Gegužės mėnuo plačiai atvėrė mūsų namų langus į gamtą, – džiugina švelniausiomis žalumos spalvomis, svaigina kvapais. Ir koks puikus pavasaris Lietuvoje, koks mielas mūsų kraštas! Gegužę įvyksta daugiausia pokyčių gamtinėje aplinkoje, tad ir dažno tautiečio nuotaikos tokios, – teigiančios, kad viskas rytoj vis tik bus geriau ir gražiau…
O gyvenimą dar papuošia gausūs pavasariniai kultūros renginiai. Gegužės 19-ąją Rokiškio krašto muziejaus nakties renginyje pasidžiaugta gražiais pastarųjų metų kultūrinės veiklos vaisiais. Juos apibendrino reikšmingi folklorinės tradicijos leidiniai: Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro ansamblio “Gastauta” garso ir DVD formato kompaktinės plokštelės. Labai laukti šie įrašai, juolab, kad “Gastauta” (vadovai Nida Lungienė ir Giedrius Viduolis) garsėja aukštaitiškomis sutartinėmis, kurios įrašytos į pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Skambant liaudies dainoms, muziejaus renginyje buvo pristatyta ir albumas katalogas “Rokiškio tapytos langinės 2005-2014” (sudarytoja N. Lungienė). Visa tikrai derėjo tarpusavyje, juk etninė kultūra – dvasinių ir medžiaginių kultūros vertybių jungtis. O albume tai, kas šiandien sudaro Rokiškio miesto išskirtinumą: čia – “margos triobos kaminyčios, muliavotos lunginyčios”.
Istorija suformavo labai savitus Rokiškio bruožus. Šis miestas nebuvo svarbių kelių sankirtoje, jis kaip retas kuris išaugo iš dvaro, didžiūnų Tyzenhauzų – Pšezdeckių rezidencijos. XIX a.– XX a. pradžioje aplink didžiąją prekybinę aikštę nusidriekė medinių vienaukščių namų gatvelės, primenančios kaimo “ulyčias”. Pramonės plėtra sovietmečiu suformavo visai atskirus naujus, bet standartinius miesto rajonus. Tačiau miesto centro urbanistinė erdvė išliko bemaž nepažeista. O mūsų laikmetis toks dinamiškas, taip sparčiai viską keičiantis… Ir tada kūrybingi kultūros darbuotojai iškėlė labai originalią idėją: papuošti senus medinius miesto pastatus, ištapant jų langines.
Pirma, tuo būtų atkreiptas dėmesys į aukštaitiškąsias etnoarchitektūrines tradicijas, nes šiame etnografiniame regione namai būtinai turėdavo langines: jaukumui, grožiui, apsaugai nuo pikto…
Antra, senovinei tradicijai būtų suteikta nauja gyvastis. Ši puiki namų puošybos tradicijos atgaivinimo mintis gimė dailininkui Arūnui Augučiui, o savaitinių plenerų organizatore tapo kultūros vadybininkė N. Lungienė.
2003 m. buvo ištapytos pirmosios langinės Ąžuolų gatvėje, o dar po poros metų įvyko ir pirmasis vasaros pleneras. Suskaičiuota, kad nuo tada kasmetinėse tapytojų stovyklose, vadovaujamose A. Augučio, dalyvavo per 50 dailininkų iš įvairių Lietuvos rajonų; buvo pasikviesta ir svečių iš Latvijos bei Lenkijos. Kai kurie Rokiškin vyko ir ne vieną kartą. Per dešimtį metų tapytos langinės mieste tapo reiškiniu – tikra meno galerija po atviru dangumi. Kaip tai teikia džiugesį gyventojams, daro įspūdį svečiams, patrauklu jaunimui!
Langinės išpuošiamos ir tradiciniais lietuviškais ornamentais, ir naiviojo meno stilistikos vaizdeliais, ir šiuolaikiniais įvairios plastikos bei siužetų profesionalios dailės kūrinėliais. Senovėje langinėse dažniausiai būdavo ištapomas ar išraižomas pasaulio medis, kaip ant kraičio skrynių ar indaujų. Dabar dailininkui suteikiama visiška kūrybos laisvė. Žinia, kartais namo šeimininkas paprašo jo širdžiai mielo lango dekoravimo siužeto ar spalvų gamos. Net su poeto ar liaudies dainos įrašyta strofa… Kam iš miesto gyventojų tokios langinės patinka, tam ir išmarginama; gatvė iškart tampa linksmesnė, šviesesnė. O patinka visiems, kieno tik namai su langinėmis. Net kur jų ir nebuvo, imama užsisakyti naujas. Štai ir atviriausia erdvė meno raiškai! Kataloge parodytos 292 Rokiškio ir jo apylinkių langinės. Be to, medžio meistrai 5 namams pagamino vėjalentes ir lėkius bei antlangius ir polangius.
Rokiškiečių kūrybinė iniciatyva – meilės savajam miestui išraiška; ji galėtų būti geru pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Tačiau ne mėgdžiojimui, o savitumo paieškoms. To savitumo, kuris teikia peno vaizduotei, sąsajoms, prisiminimams… Juk svarbiausias savivaldybių rūpestis šiandien turėtų būti toks: išsaugoti vertingiausias kultūrines tradicijas, kūrybiškai taikant naujoves, atitinkančias šiuolaikiškus gyventojų poreikius.
Albumas-katalogas “Rokiškio tapytos langinės: 2005-2014” dokumentuoja šią gražią kultūrinę iniciatyvą, nuosekliai pamečiui pristatydamas dailininkus ir jų atliktus darbus. Nuotraukose – tiek patys autoriai šalia “lunginyčių”, tiek ir bendras papuošto namo vaizdas. Nemažas albumo formatas leidžia neblogai pajausti darbų grožį. Įžanginiuose rašiniuose, kurie pateikti ir anglų bei rusų kalbomis, apžvelgta langinių plenerų istorija ir patirtis, išnagrinėtas sumanymo pagrindimas etnoarchitektūrinėmis tradicijomis, aptarta plenerų koncepcija, stilistikos ir kolorito problemos, taip pat ir mitologinė lango bei langinių prasmė (autoriai N. Lungienė, A. Augutis, Arūnas Uogintas, L. Klimka). Intarpuose – pačių tapytojų mintys, kodėl savo talentą ir laiką dovanoja Rokiškiui…
O kokią reikšmę langams ir jų puošybai teikdavo liaudiškoji tradicija, geriausiai nusako posakiai, kurių mūsų kalboje apstu. Štai keletas tokių: “Kad Dievas duos, tai ir pro langą įmes”, “Per kokį langą žiūri, taip ir matosi”, “Rasi įspins saulė ir į mūsų langą”, “Susirinko visi dūmai prie vieno lango (susikaupė bėdos)”, “Auga ievaras laukuosna, o jo šakelės languosna”.
Nuo 2015-ųjų tapytojų plenerus sukviečia visuomeninė organizacija “Tyzenhauzų paveldas”. Turėti gražius namus jau panoro ir rajono gyventojai, – ištapytos langinės švyti kai kurių Jurgiškių, Kamajų, Margėnų, Bajorų, Juodupės, Salų, Šetekšnių kaimų namuose. Plenerų metu Rokiškio krašto muziejuje atidaroma ir dalyvių autorinių dailės, keramikos, vitražų bei medžio darbų paroda. Štai šiemet čia eksponuota sakralioji tapyba ant senų langinių, kurios autorius – tautodailininkas, žinomas folkloro ansamblių vadovas Antanas Bernatonis.
Gražu ir reikšminga, kai sugrįžtama prie prigimtinės kultūros vertybių.
***
“Gastautos” DVD ir langinių fotoalbumo sutiktuvių programos pirma daina, vedama Ritos Mekšėnienės (Rokiškio krašto muziejuje):
“Gastautos” DVD ir langinių fotoalbumo sutiktuvių programos paskutinė daina, vedama Onutės Viduolienės (Rokiškio krašto muziejuje):
