Daugiau nei 70 metų senumo radioaktyvūs stiklo lydiniai, susidarę po pirmojo žmonijos istorijoje branduolinės bombos išbandymo, gali padėti patikrinti vieną iš teorijų, kaip prieš 4,5 milijardo metų galėjo susiformuoti Žemės palydovas Mėnulis.
Kalifornijos San Diego okeanografijos instituto (JAV) mokslininkai išnagrinėjo žalsvos spalvos stiklo lydinių, vadinamų trinititais, cheminę sudėtį. Trinititų pavadinimas atsirado pagal plutonio atominės bombos „Trinity“, susprogdintos 1945 metų liepos mėnesį, Naujosios Meksikos valstijos poligone, pavadinimą. Šios sprogimo metu trinititai ir susidarė iš smėlio, veikiamo milžiniškos temperatūros ir slėgio.
Pasirodė, kad trinitituose, esančiuose sprogimo epicentre, yra mažesnė lakiųjų cheminių elementų, tokių kaip cinkas, koncentracija. Tačiau išlikusiame cinke buvo daugiau sunkesnių cinko izotopų – cinko atomų su didesne atomine mase.
Neabejotina, kad cinkas ir kiti lengvesni elementai buvo išgarinti milžiniškos temperatūros, buvusios sprogimo epicentre, bet sunkesni cinko izotopai išliko.
„Analizės rezultatai rodo, kad esant aukštai temperatūrai, panašiai į tą, kuri buvo planetos formavimosi pradžioje, lakieji cheminiai elementų yra praradami ir padidėja sunkesnių izotopų koncentracija. Tai iš esmės atitinka bendrą supratimą apie lydimosi ir garavimo procesus, bet dabar mes turime ir eksperimentinius patvirtinimus,“ teigia tyrimo autoriai.
Mokslininkai jau seniai teigė, kad panašios cheminės reakcijos galėjo vykti, jei Žemė susidūrė su Marso dydžio kosminiu kūnu, kai kuriose teorijose vadinamu Tėjos planeta, ir po šio smūgio į kosmosą pakilo nuolaužų debesis, iš kurio ir susiformavo Mėnulis.
Ši analizė parodė, kad trinititai yra labai panašūs į Mėnulio gruntą – abiejose yra didesnė sunkiųjų izotopų koncentracija nei žemės grunte, ir praktiškai nėra vandens.
