Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos kalba, sakyta Vasario 16-osios proga per Valstybės Radiofoną:
Širdingai sveikinu Lietuvos sūnus ir dukteris proga Vasario 16-os dienos, kuri kasmet iškilmingai mūsų minima kaip didžiausia mūsų Tautos šventė. Tą dieną juk paskelbta Vilniuje – mūsų Tėvynė vėl neprikausoma valstybė. Ši linksmoji naujiena jungė ir telkė draugyn vieningo džiaugsmo lietuvius, vargusius savo krašti ir likimo išmėtytus po pasaulį.
Visi jie, kuriems tik tebeplazdėjo širdis, kupina meilės savo tėvų žemei, skubėjo vaduoti tos žemės kiek galėdami: vieni gausingomis atnašomis, kiti savo gyvybę aukojo. Jų dėka Lietuva laimėjo laisvę, o laimėjusi mokėjo jaja ir naudotis. Jos veidas nūdien nepanašus į prieškarinį veidą.
Tau lietuviškas gyvenime, svetimųjų nebevaržomas, sparčiais žingsniais ainu pažangos keliais. Tavo tautiškos kultūros lobis kraunamas visose srityse: žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje, mene, moksle ir švietime. Baigės šimtmetinės krizės, visur ir visus skaudžiai palietusios, Lietuva sėkmingai baigia kilti. Nenuvarė jos nusiminiman nei karų gandai.
Mes juk turime tikėti, kad vieningas darbas yra geriausia priemonė savo kraštui apsaugoti nuo visokių negerovių. Mes tikim, kad ir tie Lietuvos vaikai, išsisklaidę po visą žemės rutulį, ypačiai Amewrikos lietuviai, tiek daug jai padėję vaduotis iš nelaisvės, nepamirš jos ir sunkiai valandai atėjus. Tokią mūsų viltį tvirtina mūsų užjūria tautiečių dažnas lankymasis savo pirmojoje Tėvynėje.
Ilgesys – tai meilė, tai gilus troškimas pamatyti savo motiną žemę. Lietuva atgyja. Lietuva vėl priimta valstybių šeimon, iš kurios buvo išbraukta daugiau kaip šimtą metų. Toji nelaimė buvo mus ištikusi per mūsų protėvių apsileidimą. Mums tenka būti rūpestingesniems už juos, jei norime būti laisvėj. Tą iškilmingą dieną džiaugiamės, bet tuo pačiu žygiu ir liūdime, kad Lietuvos pažeistoji teisė dar nėra atstatyta. Tačiau mes neturime nusiminti.
Jei visi mes būsime darbštūs ir kantrūs, jei elgsimės kaip mums tik reikia iš vieno, jei susitvarkysim ir tautiškos vienybės dvasia auklėsime savo augantį jaunimą, tai mūsų teisingoji byla bus laimėta.
Tegul šviečia viltis žadint mūsų gerą valią, dirbti laimingesniam mūsų tautos rytojui.
Šitokiais linkėjimais, Tautiečiai ir Tautietės, baigiu savo trumpą žodį.
Tau ir po tiek metų apmaudu, kad tautininkai neleido komunistinėms išgamoms įsitvirtinti Lietuvoje?
Gal kas galėtų patikslinti, kokiais metais Prezidentas tą sveikinimo kalbą paskelbė?
Išteis, galėtų nurodyti.
Nuo to priklauso jo vertinimas. Jei 1919-1920 m. – tuomet tai pagarbos verto demokratiškos šalies prezidentio kalba;
O jei po 1926 m. – tai perversmo keliu valdžią užgrobusio, pagarbos neverto diktatoriaus pliurpalai.
Jei gimėte Vilniuje, tai galbūt “Vytenio piliakalnį” susiradus, rasite ir įrašą, nuo kada gi
…”Valstybės Radijofonas”, na nebūtinai t a m piliakalnyje, – svarbiausiam iš Šventų
Panerių Kalvų pasaulinio gūbrio (naujosios civilizacijos) …bet be išskirtinumų
p e r t a p a t i n a n t per savąsias pokaukolines pilkas lastelytes: ar “pliurpalai” iki
🙂 interneto eros, ar kalba (!), jau vienos imperinės Karalystės vadovei inter-neto
erą pradėjusiai …įsirašė. Skamba? Nusirodysite.