Žiema persivertė į kitą pusę. Dienos ilgyn, o žiema kol kas nėra nei nuožmi, nei kuo nors dar išskirtinė. Pasižvalgykime po gamtą kartu su Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovu Algiu Butleriu.
Žiemos laikmečio gyvenimas savitas, nors ne kiekvieno akiai pastebimas. Miškuose neįšalusią žemę kuičia šernai, kurių tokios veiklos žymių lopai tamsuoja baltame negausaus sniego fone. Net pelkėse įšalas laikosi tik tarpukupstėse, o iškilūs samanų patalai smenga vos užminti. Elniai, stirnos irgi išgyvena be vargo.
Net ilgiau pastovią sniego dangą išlaikančiuose miškuose pilna lengvai pasiekiamų mėlynių kerelių, viržių, pernykščių žolių, kurias patikusias kanopiniai žvėrys kartais nuskabo iki pat žemės. Dabar lengva daugeliui.
Plėšrūnams taip pat. Viešvilės upelio slėnis visus metus– ypatinga vieta, patraukli žoleėdžiams bei jų medžiotojams. Ten sniegas gausiai ištryptas kanopinių žvėrių. Akivaizdu, jog kitokia nei daug kur plytinčių pušynų aplinka vilioja juos čia rinktis. Taigi nieko nuostabaus pakrantėse išilgai vagos radus lūšies pėdsakų virtinę. Žvėris žingsniavo kartkartėmis persikeldamas iš vienos į kitą pusę. Todėl tie, kurie pernelyg mėgaujasi švelnios žiemos ir vietos teikiamais privalumais, gali skaudžiai paskutinį kartą suklysti. Kaip beje ir bebrai, kurie išmynė sniege takus link paupyje nugraužtų beržų. Lūšis žvalgėsi ir ten. Kol kas bebrams nėra didelio poreikio maistui naudoti rudenį po vandeniu sukauptas sunkmečiui šakų atsargas. Gyvenimas ir mirtis gamtoje visada šalia.
Štai netoli rezervato didoką elnią patiną nukovęs vilkų šešetas iškart papuotavo iki soties ir jau nebesugrįžo. Praslinko mažai laiko, ir prie žvėries likučių patraukė kranklių pora, atplasnojo jaunas jūrinis erelis, o po kelių dienų– dar du, mito pavieniai kėkštai, vištvanagis, suopis, vėliau– antras. Jog maisto apylinkėse pakanka, patvirtina toks faktas, kad prireikė keleto dienų, kol puotos vietoje susirinko apie dešimtį kranklių. Akyli sparnuočiai greit susižino tarpusavyje kur esama didesnio kiekio maisto ir būriu suguža vos tik koks gentainis jį atranda. Jei taip iškart nenutiko, matyt, buvo ką rinktis plačiose miškų apylinkėse.
Bet grįžkime prie upelio. Nusekęs po kritulių gausos rudenį ir žiemos pradžioje, tik traškantis ledas slėnio žemumose primena buvus kur kas daugiau vandens. Išilgai vagos spalvingai susšvysčioja žiemojantis tulžys. Vis norisi sau užduoti klausimą, kuo šis minta, bet jeigu jau jisai čia, tai turbūt randa ką nutverti.
Netoliese ant virtuolio tupintis vandeninis strazdas tiesiog per keliolika minučių atsako į panašų klausimą. Paukštis keistai linkčioja, kaišioja galvą vandenin, kol šoka srovėn ir lyg antis plaukia paviršiumi arba, panėręs seklumoje dugnu nubėga keliasdešimt centimetrų, iššoka pakrantėn arba ant kokios palei vandenį tįsančios šakos, vėl neria. Dažnos tokios maudynės baigiasi sėkme ir sparnuotis iškyla su apsiuvos lerva snape, kurią, patogiai įsitaisęs, purtydamas snape iškrato iš jos saugumo labui iš smulkių šakučių arba smėlio pasidaryto namelio. Beje, kartais pakanka vien galvą vandenin įmerkti ir nuo panirusios kerplėšos snapu nukrapštyti prikibusias apsiuvų lervas. Karetaitės, kurios žiemoja čia pat, gyvo maisto susiranda nardydamos tarp medžių išvartų ir krantuose pakibusių šaknų.
Apsidairius gyvybės tarsi pakanka, bet vis dar tyloka. Auštant sausio dvidešimt šeštąjai eglyne pirmąkart šiemet išgirdome švilpaujančią žvirblinę pelėdą. Prieš akis – dar ilgokas žiemos tarpsnis ir turbūt švelnūs lyg pavasario išvakarėse orai paskatino sparnuotį giedoti. Dienomis retsykiais išgirsti virš girios nuplasnojančiai juodajai meletai būdingą balsą. Taip paukštis savitai praneša, jog jau pakilo ir kažkur skrenda. Tai vienas skardesnių garsų žiemą.
Pavasario spalvomis nušvinta juodalksnynas, kurian maitintis nutupia alksninukų pulkas. Mažieji plunksnuočiai vienas per kitą klega, traukia savo nesudėtingas, bet šviesos pilnas giesmeles. Garsai pinasi tarpusavyje, bet vos juos išgirdęs žinai kas ten apsistojo ir tik spėk sužiūrėti šakose laigančią smulkmę. Nėra mėnesio metuose, kada jų neišgirstum giedant.
Užtenka saulės blyksnio pro debesis, vėjo atokvėpio, ir pragydę alksninukai įkvepia tikėjimą, kad po visų metų laikų kaitos būtinai atžengs pavasaris.
