Pirmą kartą Lietuvos liaudies buities muziejuje kovo 25-ąją dieną 14 val. bus švenčiamos Gandrinės. Muziejininkai gandro giedojimo nepažada, bet smagumo tikrai netruks: lankytojai susipažins su Užusienio kaimu, ieškos gandro lauktuvių ir kurs jam namus, keps gandrinių bandeles ir jas ragaus, žais ir dainuos pavasarėjančio kaimo aplinkoje ir net daugiau apie mūsų nacionalinį paukštį sužinos! „Laukiame visos gamtos ir muziejaus bičiulių bendruomenės. Pirmas blynas, liaudyje sakoma, visada prisvilęs. Jūsų dėka, viliamės, nei gandrinių bandelės, nei pirmasis raudonsnapiui – raudonkojui skirtas renginys muziejuje „neprisvils“ – kviečia vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė.
Ar girdėjot gandrą giedant?
Gamta apie metų laikų kaitą skelbia mums įvairiausiais ženklais. Juos pajuntame regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu ir galiausiai širdimi… Pavasaris bene garsiausiai apie save praneša iš šiltųjų kraštų sugrįžtančių paukščių balsais. Tik ne visi pavasario pranašais laikomi sparnuočiai balsingi. O tas, kaip dažnai ir žmonėse būna, visai nepriklauso nuo ūgio. Štai vienas didžiausių Lietuvos paukščių – gandras. Ko gero, tik referendumas padėtų nuspręsti, kuris – ar balsingasis vyturys, ar beveik nebylys gandras – laikomas didesniu pavasario ženklu mūsų krašte. Ne toks šių eilučių tikslas. Bet gal jos ką nors ir įkvėps apie tai padiskutuoti.
Įdomu, kad gandras balso stoką išlygina kalenimu, kurio garso tonas, stiprumas, dažnumas gali būti įvairus, pagal paukščio nuotaiką. Pavyzdžiui, staiga išgąsdintas gandras pakyla skristi trumpai tarkštelėjęs. Jei vienos poros narys, atskridęs į lizdą, sutinka ten savo sutuoktinį ir pareiškia jam savo gerus jausmus, tuomet abu paukščiai pirma sušnypščia, paskui pakelia aukštyn galvas. Klegenimas šiuo atveju yra skardus ir trunka ilgai.
Nesuteikė šiam paukščiui Lietuva tiek garbės, kaip kovui, balandžiui, gegutei, pavadindama jų vardais pavasario mėnesius. Įvertino daug aukščiau – išrinko nacionaliniu paukščiu. Atrodytų keista, kad juo tapo ne upeliu virvenantis vieversys ir ne trelių čempionė lakštingala. Ir ne tik Lietuva pasirinko šį bebalsį.
1960 metų gegužės mėnesį Japonijos sostinėje Tokijuje vykusios XII-osios Tarptautinės paukščių apsaugos tarybos (dabar – BirdLife International) konferencijoje buvo priimtas nutarimas pasiūlyti, kad kiekviena šalis išsirinktų nacionalinį paukštį ir naudotų jį gamtos apsaugos populiarinimui. Baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu Vokietijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje.
Tokios sėkmingos „karjeros“ priežastys glūdi gilesnėje senovėje, kada žmonių gyvenimas ir veikla buvo cikliški, labiau susiję su gamta ir priklausė nuo metų laikų kaitos. Ligi šiol gyvi tautosakos liudijimai apie gandro nuopelnus žmogui. Vienas žinomiausių – po sparnu jis parsineša kielę, o šiai išspardžius ledus prasideda tikrasis pavasaris. Tad – kaip ir pavasarį parneša. Gal ir tiesa: gandras parskrenda apie kovo 25 d., kada kalendorinio pavasario dar likę pora mėnesių. Kitas, ko gero, tiek pat žinomas nuopelnas – vaiknešystė. Kuo tai paaiškinti, atsako tauragniškė „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė: Pavasarį vaikų gimdavo daugiau, nei bet kuriuo kitu laiku. Negi juos gali maži vieversėliai atnešti… O štai iš kurios pusės – pasufleruoja liaudies menas. Jame gandras dažniausiai vaizduojamas kartu su saule. Tad, greičiausia, iš rytų, kur šioji pateka.
Daugeliui girdėtas ir „tautosakinis“ paaiškinimas apie paties gandro atsiradimą: smalsų ir nekantrų žmogų, atrodo, jis buvo vardu Stonelis (tikrai ne moteris balta palaidine ir juodu sijonu – tą galėtų pripažinti tik besivadovaujantys stereotipu, jog moterys smalsesnės už vyrus), Dievas gandru, pradžioje visai baltu, pavertė. Tik supykęs ir nesusivaldęs dėl šio nepaklusnumo, griebė tai, kas buvo po ranka, o kūrenant ubą – krosnį, žinoma, nuodėgulį, rėžė gandrui per nugarą (kaip žmogiška ir žemiška, ne veltui sakoma, kaip danguje, taip ir žemėje). Mat, sukūręs pasaulį, pamatė, kad per daug žemėje priviso gyvačių ir kitų žmonėms nemalonių šliužų, pačius bjauriausius sukišo į maišą, pasikvietė Stonelį ir liepė jam tą maišą paskandinti ežere, tik griežtai uždraudė pažvelgti vidun. Tačiau smalsuolis nepaklausė, atrišo maišą ir išleido laisvėn visas gyvates. Sakysime: nieko sau nuopelnas – visus šliužus paleido, bet juk gamtos grandinėje nėra nė vieno nereikalingo. Dievo pyktis dėl nepaklusnumo neapsiribojo „tapyba anglimi“, bausmę ligi šiol Stonelis, paverstas gandru, tebeatlikinėja – vis dar renka tuos šliužus…
Galbūt dėl to, kad žmogumi buvęs, žmogus arti savęs mėgęs gandrą turėti. Ignas Končius „Žemaičio šnekose“ teigia: Laimingos sodybos, kur gandrai peri. Geri sodybų savininkai. Blogų savininkų sodybose gandrai vengia perėti. Nežinodamas apylinkės žmonių ir norėdamas nakvynei pasiprašyti, prašykis, kur gandrai peri, – nenuskriaus tavęs.
Anot profesoriaus Tado Ivanausko, tarp žmogaus ir gandro senajame kaime buvo sudaroma lyg nerašyta sutartis: parskridęs iš pietų, jis sodyboje rasdavo ženklą, bylojantį, kad joje yra laukiamas ir gali įsikurti. Šis ženklas – senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį arba ant stogo. Kažin ar būtų išsaugota sutartis, jei dažnas sparnuotas „sugyventinis“ būtų elgęsis taip, kaip aprašytasis tarpukario spaudoje („Diena“, 1930 m. liepos 20 d., Nr. 28.): Už Rokiškio viename kaime gandras ėmė ir nusinešė į savo lizdą gaspadoriaus marškinius. Paskiau įlipus į medį ir apžiūrėjus lizdą pasirodė, kad lizde jau 9 marškiniai, 5 kelnės ir 12 nosinių.
Viena nuomonių teigia, kad pirminė iškeltų ratų paskirtis buvo atlikti žaibolaidžio funkciją, ir tik pastebėjus, kad paukščiai mielai ant jų apsigyvena, ratai buvo pradėti kelti kaip lizdų pagrindas.
Tikėta, kad, jeigu gandras dažnai atskrenda į sodybą, kurioje neperi, tai toje sodyboje susilauks vaikų, o jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora (ten, kur neperi), tai žinok, kad toje sodyboje bus vestuvės. Senovėje iki vestuvių nuotakos turėdavo susikrauti kraitį: audeklų, drabužių, rankdarbių. Mergavimo laikotarpiu kaupiamam kraičiui buvo pagaminama arba iš mamos paveldima skrynia. Jei skrynia pagaminta iš medžio, kuriame gandrų perėta – šeimai ateityje nei palikuonių, nei laimės netrūks. Neradus tokio medžio, panašaus rezultato tikėtasi, nutapius ant skrynios šį paukštį. Tokiu ornamentu papuošta skrynia saugoma Lietuvos liaudies buities muziejuje. Ji visada parodoma edukacinių užsiėmimų „Mergvakaris“, „Vestuvės“ dalyviams.
Retas gandras mieste. Tad labai nustebino neseniai perskaityta legenda, kuria būtinai šiame rašinyje norisi su skaitytojais pasidalinti. Joje raudonsnapis ilgasparnis pateikiamas kaip šventųjų siųstas pranašas.
Kovo 4-ąją Lietuvoje yra minima Šv. Kazimiero – Lietuvos globėjo diena. 1604 metais popiežius Klemensas VIII Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju ir atsiuntė tai patvirtinančią bulę bei šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą. Kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) iškilmės buvo numatytos Vilniuje 1604 metų gegužės 10 d. Jų metu Šv. Stepono bažnyčioje saugoma bulė ir vėliava per iškilmingą procesiją turėjo būti pernešta į Katedrą. Kanonizacijos dieną šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą nešė didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, o jam talkino du diakonai. Kai procesija išėjo iš Šv. Stepono bažnyčios ir pamažu judėjo Rūdininkų gatve, virš miesto giedroj dangaus mėlynėj pasirodė vos pastebimas mažytis taškelis. Jis vis artėjo, didėjo ir greitai visi procesijos dalyviai pamatė atskrendantį gandrą. Po keliolikos minučių gandras atsidūrė ties procesijos dalyvių galvomis ir, nepaisydamas varpų gaudesio, žmonių šurmulio bei patrankų salvių, priskrido prie šv. Kazimiero vėliavos ir ant jos atsitūpė. Čia jis patupėjo kelias minutes ir pakilęs nuskrido pirma procesijos, tartum kelią rodydamas. Šį neįprastą gandro elgesį tuomet taip aiškino: tai – šv. Kazimiero pasiuntinys. Kadangi gandrui dievas pavedė surinkti ir sunaikinti visokius šliužus bei kitus bjaurius padarus, jo pasirodymas tą iškilmingą valandą reiškė, kad su šv. Kazimiero globa pavyks išsivaduoti iš įvairių negandų, atsikratyti erezijų ir Lietuva vėl atsigaus.
Vadovaujantis analogija, galbūt reiktų tikėtis, kad baltasis gandras, plačiai iškleistais sparnais kylantis į viršų – vadovaujančia tapusios partijos simbolis – nukels ir dabartinę Lietuvą į šviesesnę „padangę“.
Buvęs dažnu sodybose, tapęs nacionaliniu simboliu, šis sparnuotis vis nepasotina kai kurių mūsų kraštiečių: lyg ir ne tiek mažai jo pulke gyvųjų, o vis dažniau peizaže pamatai medines ir net plastikines mylimo paukščio kopijas…
„Odisėja“ tęsiasi: atvaizdų kiekiu nusakoma kaimo turizmo sodybos kokybė, išskleisti sparnai nuveda į neįtikėtinas pergales politinę partiją, orus raudonsnapis išstumia iš Ramygalos herbo lyg ir daugiau vietovę garsinančią ožką, taip įsibraudamas į dar neišvarlinėtus heraldikos dirvonus… Gali jį sutikti ir Užgavėnių persirengėlių kompanijoje, o žaidimuose yra pamėgdžiojamas net vaikų… Visgi kai kas iš garbingosios praeities primiršta. Ir, atrodo, jau pats laikas atgaivinti. Kaimo bendruomenė jam, pavasarį grįžusiam iš tolimų kraštų, rengė šventę, kurią ir dabar, kuriantis įvairioms bendruomenėms, pravartu prisiminti. Ar ne puiki proga susieiti?
Kad ir kaip besistengtume, kažin ar pateiktume daugiau įdomybių apie nacionalinį mūsų paukštį, kaip tai yra padaręs taip pat nacionalinio „svorio“ žmogus, gamtininkas, Nacionalinės ekspedicijos herojus Selemonas Paltanavičius 1989 m. išleistoje knygelėje „Raudonkojis raudonsnapis“ (Vilnius: „Vyturys“). Mūsų tikslas nebuvo ir toks. Sakysite, nelogiška, bet mes jį palikome pabaigai. Nusprendėme pavaduoti šį raudonkojį raudonsnapį bebalsį… Neišsigąskite arba nesidžiaukite: vaikų neatnešime.
Tik, kadangi pats bebalsis į savo šventę pakviesti negali, savanoriškai jam pagelbėsime: kovo 25 d. 14 val. Lietuvos liaudies buities muziejaus Aukštaitijos užusienio kaime, Mičiūnų sodyboje švęskime Gandrines kartu!
