Šią bylą sudaro 28 tomai. Mano rankose – paskutinis, 28-asis, KALTINAMOJI IŠVADA, spausdinto teksto apimtis 44 puslapiai.
Kaltinamas Algimantas Andreika, Antano s., pagal Lietuvos TSR BK 68 str. I d. Byla pradėta 1981 m. gegužės mėn. 25 d., baigta 1982 m. vasario mėn. 25 d. Pasirašo LTSR Saugumo komiteto tardymo sk. viršininko pavaduotojas papulkininkis V. Kažys ir LTSR Saugumo komiteto Pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius.
Šioje byloje nerasite nė užuominos apie inkvizitoriškus tardymo, liudijimų išgavimo metodus, kurie pridengiami tendencinga, pretenzinga ir griežta retorika. Anuomet stropūs ir ištikimi tardytojai, rengiant kaltinimus, visose panašiose bylose pasiekdavo „gerų“ rezultatų, kurių ir reikėjo atėjūnams.
Šiek tiek apie patį kaltinamąjį. Algimantas Andreika gimė 1950.06.11 Klaipėdoje. Mokėsi 4-je miesto vidurinėje mokykloje. Kaip pats rašo savo autobiografijoje, 1957 m. iš Sibiro tremties sugrįžo mano seneliai, mamos tėvai… Ištrėmė už ryšius su miško broliais… Iš jų pasakojimų supratau, kas yra stribas, komunistas, komjaunuolis, miško brolis ir t. t. Po truputį formavosi mano pasaulėžiūra, – pradėjau domėtis Lietuvos istorija.
Dar besimokant mokykloje, už viešai suplėšytą pionieriaus kaklaraištį, už patarnavimus bažnyčioje, Šv. Komunijos priėmimą, už bendravimą su užsienio laivų jūreiviais, Algimantas pateko į saugumiečių akiratį. Baigęs 8 klases, norėjo mokytis jūreivių mokykloje, tačiau, kaip politiškai nebrandaus, nepriėmė, nes baigusieji šią mokyklą jaunuoliai dirbdavo žvejybos arba prekybos laivuose, kurie dažnai lankydavo kitų, tame tarpe ir kapitalistinių valstybių jūrų uostus. Tokia galimybe galėjo pasinaudoti tiktai politiškai „skaidrūs“ ir patikimi asmenys.
Atėjus laikui tarnauti kariuomenėje, Algimantą kvietė į karinį komisariatą, kalbino stoti į komjaunimą, žadėjo įvairių lengvatų, siūlė mokytis karininkų mokykloje. Kai šis griežtai atsisakė, pagrasino kad išsiųs pas baltas meškas ne tik mane – visus… Siekiant išvengti tarnybos, kaip jis įvardino, žudikų armijoje, pradėjo slapstytis. Išvyko į Vidurinę Aziją, gyveno Tadžikijoje, Uzbekijoje, ten dirbo, sportavo, mokėsi, baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Tačiau visa tuometinės „laisvų“ respublikų Sąjungos erdvė buvo apgaubta žmonių sekimo ir persekiojimo voratinkliu, iš kurio neįmanoma ištrūkti… Neištrūko ir Algimantas. Su milicijos priežiūra 1970.11.24 jį traukiniu išvežė į Rytus, į karinį dalinį prie Kinijos sienos. Pradžioje tarnyba kariuomenėje vyko lyg ir sklandžiai. Bet vėliau, prisimena Algimantas, kai atsisakiau atiduoti kryželį ir stoti į komjaunimą, – prasidėjo. Kitaip kaip fašistu, vokiečiu nevadino… Persekiojimas baigėsi suspardymu! … Mane komisavo dėl stuburo traumos. Grįžau pas mamą į Klaipėdą su ramentais. Gydžiausi….
Nuo 1972 m. Algimantas gyveno Vilniuje. Pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Čia taip pat atvirai reiškė priešiškumą esamai santvarkai, – nedalyvavo paraduose, rinkimuose. Po atsisakymo dalyvauti A. Sniečkaus laidotuvėse, kuomet studentai privalomai turėjo stovėti kapinėse su gėlėmis, buvo išbrauktas iš universiteto studentų sąrašų. Bet noras mokytis, tobulėti nepraėjo…
1973 m. A. Andreika, kartu su Šv. Mikalojaus bažnyčios tuo metu klebono, vėliau Vyskupo, a. a. Juozo Tunaičio rekomendacija, pateikė prašymą studijuoti Kunigų seminarijoje. Vėl kviečiamas pokalbiui į saugumą, pasiūlė paramą stojant į seminariją, o ją baigus, galimybę vykti į Romą, bet su sąlyga bendradarbiauti, – stebėti klierikus ir profesūrą, kaip dabar pasakytų buvęs Lietuvos Teisingumo ministras, dirbti „stukačiumi“. Vėl kategoriškas Algimanto „NE“! Jis rašo: Man atsisakius pažadėjo, kad be KGB leidimo niekur neįstosiu ir gero darbo negausiu… Saugumiečiai savo pažadą tesėjo, – nuo 1973 m. nuolat terorizuojamas, trukdoma siekti mokslo, priverstas dažnai keisti darbą, nuolat jautė nepriteklių.
Tačiau persekiojimai ir skurdas nepalaužė Algimanto dvasios, ryžto, atkaklumo… Jo tolimesnė veikla kaip veidrodyje atsispindi Baudžiamosios bylos Nr. 93 minėtoje KALTINAMOJOJE IŠVADOJE.
1981 m. gegužės 5 d. Lietuvos jūrų laivininkystės laive „Maratas Kozlovas“ buvo aptikti paslėpti antitarybinio turinio dokumentai. Laivas turėjo išplaukti iš Klaipėdos į Bremeną (VFR). Gegužės 25 d. saugumo tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, o jau kitą dieną Algimantas Andreika suimamas. Prasidėjo beveik metus trukę tardymai, kratos, konfiskavimai, kvotimas, ekspertizės ir t. t. Bylos pradžioje pateiktas visų kaltinimų ir veikų apibūdinimas , – už buržuazinių nacionalistinių idėjų skleidimą jaunimo tarpe, …iki savo suėmimo dienos varė (A. Andreika) antitarybinę agitaciją ir propagandą: sistemingai gamino ir platino… nelegalius ir kitokius panašaus turinio leidinius…
Vardinamos ir konkrečios Algimanto Andreikos „nuodėmės“:
– nupiešė plakatą (1974 m.), kuriame pavaizdavo tris žmonių – dviejų merginų ir jaunuolio figūras surakintomis grandinėmis rankomis ir nudažytas nepriklausomos (buržuazinės) Lietuvos vėliavos spalvomis. Šį plakatą pasikabino savo kambaryje;
– sukūrė papildomus aštuonis posmus (1974 m.) prie anksčiau platinamo eilėraščio apie Kaune susideginusį Romą Kalantą;
– pasirašė ir platino kreipimąsi į Pabaltijo tautas „Estijos, Latvijos ir Lietuvos gelbėjimo tarybos“ vardu (1975 m.);
– nelegaliai privačiu būdu įsigijo ir susiremontavo portatyvinę rašomąją mašinėlę „Moskva“;
– kartu su kitais pasirašė ir platino laišką (1979 m.), adresuotą įvairioms Vakarų šalių organizacijoms ryšium su Antano Terlecko, padariusio itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, suėmimu;
– 1980 m. liepos 21 d. Lietuvos okupacijos 40 m. proga A. Andreika parašė ir išsiuntė laišką, adresuotą TSRS AT Prezidiumo pirmininkui (L. Brežnevui) bei TSKP 26-ojo suvažiavimo prezidiumui, kuriame pareiškė, kad atsisako Tarybų Sąjungos pilietybės, grąžino pasą ir karinį bilietą;
– nuo 1977 m. iki suėmimo platino nelegalius leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Alma Mater“, „Aušra“, „Perspektyvos“, „Laisvės šauklys“, „Tiesos kelias“, „Varpas“ ir kt.
O štai kaip KALTINAMOJOJE IŠVADOJE apibūdinama A. Andreikos platinama medžiaga: …nelegaliuose leidiniuose, knygose, mašinraštinėse brošiūrose, rašiniuose, eilėraščiuose, anekdotuose ir atsišaukimuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Tarybų valdžia prilyginama fašizmui. Tvirtinama, kad Lietuva yra „okupuota“, „pavergta“, lietuviai ir ypatingai tikintieji yra persekiojami, klastojamos Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 1940 m. aplinkybės…. Šmeižiama TSRS nacionalinė politika. Liaupsinami asmenys, kovoję prieš Tarybų valdžią, ir kviečiama į kovą prieš ją dabartiniu metu.
Protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Kaune 1972.05.14 susideginęs Romas Kalanta byloje vadinamas psichiniu ligoniu.
Kurpiant bylą atlikta daug ekspertizių. Kadangi Tarybų Sąjungoje visos dauginimo priemonės buvo griežtai apskaitomos, spausdinimo mašinėlių šriftų pavyzdžius kaupė ir turėjo saugumas, aiškintasi, kurioje įstaigoje ir kuria spausdinimo mašinėle buvo spausdinami nelegalūs leidiniai. Nustatinėjami atsišaukimų, laiškų, pareiškimų autoriai pagal jų braižą. Pateiksiu vieną konkretų ir įdomų pavyzdį Odorologine ekspertize nustatyta, kad ant keleto lapelių, kurie 1975 m. gegužės 7 d. buvo pasiųsti iš Kaliningrado į Vilnių ir į Rygą, išliko kaltinamojo A. Andreikos kvapai.
Visą tardymo laikotarpį Algimantas laikytas vienutėje, nieko neapšmeižė ir neišdavė.
Teismas, vykęs 1982 m. balandžio 5-8 d., „įvertino“ jo veiklą, – 4 metai griežto režimo lageryje ir 5 metai tremties Sibiro platybėse. Prasidėjo naujas žmogaus orumo žeminimo, fizinio smurto ir susidorojimo Mordovijos lageryje etapas. Kaip prisimena Algimantas: …Nuėmė II-ą invalidumo grupę, pridėjo dar 6 mėn. bausmės, jokio kontakto su šeima, giminėmis, karceriai….
Po griežto režimo lagerio 1985.05.30, Algimantas dar pusę metų transportuojamas į tremties vietą Sibire. Ši kelionė buvo išskirtinė, pasižymėjo ypatingu saugumiečių sadizmu. Sverdlovsko kalėjime dvi savaites kartu su žiurkėmis laikė mirtininkų kameroje, Krasnojarsko kalėjime pakabino už rankų, visaip tyčiojosi, kankino, daužė, … neteko 10-ies dantų. Po šio košmariško etapo atsidūrė tremtyje Krasnojarsko kr. Bogučianų r. Pinčiūgos k., kur, kaip pats rašo: Man pasisekė, sutikau tremtinių nuo 1948 m., labai padėjo…
Į valdžią atėjus Gorbačiovui, Rusijos imperijoje prasidėjo demokratėjimo procesai. Algimantas Andreika, jau būdama silpnos sveikatos, iš GUL-ago „kurortų“ 1987 m. gegužę grįžta į Vilnių, kuriame pastebimos ryškios permainos, – žmonės jau kalbasi ne pašnibždom, o garsiai, vis dažniau vartojamas žodis LAISVĖ, steigiamos naujos ir atkuriamos priešokupacinio laikotarpio organizacijos bei partijos. Netrukus Algimantas – jau pirmose Laisvės Lygos gretose, aktyvus kovotojas už laisvą Lietuvą. Dalyvauja mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo (1987.08.23), kurio dėka daugelis Lietuvoje sužino apie slaptųjų Molotovo-Ribentropo protokolų turinį. 1988 m. rugsėjo 28 d. su būreliu bendraminčių paskelbė bado akciją Vilniaus Katedros aikštėje, reikalavo paleisti politinius kalinius ir grąžinti juos į tėvynę, reikalavo išvesti TSRS kariuomenę iš Lietuvos. Akcija tęsėsi 29 paras. Bado akcijos paskelbimo dieną įvyko garsioji OMON provokacija, vadinama „bananų balius“. Praėjus mėnesiui Algimantas kartu su kitais milicijos suimamas, kur prasidėjo ...milicijos kapitono Z. Bernoto smūgiai, smaugimas – likau kurčias, trūko būgneliai – atsidūriau ligoninėje… Ligoninėje kelis kartus mane tardė vyr. tardytojas V. Valašinas… Lietuva dar okupanto ir pakalikų gniaužtuose…
1989 m. rugpjūčio mėn. LTSR prokuratūra A. Andreikai iškėlė dvi baudžiamąsias bylas:
– už tarybinės kareivio uniformos sudeginimą Kalnų parke, kartu su raudonu audeklu, kuris buvo traktuojamas kaip TSRS vėliava (1989.06.11);
– už nesankcionuoto mitingo bei eisenos prie KGB rūmų organizavimą (1989.06.14).
Kadangi įvykiai Lietuvoje sparčiai keitėsi, brendo kardinalūs pokyčiai, patys baudžiamųjų bylų kurpėjai suprato savo darbo beprasmiškumą, pabūgo ir nutraukė bylas. Tačiau jo persekiojimai tęsėsi, kelis kartus gatvėje sumušamas, nuolat gaunami grasinimai. Algimantas pradeda slapstytis. Po visų lagerių, tardymų, sumušimų sveikata nuolat prastėja. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos žmonės pasiūlė, kol gyvybei gresia pavojus, išvykti į užsienį ir tuo pačiu pasigydyti. Pagal gautą iškvietimą, surinktų pinigų kelionei dėka Algimantas išvyko į Vokietiją (1989.12.21). Ten atliktos keturios operacijos, apgydytas stuburas, generolo Plechavičiaus dukterėčios daktarės Alinos Faigel dėka sutvarkyti dantys. Kaip rašo Algimantas, kūno ir sielos lopymui bei išlaikymui Vokietija išleido per milijoną DM…
1995 m. balandžio 29 d. A. Andreika sugrįžo į Vilnių. Sunku pradėti gyvenimą nuo nulio, užgulė naujos bėdos ir rūpesčiai. Nėra būsto, pajamų, profesijos… Teko gyventi kur pakliuvo, – pas gimines, draugus, nakvynės namuose. Bendražygių dėka savivaldybė skyrė kambarį bendrabutyje. Gavo darbą įmonėje „Šiaurės miestelis“. Tačiau sveikata vis blogėjo, reikėjo nuolatinio gydymo bei reabilitacijos. Dėl nuolat kylančių paslaugų kainų gaunamų pajamų trūko būtiniausiems poreikiams. Vėl kartais tekdavo badauti…
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1988 m. skyrė I-jo laipsnio valstybinę pensiją, deja… 2000 m. gegužės 20 d. Algimantas Andreika mirė. Palaidotas Klaipėdoje Lėbartų kapinėse. Algimantas išėjo, nesulaukęs 50-ies metų, nuo jaunų dienų savo gyvenimą skyręs atkakliai, nuosekliai ir bekompromisinei kovai už Lietuvą be okupantų, už laisvą demokratiškai valdomą savo Tėvynę. Nuolat kėlęs daug rūpesčių okupuotos Lietuvos saugumo struktūroms, komunistų partijos vadams, patyręs nuolatinį psichologinį persekiojimą, moralinį ir fizinį smurtą, nepalūžo… Išėjo tyliai…
Tik 2014 metais Algimantui (po mirties) suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, o 2015 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Bet ar to pakanka?
Apie Lietuvos Laisvės kovotojus, tokius, kaip Algimantas Andreika, apie jų gyvenimus, nuveiktus darbus turėtų plačiau sužinoti bendrojo lavinimo įstaigų moksleivis, akademijų studentas, karo mokslo studijų klausytojas. Privalome žinoti ir amžiams atminti audringoje Laisvės kovoje pasižymėjusių savo krašto didvyrių vardus.
Tai jų drąsos ir atkaklumo dėka okupanto melas, pažeminimas ir niūri tamsa virto Laisvės šviesa!
Artėja Algimanto Andreikos gimimo (70 m.) ir mirties (20 m.) metinės. Būtų prasminga, įamžinant jo nuopelnus, pažymėti šias sukaktis, suteikiant Klaipėdos ir Vilniaus miestų gatvėms (skverams, aikštėms) Algimanto Andreikos vardą, arba pašventinti atminimo lentas prie mokyklos, kurioje mokėsi, arba namo, kuriame gyveno, sienos…
Nepamirškime savo Tautos DIDVYRIŲ!
Autorius yra 1941-ųjų metų tremtinys
![Romas Kalanta. [1970–1972 m.]](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2022/05/resize_1920x1080_08_krva_r-1724_1_33_40-e1652483346263-120x86.jpg)
Kur jis dabar tas “didvyris”?
Kodėl pametė Lietuvą likimo valiai?
Ar tikrai jis buvo sveikas?
Ten kur ir Jūs ir aš būsime netrukus.
Neperskaičiau iki galo – nežinojau, kad mirė.
Bet didvyriu jį vadinti, tai jau neatitinka tiesos.
Tam, kad žūti – didelio didvyriškumo nereikia.
Išvaduoti Lietuvą ar ją išlaikyti gyvą – štai kur tikrasis didvyriškumas:
https://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc&t=74s
Arčiau tiesos yra šis teiginys apie juos:
“į mitingus žmonės rinkosi, neturėdami ką veikti, o disidentai buvo viso labo chuliganai, kurie puldinėjo miliciją, pranešė LNK žinios”.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kovotojams-uz-nepriklausomybe-policijos-akibrokstas-video.d?id=8995024
Todėl, kad jie daugumoje sprendė savo kokius tai reikalus, o Lietuvos išsivadavimui jų veikla neturėjo ar beveik neturėjo jokios reikšmės: Lietuvos išsivadavimą NULĖMĖ VISUOMENĖS DAUGUMA.
“tikras lietuvi”, dar pacituok peleckiuką ir pridėk mintį, kad rusai tankais sausio 13ąją prie televizijos bokšto vežė arbatą šąlantiems žmonėms…
Žodis žemaitis žiemgalių žemėse yra keiksmažodis.
Ir ne be reikalo, pasirodo, – tai įrodai pats savo rašliava, nes nepateiki argumentų mano nuomonei paneigti.
Suprantamas ir jaudinantis straipsnis. Matau, kad Lietuvos rusas = “tikras lietuvis” to jau niekada nesupras. Man tai susiprasti labai padėjo kraštotyriniai žygiai, kuriems vadovavo 1975-1977 Paulius Martynaitis, dabar kažkurios Kauno mokyklos direktorius. Sovietų kariuomenėje 1979 m. man pavyko iš lietuvio Edmundo Vaičikonio, tarnavome tame pačiame dalinyje, Estijoje, Piarnu miestelyje, gauti paskaityti be viršelių A.Šapokos Lietuvos istoriją. Tai suprasdamas, kad tokio atvejo daugiau man nepasitaikys, tai paėmiau ir perrašiau tą Lietuvos istoriją į didelį sąsiuvinį, kad toji istorija išliktų mano vaikams, nors dar ir vedęs nebuvau. Tai kai atėjo atgimimas, tai nubėgau ir nusipirkau dvi A.Šapokos Lietuvos istorijas. O tas mano sąsiuvinys kartu su lietuvišku dainų rinkiniu taip kažkaip ir pasimetė. Gaila. Tai štai ką noriu pasakyti, kad lietuvis formuojasi palaipsniui, o va Lietuvos rusui – pasivadinusiam tikru lietuviu tas niekada nebus suprasta. Kai Lietuvos rusas pasivadina tikru lietuviu, tai parodo to asmens dvasinį iškrypėliškumą. Čia nieko negaliu pakeisti ir tamstos tekstai tą ir įrodo. Būk sau Lietuvos rusu, nors kaip pats puikiai žinai jokios rusų tautos niekur nėra ir nebuvo niekada, tai dirbtinis pavadinimas įvestas Petro pirmojo 1721 metais. Moskovija, kuri buvo 400 metų po mongolų jungu, dirbtinai buvo pavadinta rusais, ir perėmė auksinės ordos teritorijas. Taigi tie “rusai” viso labo yra aukso ordos paveldėtojai. Iš čia atsirado ir jų valstybingumas. Nesiruošiu diskutuoti istoriniais klausimais, o tik vadovaujuosi tuo, ką pavyksta teisingai ar neteisingai sužinoti interneto platybėse.
Pats tu – “rusas”, nes esi klajoklis.
esi tikras “Padleckis” , kolaborantas visa esybe, užtat ir skiedi visokius niekus, net neperskaitęs straipsnio (tai vadinosi ”Soc.realizmu”). Tik visada atsimink, kad mes, užaugę “soc.realizmo” epochoje, įgavome įmunitetą skiedalams.
Juozai , atsikirtai teisingai .
Nenustebsiu , jei kada nors “tikras ..uvis” leptels; ”prie ruso buvo geriau”.
Tikrai – buvo sričių, kur anuomet buvo geriau ir tai įrodo pagrindinis rodiklis: apie 1987m. Lietuvoje jau gyveno apie 4 mln. lietuvių – kaip niekada iki tol ir po to.
O Juozą išduoda vardas, kuris reiškia tą, kuris augina svetimo darbo vaiką, t.y. kvailys kvadratu.
Rusai išėjo, marksizmą-leninizmą komunistinės išgamos išmetė į šiukšlyną, o ‘tikrasis’ vis dar putojasi už ‘tarybų’ valdžią.
Pats rašo – pats atsakinėja į savo ‘atsiliepimus’
Žygeivis tave išrišo jau seniai kaip Lietuvos priešą ir tai nepaneigiama.
O tarybų valdžia turėjo ir teigiamų bruožų, nudirbo ir teigiamų darbų ir jeigu ne stalinistų darbeliai iki Lietuvai atsiduriant TSRS ir joje gyvenimo metu, jei būtų atsižvelgę į ekonominės raidos dėsningumus bei tuo pasiekę aukštesnį gyvenimo lygį, ką demonstruoja dabar Kinija, kadaise buvusi toli toli net nuo TSRS, nes maistui gaudė žvirblius, tai dar nežinia AR VISUOMENĖS DAUGUMA BŪTŲ PASIRYŽUSI IŠTAISYTI ISTORINĘ NETEISYBĘ ir išeiti iš TSRS, nes puikiai žinojo, kad probanditiniai elementai ir nedamuštos kontros nusmukdys šalį savo nemokėjimu dirbti, savo tiesiog nepakenčiamu siekiu lobti kitų sąskaita, kas ir atsitiko: Lietuva jau neteko milijono lietuvių.
Šalies ateitis pavojuje.
Šikt ant žirnių, šikt ant pupų,
Šikt ant Stalino skrebukų,
Šikt ant kremliaus ir Maskvos
Šikt ant lenino galvos
Liaudies daina:
šokinėjo rūpūžoks
po rūtų darželį:
rūtą skynė, rūrą trynė –
ruošėsi veselei.
Ačiū už straipsnį.
Puikus straipsnis. Tokių žmonių reta ir dabar, nieko neišdavė ir nepardavė. To mums visiems reikia iš jo pasimokyti.
Šitas VYRAS buvo tikras LIETUVIS.
Šituo klausimu K.Donelaitis taip sakė:
– vabole juodoji, kur tu skubi – kur tu rėplioji?
Pamenu mokykloje ant atskiro lapo, kurio neatgaudavome, kasmet rašydavom bereikšmį diktantą su žodžiais “Lietuva” “laisvė” “nepriklausomybė” “okupantai” ir pan. Saugumas pagal braižą ieškodavo ranka rašytų atsišaukimų autorių. Beveik kasmet bent po vieną moksleivį išveždavo į koloniją už politiką. Per lietuviškas šventes kai kur suplevėsuodavo trispalvė. Bažnyčioje kunigas sakydavo dviprasmiškus ir pagal tuos laikus labai drąsius pamokslus.Istorijos mokytojas sugebėdavo knygoje parašytą tekstą pateikti tokia intonacija, kad visi nors kiek protaujantys suprasdavo ką turi omenyje.
Šitie ir kiti dalykai, netgi nereikšmingos smulkmenos- eilėraštukai ir dainuškos kaime ar studentų bendrabutyje, neleido nukabint nosies ir tikėt kiaulių komunistų melu.
Dėl to mes turime nepriklausomybę.
Jokiu būdu negalima užmiršt tokių žmonių kaip Algimantas Andreika ir kitų to meto didvyrių nepabijojusių spjaut į veidą okupaciniam režimui.
Citata:
Diedas:
2017 01 06 19:19 | IP adresas: 194.78.125.178
“Šikt ant žirnių, šikt ant pupų.
Bažnyčioje kunigas sakydavo dviprasmiškus ir pagal tuos laikus labai drąsius pamokslus”.
Seniai įtariau, kad esi su kryžokais susidėjęs ir jų manipuliacijas atlieki.
Oi tai pagersim, oi tai paūšim,
Kai paskutinį stribą užmušim
(lietuvių liaudies daina)
Ne liaudies, o probanditinių elementų ir nedamuštų kontrų.
Dėl ko liaudis jų nepalaikė ir jie buvo kaip mat su visais bendrininkais išgaudyti.
Tikri partizanai – pvz., J.Žemaitis – Vytautas tokių kriminalinių dainuškų nedainavo.
Komunistai – žulikai, melagiai, vagys.
(liaudies išmintis)
Komunistas buvo Kristus, o ar daug buvo panašių į jį?
Kas kaltas, kad neatskiriat vilkų avies kailyje nuo geriečių?
P.S. nekišk banditų išmįslų už visuomenės daugumos, kuri kaip tik nepalaikė banditų, nuomonę.
O kaip pasakė sovietinio pogrindžio komunistinė kiaulė G.Zimanas: raudonieji partizanai daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo,girtuokliavo ir žudė… Lietuviai bijojo mūsų ir dažnai vokiečius laikė savo globėjais ir gynėjais.
O Algimantas Andreika yra amžiams Lietuvos didvyris ir jo pagerbimas butinas.
Citata tų, kurie jį pažinojo: “Keistas žmogus buvo”.
Todėl nereikia piešti to, ko nebuvo ir nemaišyti visko per viena.
Diede, nepilk š… ant to ‘tikrojo’ malūno – jis savimi purvina viską, kas lietuviams skaudu.
Tai ir nebepurvink, nes nieko iš esmės pasakyti dar nei karto nesugebėjai.
Pasimokyk lietuvių kalbos – tada ateisi su vyrais pakalbėti.
Matai, Diedai, gyvatės pridėjo kiaušinių, tai šią gerą dainą reikėtu pritaikit šiaidienai.
Pats toks, nes eini prieš visuomenės daugumą.
Gyvenau su Algimantu apie 1981 m. Vilniuje, nuomavomės viename privačiame name Antakalnyje. Jis tada, atsimenu, barmenu dirbo “Žemaičių alinėje”. Keistas žmogus buvo, atvirai kalbant. Krūvą istorijų neįtikėtinų pripasakojo. Šviesi jam atmintis, bet šiandieną tokie nereikalingi. Šiandieną garbinamos liberastinės šiukšlės ir beretes užsidėję vakarykščiai komunistai….
Citata: “Keistas žmogus buvo, atvirai kalbant”.
Tokie didūs žmonės bus gyvi, kol juos atiminsime ir apie juos rašysime!