvenimo tėkmės.

Kraštotyrininkų veikla, ekspedicijų patirtis

7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilo poreikis atgaivinti Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais nutrūkusį kraštotyros judėjimą. 1961 m. Vilniuje buvo įkurta LTSR kraštotyros draugija. Atsiradus šiai visuomeninei organizacijai, buvo galima imti telkti savanorius ir pradėti etnografinių  duomenų rinkimą. Išeiviai iš kaimo suprato, kad jų palikti vienkiemiai pamažu griūva, juose likusių tėvų jėgos silpsta, ūkininkavimo įgūdžių ir folklorinių tradicijų perimti nebėra kam. Jie jautėsi kalti, kad sodybos tuštėja ir tradicinė kaimo kultūra nyksta, todėl norėjo nuveikti kažką svarbaus, gelbėti tai, kas jiems brangu, išsaugoti kaimo kultūrą kaip universumą. Buvo aišku, kad  neužtenka tik perimti tradiciją iš savo tėvų ir senelių, kad reikia įamžinti visų žmonių patirtį, taip pat ir tų, kurių vaikai nesusipras to padaryti. Taigi reikia važinėti į ekspedicijas ir stengtis užrašyti kaip galima daugiau etnografinės medžiagos.

Ekspedicijos nebuvo vien etnografinių duomenų rinkimas. Tai buvo ypatinga patirtis – galimybė pabūti kaimo aplinkoje, pamatyti  senoviškais baldais apstatytus kambarius, spintose sudėtus raštuotus audinius, priemenėje sustatytus krepšius, pastogėje sukabintus dalgius, grėblius, rezgines. Tai buvo miestiečiams retai jau bepasitaikanti galimybė padėti kaimo žmonėms sugrėbti šieną, išskinti vyšnias, surinkti krituolius obuolius, kartu nueiti pagirdyti ar pamelžti karvių, o tada jau ramiai pasėdėti ir pasikalbėti, įrašyti noriai prisimenamų dainų ar pasakų, o kai kada išgirsti ir skaudžių  prisiminimų, pasakojamų tik išjungus magnetofoną.

Kraštotyros judėjimas kilo iš jo dalyvių vidinio poreikio grįžti į kaimo aplinką, pajusti ryšį su gamta, kraštovaizdžiu, atnaujinti prisirišimą prie gimtosios ar į ją panašios vietovės, nors trumpam įsijungti į kaimo gyvenimo tėkmę. Tą stiprų vidinį poreikį eilėmis gražiai išreiškė Justinas  Marcinkevičius:

Man reikia nuo tėvo stalo
Duonos juodos paragauti
Kaip tikinčiam, kurs privalo
Ramybę ir atlaidus gauti.

Tačiau šis vidinis poreikis buvo transformuotas – virto pažintine, tiriamąja ir menine veikla, bendraminčių telkimu, miestietiškų susitikimo ir bendravimo formų kūrimu. Sociologė Ainė Ramonaitė teigia, kad etnokultūra besidomintys, paskaitas lankantys, drauge vakarojantys, dainuojantys ir šokantys, į ekspedicijas ir žygius vykstantys žmonės sudarė savo vertybes turinčią visuomenę, netikėjusia jai primesta  ideologija, nepaklususia vyraujančiai sistemai:

„Visus tris etnokultūrinio sąjūdžio dėmenis – žygeivius, ramuviečius, folklorininkus – siejo tam tikros simbolinės praktikos ir neįvardijamas, bet akivaizdus opozicinis santykis su sovietine realybe. Milžinišką, nors sunkiai nusakomą poveikį jo dalyviams darė susidūrimas su kaimuose išlikusia sovietinės sistemos nesuardyta natūralia gyvensena ir gyva tradicija – atsigręžimas į ją reiškė ne tik (ne tiek) tautinės tapatybės paieškas ir priešinimąsi modernizacijai, bet ir (kiek) autentiško bei prasmingo bendruomeniško buvimo, darnaus vertybinio pamato siekį. Kaimuose atrastos bendruomeninės praktikos buvo perkeliamos į naują erdvę ir pasitelkiamos kurti naujam bendruomeniškumui tarp subkultūros narių.

Viena iš svarbiausių tokių praktikų buvo senovinių liaudies dainų dainavimas. Daugelis kalbintų etnokultūrinio sąjūdžio dalyvių (su kai kuriomis išimtimis) pripažįsta: kol nebuvo įsitraukę į kraštotyrinį sąjūdį, į liaudies dainas žiūrėjo gana abejingai. <…>Tačiau palengva šios „egzotiškos“, iš ekspedicijų ir iš kitų išmoktos dainos tapo tam tikru vienijančiu kultūriniu kodu“ (Kavaliauskaitė, Ramonaitė, 2011: 48).
Folkloro ansamblių kūrimasis

Dainavimas taip pat buvo dvasinių poreikių išraiška. Iš Žemaitijos ar Suvalkijos regionų į sostinę suvažiavę vilniečiai gal jau nebuvo dainingi, nes XX a. antrojoje pusėje dainavimo tradicija ten buvo apnykusi, tačiau atvykėliai iš Aukštaitijos ar Dzūkijos dar buvo girdėję dainuojant liaudies dainas, toks malonus laiko leidimas jiems buvo įprastas.

Iš Pasvalio krašto kilęs poetas Vladas Braziūnas prisimena, kad dainuodavo visa jo giminė. „Dainuojama buvo visur: per metinius giminės balius, per patalkius, vestuves ar krikštynas. Dainuodavo kaimiečiai ir miesčionimis išvaryti, iš lizdų išbaidyti jų vaikai“. Jis ir pats žinojo iš senelio išmoktų dainų. „Atsimenu vis dainuojantį, kol tik gyvas buvo <…> Tris, keturias paras – kiek trukdavo giminės baliai, kiek užtekdavo pirmoko, antroko, o paskui trečioko su dugno mielėm. Dienomis atsipūsdavo, o vakarop, kai imdavo temti – ir pradėdavo. <…> Gailus būdavo tas jo vieno dainavimas. Visai kitas – su sūnumis, mano dėdėmis, su žentu, mano tėvu. Dažnai rasdavosi ir daugiau balsingų, smagiai užtraukiančių. Daina pati, lyg už rankų paėmus, suvesdavo tokius vienon užstalėn ar sustatydavo vienan pusratin“ (Braziūnas, 1992: 121–123).

Iš Lazdijų krašto kilusi Veronika Povilionienė, dabar žinoma liaudies dainininkė, prisimena: „Vilniaus universitete į kursą daug mūsų susirinko iš kaimo, bet buvo ir iš miesto. Daugiausia merginos. Aš iš mokyklos atsivežiau pertraukinį dainavimą – tai mus labai siejo. Susirinkdavom ir traukdavom per pertraukas tarp paskaitų viską, kas ant seilės būdavo. Dainuodavom kažkaip patys, dėl smagumo. Labai dainuodavom bendrabučiuose. <…> Gyvenimo sąlygos tuomet buvo prastesnės – viename kambaryje 30 žmonių, tai dalindavomės ir duona, ir druska, ir viskuo. O vasarą atsidarydavom langus ir dainuodavom“ (Matulevičienė, 2007: 55).

1968–1969 metais Vilniuje ėmė kurtis etnografiniai ansambliai (šiandien juos vadintume folkloro ansambliais), tokie dainingų žmonių sambūriai buvo kaimiškos dainavimo tradicijos transformacija, nauja, miestietiška jos tąsa. 1968 m. Vilniuje įvyko pirmasis Povilo Mataičio vadovaujamo Lietuvių etnografinio ansamblio pasirodymas, tais pačiais metais ėmė repetuoti ir Vilniaus universiteto etnografinis ansamblis „Ratilio“. Ansambliams vadovavo muzikai profesionalai, vertinę dainas ir jų atlikimą estetiniu požiūriu, todėl repetuodami jie siekė kuo tobulesnio atlikimo. Matydama kylantį susidomėjimą liaudies muzika, etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė džiugiai rašė:

„Pastaruoju laiku plačiai paplito liaudies ansamblių veikla. Atrodo, lyg ir paradoksalu. Dabar, kada profesinė muzika pasiekė intelektualinio rafinuotumo ribą, staiga pasigedome laukų, pievų, arimų kvapo. <…> Stebint įvairaus tipo liaudies muzikos saviveiklos ratelius, apsilankančius Vilniuje, didelio populiarumo susilaukia pačių kaimiečių, senesnės ir seniausios kartos meistrų atlikėjų, rateliai. Tie, kurie išlaikė, išsaugojo atmintyje senovės dainavimo tradicijas, ypač savo subtilią meniško atlikimo kokybę, improvizacijos meistriškumą ir nuoširdų betarpiškumą. Nepaisant „senybinių“ balsų ir nerangių senelių šokėjų judesių, jų menas veikia žiūrovą kaip tauraus tikroviškumo apraiška. Jų pasirodymai vyksta kimšte prikimštose koncertinėse salėse, o jų svarbiausi žiūrovai – akademinis jaunimas. Prisiminkime kupiškėnų vestuvininkų pasirodymą, Žiūrų kaimo vakarones, Marcinkonių kaimo, kurtuvėniškių puikius vakarus, kada žiūrovai, susimaišę su atlikėjais, šoko salėje…“ (Burkšaitienė, 1984: 113).

Mokslininkė klausia, kodėl jauni žmonės domisi folkloru, kodėl įvairių specialybių sudentai klausosi „senybinių“ balsų? Tarsi keista, kad folkloru domisi ir muzikai profesionalai, lyg jiems būtų negana filharmonijoje skambančios klasikinės muzikos ir šiuolaikinių kompozitorių sukurtų kūrinių. Kodėl jie renkasi tokį alternatyvų muzikos stilių, kam jiems ta alternatyva?

Folkloro ansamblių judėjimą tyrusi Aušra Zabielienė išsamiau paaiškina, kodėl liaudies dainų dainavimas buvo toks svarbus. Pasak etnologės, dalyvavimo folkloro ansambliuose motyvacijos sietinos su dalyvių etnokultūrinės tapatybės formavimu ir išlaikymu. Pasak jos, „Gimusiems ir augusiems toje pačioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje vyresnio amžiaus asmenims paprastai etnokultūrinio tapatumo problemų nekyla. Jis įgyjamas pamažu perimant lokalinės bendruomenės palikimą iš tėvų ir kitų bendruomenės narių“. Tačiau nuo namų atitrūkę jauni žmonės nelengvai  susikuria savo etnokultūrinę tapatybę, jie turi jos ieškoti patys, nes nutrūksta jų ryšiai su ankstesnėmis kartomis (Zabielienė, 2010: 37).

„Dabar visiškai įprasta, kad tik vidurines mokyklas baigęs jaunimas išvyksta iš kaimų ar mažesnių miestelių į didžiuosius šalies miestus toliau mokytis. Aukštosios mokyklos yra susitelkusios didžiuosiuose miestuose, ir čia iš provincijos atvykę jaunuoliai, kurių tautinis ir kultūrinis tapatumas dar nėra visiškai susiformavęs, greitai pasiduoda multikultūrinės aplinkos įtakai. <…> Šių miestų gyventojai, pasiilgę arba norintys su susipažinti su etnine kultūra, šiuos savo poreikius tenkina įvairiais būdais. Vieni mokosi tradicinių liaudiškų amatų, kiti susiburia į kraštiečių bendrijas, kuriose prisimenami gimtojo krašto svarbiausi įvykiai, šviesiausi žmonės, papročiai, valgiai, ir t.t. Neabejingi senajai liaudiškai muzikai dalyvauja ansamblių veikloje. <…>

Didmiesčiuose gyvenantiems žmonėms tai ypač svarbu. Daugumos jų fizinis ryšys su tėviške beveik nutrūkęs (tik kartais aplankomi tėvai, giminės ar jų kapai). Jaunieji ansamblių dalyviai dažniausiai jau yra gimę ir augę mieste. Tad vyresniesiems svarbu prisiminti, o jaunimui – susipažinti su senosiomis liaudies tradicijomis: daina, šokiu, kalendorinėmis šventėmis, tautiniais drabužiais. Pagrindinė to priežastis yra nutrūkęs fizinis ir dvasinis ryšys su gimtąja vieta. Jaučiamas poreikis „prisirišti“ prie konkrečios teritorijos. Mieste gimusių ir užaugusių ansamblio narių atveju siekiama „prisirišti“ prie tėvų ar senelių gimtinės. Kadangi fiziškai savo ar senelių gimtinėje dėl įvairių priežasčių įsikurti dažnai nebeįmanoma, tai stengiamasi šią netektį kompensuoti dvasiniu aspektu“. (Zabielienė,  2010: 36–38).

Nors savo studijoje „Folkloro ansambliai dabartinėje Lietuvoje: etnologinis aspektas“ autorė rašo  apie XXI amžių, jos pastebėjimai tinka ir tyrinėjant folkloro ansamblių judėjimo pradžią. Iš tiesų ansamblių veikla buvo simbolinė praktika – prarastos gimtosios vietovės atvaizdavimas, nykstančio gyvenimo būdo rekonstravimas, o kartu ir išeivių iš kaimo naujos tapatybės kūrimas.

Miesto folkloro ansambliai buvo naujos bendrijos, kitokios nei kaimo bendruomenės, kurių beveik visi nariai buvo vietiniai, įaugę į gimtinės žemę šaknimis kaip medžiai. Šių ansamblių dalyviai  buvo ne vietiniai, bet iš visur suvažiavę, tarsi persodinti augalai, pamažu leidžiantys šaknis naujoje dirvoje. Turbūt galime manyti, kad folkloro ansambliai kūrėsi tam, kad sostinėje apsigyvenę naujakuriai galėtų ištarti „Vilniau, kaime mano“. Folkloro ansamblių veikla buvo viena iš formų, kuriomis Vilniuje ėmė augti, plėtotis, stiprėti lietuviška kultūra.  

Pabaiga

Taigi folkloro judėjimas atsirado mieste, gal net galima sakyti – Vilniaus universitete. Jo atsiradimą skatino studentų išklausytos paskaitos, nekasdieniškų įspūdžių palikę koncertai, vakaronės, žygiai, tautosakos rinkimo ekspedicijos. Folkloro judėjimas kilo, nes buvo norima išreikšti tai, ką daugelis jautė, žinojo, suprato. Liaudies dainos ir muzika kalbėjo Ezopo kalba, jų metaforinė raiška buvo svarbi tiems, kurie siekė išlaikyti tautinį savitumą.  Jo dalyviai vieni kitus pažindavo iš aprangos, nešiojamų papuošalų, mokamų dainų.

Folkloro judėjimas, kuris reiškėsi tradicinės kultūros gaivinimu, folkloro ansamblių veikla, buvo platesnio etnokultūrinio sąjūdžio dalis. Šis sąjūdis siekė užčiuopti gilesnius žmonių sąmonės lygmenis, apėmė krašto istorijos studijas, baltų mitologijos rekonstravimą, mokslinę ir meninę kūrybą. Svarbiausi jo uždaviniai buvo miesto kultūros sulietuvinimas ir nuolat kintančios lietuviškos tapatybės kūrimas.

Nuorodos:

ANDRIJAUSKAS, Antanas (sudarytojas), 2011. Sigitas Geda. Pasaulio kultūros lietuvinimas. Vilnius: Kultūros tyrimų institutas.
BRAZIŪNAS, Vladas, 1992. Ir įkaltis teisiems, ir nuosprendis teisėjams. Iš: Tautosakos darbai, t. I (VIII), 1992, p. 121–137.
BURKŠAITIENĖ, Laima (sudarytoja), 1984.  Jadvyga Čiurlionytė. Kasdieniai darbai. Vilnius: Vaga.
KAVALIAUSKAITĖ, Jūratė, RAMONAITĖ, Ainė (mokslinės redaktorės), 2011. Sąjūdžio ištakų beieškant:  nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius: Baltos lankos.
MAČIEKUS, Venantas, 2009. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kompleksinės ekspedicijos: folkloro rinkimo ir tautiškumo ugdymo patirtys. Iš: Tautosakos darbai, t. XXXVII,  2009, p. 198–212.
MARTINAITIS, Marcelijus, 2007. Vilniau, kaime mano… www.bernardinai.lt  2007-04-26.
MATULEVIČIENĖ, Saulė, 2007. Veronika. Saulės Matulevičienės pokalbiai su garsia dainininke Veronika Povilioniene, folklorininkais. Iš: Liaudies kultūra, 2007, Nr.1, p. 53 –73.
NASTARAVIČIUS, Mindaugas, 2012. „15 valandų“ su Arvydu Šliogeriu. Iš: Savaitraštis „15 min“, 2012 m. balandžio 27 d., Nr. 15 (1246), p. 29–32.
SELIUKAITĖ, Irena, VITKUVIENĖ, Perla (sudarytojos), 1999.  Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis.
ZABIELIENĖ, Aušra, 2010. Folkloro ansambliai dabartinėje Lietuvoje: etnologinis aspektas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Toliau skelbiame įdomiausias ir naudingiausias publikacijas internetinėje erdvėje iš spausdintinių „Saulės arkliukų“: Saulės arkliukai, 2013, nr. 3, p. 19–24.