Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 115–125. Ištraukos.

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, Minską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 metais – Beržininką, Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai.

Lietuviai anksti apsigyveno ir pietinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius prie strateginiu požiūriu svarbesnių vietovių, dabartinėje Baltstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniondzo (nuo 1501 metų bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Obelsko (1492 metais lietuviams įsteigta parapija), Tikocino, Supraslio, Baltstogės, Suražo, Briansko, Belsko, Drohičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos, išlikusios iki 1520 metų.

Per pastaruosius aštuonis šimtmečius lietuvių kalbos plotas sumažėjo maždaug trigubai – nuo 200000 km² iki 65000 km². Išnyko du trečdaliai seniausių iš gyvųjų indoeuropiečių šnektų. Didžiausi jų plotai sunyko XVII–XIX amžiais, ypač 1861–1904 metais ir vėliau. Tuo laikotarpiu (1865 metais Rusijoje ir 1866, 1872 metais Vokietijoje) buvo uždrausta mokyti lietuviškai, gimtosios vietinių žmonių kalbos nevartojo valdininkai, dvarininkai, pakraščiuose – ir bažnyčia.

Pietvakariuose

Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862–1944 metais). Dėl 1709–1711 metų maro Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusė (150000) lietuvių, o uždraudus lietuviškas mokyklas, vien 1864–1925 metais, lietuvių skaičius oficialiais duomenimis sumažėjo daugiau kaip perpus (78000). Spendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719–1902 metais Mažojoje Lietuvoje buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos (1869 m. dėl to pasirašė 27773 lietuvininkai) Vokietijos planų nepakeitė.

Seinų–Punsko kraštas neabejotinai yra etnografinės Lietuvos ir senojo lietuvių kalbos ploto tiesioginis tęsinys. Tai liudija ne tik istorijos, bet ir kalbos duonenys. Nemaža tarmės diferencija rodo jos archaiškumą, o iki šiol išlikęs sutapimas su kitomis lietuvių šnektomis už sienos – tapatumą ir bandrą kilmę su gretimu lietuvių kalbos plotu.

1919 metais okupacinė lenkų valdžia Seinuose iškart uždarė 9 lietuvių draugijas su 1300 narių, 2 gimnazijas su 223 mokiniais, pradžios mokyklą su 75 vaikais, o netrukus Seinų apskrityje – per Pirmąjį pasaulinį karą ar tuoj po jo įsisteigusių 15 lietuviškų mokyklų su 657 mokiniais. Iki 1925 metų lietuviai trijose parapijose vis dar prašė atidaryti 30 lietuviškų mokyklų su 1500 vaikų, 1919 metais suimta 18 Lenkijai neprisiekusių seniūnų, 1926 metais nuteisti 25 lietuvių veikėjai.

1919 metų rugpjūčio mėnesį vadinamąjį Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Berzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1975 metais atsiradusios televizijos įtakos daugiausia tapo dvikalbiai.

Suvalkų vaivadijos šiauriniame pakraštyje iki šiol išsilaikė apie 20000 vietinių gyventojų, kurie iki šiol drįsta save laikyti lietuviais ir dažniausiai tebekalba gimtąja kalba. Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Marijampolės rajonų) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas (Būdiškės), Veselavas, Klevai, Morkiškė. Tas plotas yra 40 km ilgio ir ties viduriu platėdamas siekia 10–15 km pločio (įeina į Suvalkų vaivadijos Seinų, Punsko ir Šipliškių valsčius). Maždaug iš 1130 Punsko ir 4700 Seinų miestelių gyventojų apie 900 ir 100 (80% ir 21%) yra lietuviai.

1967 metais tame krašte dar buvo devynios pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 metais – 4 aštuonmetės ir 2 pradinės. Dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Aradninkuose, Klevuose, Krasnagrūdoje, Krasnave, Punsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonemetėse mokyklose, Smalėnuose, Suvalkuose, Šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 metais dar dėstyta Juodeliškėje, Lumbiuose, Paliūnuose, Radziučiuose, Šlynakiemyje).

„Sustambinus“ mokyklas, be licėjaus, išliko 4 aštuonmetės mokyklos dėstomąja gimtąja ir lenkų kalba: Navininkuose (100 mokinių), Pristavonyse, Punske (256 mokiniai), Vaitakiemyje ir 4 klasių mokykla Vidugiriuose. Iš viso jose 1991 metais buvo 470 mokinių, Punsko bendrojo lavinimo licėjuje – 131 mokinys, vieninteliame lietuviškame Punsko vaikų darželyje – 58 auklėtiniai. Šios mokyklos yra lietuviškos tik pagal mokinių tautybę ir kalbą: vadovėlius jie turi vartoti parašytus lenkų kalba, lenkiškai jiems dėstomi mažiausiai 4 dalykai.

Lietuvos lenkai sudaro maždaug 0,005 nuošimčių visos lenkų tautos, Lenkijos lietuviai – 0,01 nuošimčių lietuvių tautos, tai yra lietuvių tautos dalis nuošimčiais Lenkijoje dvigubai didesnė. Be to, jie nėra sulietuvėję lenkai, o gyvena savo etninėse žemėse. Lenkijos lietuvių, taip pat ukrainiečių, baltarusių, žydų, vokiečių padėtis yra daug blogesnė negu Lietuvos lenkų. Lenkijos lietuviams paritetiškai priklausytų 1–5 kartus daugiau vaikų darželių, keturiskart – mokyklų, dvigubai daugiau spaudos ir panašiai.

Seinų valsčiuje, kur išliko apie 7000 lietuvių, nebėra nė vieno lietuviško vaikų darželio. Apie 1980 metus prieš tėvų valią nutrauktos lietuvių kalbos pamokos lietuviams Aradninkuose, Klevuose, Ramoniškėse, Seinų licėjuje, Žabariškėse, 1970 metais – Paliūnuose, Radziučiuose, Šlynakiemyje.

Viešose vietose lietuviams tebedraudžiama šnekėti gimtąja kalba (net ligoninėse, civilinės metrikacijos ir kitose įstaigose). Beveik nėra lietuviškų užrašų, lenkinami lietuviški gyvenamųjų vietų pavadinimai, lietuvių pavardės, neleidžiama krikštyti lietuvių tautiniais vardais, nors visa tai deklaruota 1992 m. sausio 13 dienos Lietuvos ir Lenkijos deklaracijoje.

Lenkija visais būdais stengiasi sunaikinti lietuvių kalbą paskutiniame (Punsko) valsčiuje. Neteisėtai įkėlusi pasienio užkardą, ateityje iš septynių lietuviškų mokyklų planuoja išlaikyti tik vieną. Iš 20000 Lenkijos lietuvių per 2003 m. gyventojų surašymą lietuviais išdrįso prisipažinti tik 6000.

Pietryčiuose ir rytuose

Apie VII amžių baltų ir slavų kompaktiško ploto riba bus ėjusi prie Minsko, Polocko, Pskovo, XIV–XVI amžiais – prie Gardino, Ščiutino, Naugarduko, Voložino, Smurgainių, Pastovių, Breslaujos, Drujos. XIV–XVII amžiais jau buvo daugelis dabartinių periferinių šnektų centrų: 1473 metais minima Rodūnia, 1511 metais – Gervėčiai, 1553 metais – Pelesos parapija, 1569 metais – Apsas.

XIX amžiaus antrojoje pusėje baigė slavėti rytiniai lietuvių kalbos plotai apie Vosyliškes, Minaičius–Belyčią, Lipniškes–Tokariškes (į vakarus nuo Lazūnų), Astravą, Žadiškes, Svyrius, Ikaznę, Skrudėlynę–Jaunbornę. 1905 metais dar šiek tiek lietuviškai kalbančių aptikta Karkažiškių, sudervės, Rykantų, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Varnionių, Žiurpėnų, Ašmenos, Trobų, Vijos, Dūdų, Vyšniavo, Zabrezės (Ažuberžuonio), Gruzdovo–Oborsko, Žirmūnų, Užbalių parapijose. Dauguma lietuviškai kalbėjo apie Lentupį (Švenčionių pavietas), Kazokiškes, Rūdninkus, Vievį (Trakų pavietas), Nemenčinės, Gervėčių, Videniškių, Kernavės parapijose (Vilniaus pavietas), apie Kauleliškes, Geranainis, Subatninkus, Surviliškes, Graužiškes, Lazūnus (Ašmenos pavietas), Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes, Benekainis, Varanavą (Lydos pavietas).

XX amžiaus pirmojoje pusėje ypač dideli lietuvių plotai sunyko Breslaujos, Varanavo, Astravo rajonuose. Nuo 1890 metų lietuviškai kalbančiųjų apie Lazūnus per 15 metų sumažėjo pusantro tūkstančio (liko 2000), apie Gervėčius per 41 metus – dviem tūkstančiais (liko 5000), apie Zietelą – trigubai (liko 390). Svarbiausios polonizavimo priemonės buvo bažnyčia, dvaras. Lenkijos okupacijos laikais (1919–1939 metais) dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda ir kolonizacija. Pilsudskininkai 1925–1938 metais uždarė 195 privačias lietuviškas mokyklas.

Lietuvių skaičiaus mažėjimas Baltarusijos rajonuose:

Visame Baltarusijos administruojamame seniausių lietuvių etninių žemių pakraštyje lietuvių per paskutinįjį šimtmetį oficialiai sumažėjo nuo 55000 iki 2000 (27 kartus).

Daug lietuvių kilmės katalikų Gudijoje užrašoma lenkais, baltarusiais. Į Gudijos plotą, 1920 me. liepos 12 d. sutartimi pripažintą Lietuvai ir spalio 9 d. okupuotą Lenkijos, atsiųsta apie 100 Lenkijos kunigų, kurie 400 mokyklų organizavo lenkų kalbos pamokas.

Lietuvių veržimasis į šiaurę ir rytus XIII–XVI amžiais lėtino šių žemių slavinimą. Šiaurėje lietuviai tada gyveno abipus Dauguvos (Daugpilio, Kraslavos, Drisos apylinkės), rytuose ilgai siekė Ikaznę, Juodžius (Jodus). 1526 metais 15 km į rytus nuo Breslaujos buvo pastatyta pavyzdinė Ikaznės bažnyčia, kurioje įkūrėjas ir Breslaujos seniūnas valdytojas L. Sapiega įsakė turėti lietuviškai mokantį kunigą, nes paprasti žmonės kalbėjo lietuviškai. Lygiai taip pat tada kalbėjo ir gretimos parapijos: Breslaujos, Drūkšių, Drujos, Juodžių, Naujojo Paguosčio ir kitos. Kalbinė padėtis nebuvo pasikeitusi ir po 100 metų. XVII amžiuje rusams įsiveržus į Lietuvą, visa Breslaujos apskritis kalbėjo lietuviškai, net ir tie valsčiai, kurių gyventojai jau buvo stačiatikiai. Lietuviškai kalbančių buvo net gerokai į rytus, Polocko apskrityje. Lietuvių kalba šiaurės rytuose pastebimiau pradėjo nykti XVII [XVIII?] amžiuje, žlungant Lietuvos valstybei. Bet ir tada lietuviškai kalbančiųjų buvo ne tik apie Breslaują, bet ir 50 kilometrų į rytus nuo 1920 metų sienos – apie Paguostį, Jodus, Miorus, Leonpolę.

Rytinių lietuvių kultūrinio genocido etapai susiję su slavų valstybių okupacija: Rusijos (1793–1864 ir 1864–1918), Lenkijos (1920–1939), vėl Rusijos (su Baltarusijos TSR nuo 1944 metų). Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvybę naikino lenkiškos orientacijos kunigai ir Rusijos administracija.

***

Dabar prognozuojama, kad per tolimesnius 300 metų lietuvių tauta dėl mažo prieauglio gali ir išnykti. Ar bus ir kaip bus pratęsta tūkstantmetė tautos ir valstybės istorija, priklausys nuo visų tautiečių ir ypač valdžios pastangų, politikos. Už Lietuvos Respublikos ribų lieka tik lietuvių kalbos substratas – vietovardžiai, pavardės.