Rinkodaros ir komunikacijos žinovai gerai žino, kad vaizdiniai padeda atkreipti žmogaus dėmesį, perteikti ir sustiprinti perduodamą žiną. Tačiau jie pastebi, kad žmonės, gyvenantys žinių pertekliaus pasaulyje, išmoksta nepaisyti juos supančių regimų žinių.
Tad tenka kovoti už žmonių dėmesį, ieškant būdų išsiskirti žinių sraute. Taip aplinka prisipildo vaizdinių, kurie žmones patraukia šiurpindami ar net priversdami pasibjaurėti. Ką išties taip laimime ir į kokią ateitį tai mus veda?
Pažvelkime į vaizdinę komunikaciją, pasitelkdami meno psichologiją. Ji paaiškina, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje kūrėjai renkasi destruktyvius vaizdinius.
„Vaizdiniai gimsta iš tikrovės – apsidairykime aplinkui, kokioje tikrovėje mes gyvename?“ – sako Sankt Peterburgo Meno ir kultūros muziejaus Ermitažo vedančioji psichologė, meno istorikė, Ermitažo sociologinių tyrimų departamento mokslinė bendradarbė Tatjana Charitonova.
Nagrinėdami vaizdinius meno kūriniuose, mes galime pažinti laikmetį, kuriame jie buvo sukurti. Antikos kūriniai pripildo mus dvasios grožio, Viduramžių kūryba užvaldo tuo laikotarpiu aukštinta žmogaus kančia. Kas vyksta mūsų gyvenime dabar galime atpažinti, stebėdami šiuolaikinio meno kūrinius. Vaizdiniai, kuriuos renkamės vaizdinėje komunikacijoje, taip pat puikiai išreiškia tai, kuo gyvename ir ką vertiname šiame laikmetyje.
Būdingas pavyzdys Brexit kampanijoje naudotas grėsmingos pabėgėlių minios nuotrauka. Ikoninėmis tapusios – vaiko skenduolio, teroro atakų padarinių nuotraukos. O kokios yra tokio pasirinkimo pasekmės?
T. Charitonova, sako: „Pagrindinė vaizdinio charakteristika – tai jo daromas poveikis žmogui. Mūsų juslės yra nepaprastai jautrios, mes iškart patiriame tai į ką žiūrime. šiurpūs, baisūs, nemalonūs vaizdai verčia mus susigūžti, bijoti, kentėti. Juos kartojant, mūsų smegenys pripranta, susidaro nuolatinės neuronų grandinės ir dėl to mes nesąmoningai ieškome nemalonių vaizdų tikrovėje bei kenčiame.“
Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos direktorius, televizijos laidų režisierius ir komunikacijos žinovas Gintaras Šeputis gali tik paliudyti, kad vaizdiniai, kurie mus supa, tampa mūsų gyvenimo dalimi. „Ne vienerius metus dalyvaudamas studentų atrankos komisijose į aukštųjų mokyklų medijų programas, aš pastebėjau tiesioginę rodomų reklamų, serialų, filmų įtaką jų stojamųjų darbuose – superherojai, monstrai, anime veikėjai dalyvaujantys lėkštuose siužetuose, kopijuojantys elgesio modelius ir t.t.“
Harmoningos asmenybės instituto įkūrėja Rasa Balčiūnienė atkreipia dėmesį, kad vaizdiniai lemia mūsų būseną, buvimą, būvį. „Netgi lietuvių kalboje žodžius „įsivaizduoti“, „vaizdinis mąstymas“ vartojame, kurdami ar kalbėdami apie savo gyvenimo – savo buvimo, vaizdinius,“ – sako R. Balčiūnienė.
Žmogus negali būti kūniškai sveikas, jeigu nuolat mato iškreiptus vaizdus. Net jeigu mes mėginame įtikinti save, kad tai yra madinga ir gražu, mūsų kūnas to nesupranta. Tai savaime kelia stresą.
Viskas, ką kūnas priima kaip svetimą, antgamtišką, negražų, neišvengiamai sukelia atsaką „mušk arba bėk“. Kūnui visiškai nerūpi, kad šiuo metu tai yra priimta visuomenėje. Mes prisiverčiame žiūrėti į tai, kas bjauru.
Įdomiausia yra tai, kad siekdami pritraukti žmonių dėmesį šokiruojančiais vaizdiniais vizualinėje komunikacijoje, mes rizikuojame savo verslu. Gintaras Šeputis teigia, kad žmogaus, nuolat matančio griaunančius vaizdinius, pasąmonėje susidaro neigiamas įvaizdis apie įmonę ir jos reklamuojamą gaminį ar paslaugą.
Šiandien jau kalbama apie reklamos kūrėjų atsakomybę, parenkant reklaminius vaizdinius savo kuriamose reklamose, ir tai turi labai didelę prasmę.
Jeigu žmogus mato bjaurumą, klaidingai manydamas, jog tai yra gražu, jis pats kurs tai, kas bjauru. Tokie iškreipti vaizdiniai užkrės vis daugiau žmonių, nenorinčių mąstyti ir gilintis į tai, ką jaučia. Kils grandininė griūtis – vaizdinys ims valdyti žmonių minias.
Kokios kūrybos galime tikėtis tokioje aplinkoje? Labiausiai tikėtina ne kūryba, o tik atkartojimas, žongliravimas vaizdiniais. Kaip vizualinės komunikacijos kūrėjui išeiti iš šio užburto rato?
T. Charitonova sako: „Visų pirma, reikia suvokti, jog viskas, ką mes matome, daro mums įtaką. Mes galime pasirinkti. Jei vadovaujamės taisykle „taip madinga“ arba „taip daro visi“, vadinasi, renkamės ne savarankiškai, o spaudžiami kitų nuomonės. Taip patiriame visuomenės spaudimą ir tuo pačiu esame verčiami būti paklusniais sistemos sraigteliais.“
Bet yra ir kita pasirinkimo galimybė – prigimtinė. Žmogus nesąmoningai siekia grožio – malonumo. Kai žmogus atsisėda ant suoliuko, dažniausiai visiškai nesąmoningai pasirenka tą vietą, kuri atitinka auksinio pjūvio taisyklę. Žmogus atpažįsta darną, to net nesuvokdamas.
Meno psichologijoje kūriniai, kurie perteikia grožio dėsnius, skatindami žmogaus saviraišką, augimą, ir būtent dėl to prikaustantys dėmesį, vadinami aukščiausiuoju, grynuoju menu.
Kaip grožio dėsniai gali būti pritaikomi verslo santykiuose?
Viešojo kalbėjimo agentūros „Inspirata“ įkūrėja, Marija Makalauskienė, pasakoja, kad jau seniai žavėjosi „Apple“ kuriamais gaminiais, operacinėmis sistemomis ir programėlėmis. Pasak jos, jie tarsi pakylėja žmogų aukščiau, padeda jam tapti didesniu. „Viename iš T. Charitonovos meno psichologijos seminarų, iš naujo susipažinau su aukso pjūvio taisykle. Praėjus keletui dienų, neturėdama didesnių lūkesčių, ėmiau ir ją pritaikiau keliems „Apple“ gaminiams. Mano didžiulei nuostabai, visi „Apple“ gaminiai ir netgi jų internetinės svetainės apipavidalinimas tiksliai atitiko aukso pjūvio santykius.“
Kokia gali būti vaizdinės komunikacijos ateitis? Galbūt atėjo laikas į ją sugrąžinti bendražmogiškus grožio dėsnius?
Rugsėjo 14 d. 9 val. Harmoningos asmenybės institutas kviečia giliau panagrinėti vizualinės komunikacijos klausimus ir ateities galimybes „Meno psichologijos dialogų savaitės“ apskritame stale „Meno psichologija ir vizualinė komunikacija“, kuris įvyks ISM Inovacijų bazėje Arklių g. 18, Vilniuje.
Pageidaujantys dalyvauti kviečiami užsirašyti ČIA.