R. Navickas. Neadekvatus savęs ir kitų vertinimas – neįveikiama Lenkijos elito tradicija

Gera ta kaimyninė šalis Lenkija ir žmonės ten gyvena neblogi. Tik štai kai kurios nuostatos jų elito galvose niekaip nėra išgyvendinamos.

Pagrindinė jų elito problema yra ta, kad nesugebama daugmaž objektyviai suprasti savo tautos ir valstybės vietos šiame pasaulyje ir konkrečiame jo regione. Būtent šis negebėjimas praeityje ne kartą ir ne du yra tapęs Lenkijos valstybės žlugimo priežastimi.

Paskutinį kartą tai nutiko 1939 m., kuomet į naujos Vidurio Europos imperijos vaidmenį beįsijaučiantys lenkai gavo žiaurią pamoką nuo nacistinės Vokietijos Reicho.

Nūnai Lenkijai sekasi neblogai daugeliu prasmių ir susidarė visos sąlygos tam, kad ši valstybė taptu tikra regiono lydere, traukos centru ir sektinu pavyzdžiu aplinkinių valstybių tautoms. Tačiau taip niekada nenutiks, nes verdanti košė jų elito galvose reguliariai prisvyla.

Tuomet jie pradeda elgtis taip neadekvačiai, tarsi siektų atstumti nuo savęs kuo daugiau kaimynų ir kuo skaudžiau juos įžeisti bei paniekinti.

Niekaip kitaip, nei neadekvatumas, visų tų kvailysčių su įžūliais reikalavimais Lietuvai dėl jos piliečių vardų rašybos jos išduodamuose asmens dokumentuose pagal Lenkijos valstybinės kalbos rašybą ir gramatiką lietuviškoje abėcėlėje neegzistuojančiomis raidėmis ir pan. cirkų pavadinti negalima.

O kur dar toks akibrokštas Ukrainai, kaip skaudžių Volynės įvykių II pasaulinio karo metu įvardinimas, kaip …lenkų tautos genocidas?

Kas automatiškai užkerta kelią normaliam bendravimui ir bendradarbiavimui tarp tų valstybių, nes tokiu atveju ir ukrainiečiai tikrai turi ką pateikti lenkams už kelis šimtmečius trukusias skriaudas ir negailestingą jų krašto eksploataciją.

Ir štai lenkiškojo neadekvatumo kulminacija, kuri išvertė iš koto net tokį polonofilą, kaip G.Kirkilas:

– Lenkijos Seimas savo įstatymuose rengiasi įtvirtinti nuostatą, kad lietuviškas nacionalizmas – tokia pat totalitarinė ideologija ir santvarka kaip ir fašizmas, kurį propaguoti griežtai draudžiama.

Šiandien, t.y. 2016 m. gruodžio 15 d. Lenkijos Seime numatoma svarstyti Lenkijos Senato pateikto įstatymo „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką pastatų, objektų ir viešojo naudojimo įrenginių pavadinimuose“ pataisas.

Taisomo įstatymo projekto 1 str. 3 dalyje teigiama: „Kita totalitarine santvarka laikomi, ypatingai fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“.

Kaip miela, argi ne? Tarsi skaitytum kokios nukvakusių antifašystų organizacijos atsišaukimą.

Kažkaip į tą pačią įvardintą eilę prašosi ir “lenkiškasis šovinizmas”, bet kažkodėl jo nėra?

Gal būtent dėl mano minėto lenkų elito neadekvatumo ir negebėjimo pažvelgti į savo šalį ir jos istoriją iš šalies, objektyviai?

Rašoma, kad priėmus tokį idiotišką įstatymą kaimyninėje Lenkijoje iškils pavojus kone visiems lietuviškiems paminklams ar istorinių įvykių įamžinimo vietoms. Juk jos taps “lietuvių nacionalizmo totalitarinės santvarkos” artefaktais ir turės būti sunaikintos!

Ir tie veikėjai mano, kad tai padės jiems išsaugoti lietuvių draugiškumą? Tikrai ne – ir jie tai žino.

Bet panašu, kad lenkų elitui į tai tiesiog nusispjaut! Jie gyvena savo svajonių ūkuose, kuriuose lenkų šovinistai stovi pasidabinę balta nuotakos suknele ir droviai nuleidę akutes, o juos supa baisūs uniformuoti juodvarniai – ukrainiečių ir lietuvių nacionalistai, siekiantys sukurti savo nuosavas valstybes.

Pavadinkime daiktus savo vardais – tie žmonės, kurie stumia tokį įstatymą yra neadekvatūs realybei ir bendraeuropinei situacijai nukvakėliai. Kurie gali privesti Lenkiją iki rimtos bėdos. Kaip tai jau ne kartą ir net ne du nutiko jos istorijoje.

Bjauriausia, kad tos lenkų elito neadekvatumo problemos gali atsiliepti ir mums. Juk Lenkija visgi yra mūsų kaimynė, tiltas į Vakarus ir NATO sąjungininkė.

Jeigu ši valstybė dėl elito kvailumo savo iniciatyva pavirs į priešišką kaimynams jėgą, tai JAV galimai pasikeisiančios užsienio politikos kontekste dar nežinia, kur Lietuvai teks ieškotis sąjungininkų gintis nuo kaimynų jau nebe tik iš Rytų, bet ir iš Pietų.