Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre finišo tiesiąją pasiekė jau trečiosios jaunųjų teatro režisierių dirbtuvės.
Šiemet tarptautinėmis tapusiose dirbtuvėse „North/Baltic/Theater“ dalyvauja penki režisieriai iš Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Kolumbijos ir Lietuvos.
Apie teatrą ir kaip prasideda jauno teatralo kelias kalbamės su režisieriais: švedu Dagu Tilendu (Dag Thelander), lenku Tomašu Leščinskiu (Tomasz Lescszynski), kolumbiete Daniela Atienša (Daniela Atiencia) ir britu Justinu Murėjumi (Justin Murray), baigiantis jų viešnagei Panevėžyje.
– Gal galite šiek tiek papasakoti apie save ir tai, kaip prasidėjo jūsų „kelionė“ į teatrą?
Dagas Tilandas:
– Jau 15-os nusprendžiau, kad noriu dirbti teatre. Tada laimėjau jaunųjų dramaturgų konkursą ir mano pjesę viešai perskaitė aktoriai. Nuo tada aš dėl nieko kito nedirbau. Daug metų dirbau naujosios dramos centre, o 2007 m. įkūriau savo teatrą gimtajame mieste Upsaloje.
Tomas Leščinskis:
– Na, ji prasidėjo labai anksti, prieš man gimstant. Mano mama ir tėvas, tuo metu dar nesusituokę, buvo vakarėlyje, kuris vyko viename iš Varšuvos teatrų. Tada po 9 mėnesių gimiau aš…
Daniela Atienša:
– Mano kelionė prasidėjo dar vidurinėje mokykloje. Anglų kalbos mokytojas buvo puikus režisierius ir organizuodavo visus teatro pastatymus mokykloje. Aš buvau kelių jo spektaklių asistentė, o vėliau – aktorė. Iš pradžių maniau, kad vaidyba gali būti mano hobis, tačiau psichologijos studijos universitete man kėlė vis didesnį nuobodulį. Aš vis labiau ir labiau įsitraukiau į teatrą ir niekada net nežvilgtelėjau atgal.
Justinas Murėjus:
– Aš „užkliuvau“ už teatro atsitiktinai. Savo pirmaisiais metais Durhamo universitete el. pašte radau laišką, kad tam tikra studentų teatro trupė ieško režisieriaus Kerilo Čerčilio (Caryl Churchill) pjesei. Aš net nebuvau skaitęs šio kūrinio, tačiau viskas baigėsi tuo, kad režisavau šį spektaklį. Aš visiškai „susidirbau“, tačiau įsimylėjau režisavimą ir „užsikabinau“. Kaip narkomanas. Tiesiog įsimylėjau minčių realizavimo (ir dalijimosi) scenoje procesą. Nuo tada jau kuris laikas dirbu kaip režisierius, o baigęs universitetą įkūriau savo teatrą „Katarsis“.
– Kas jus labiausiai trikdo ir žavi šiuolaikiniame teatre?
Dagas T.:
– Susidomėjimas pjesėmis, kurios pristato visuotinai pripažįstamas tiesas.
Tomas L.:
– Šiame skaitmenizacijos ir globalizacijos amžiuje teatras yra vienintelė meno sritis, kurioje „tikri“ žmonės vaidina kitiems „tikriems“ žmonėms – nėra skaitmeninimo, internetinės transliacijos. Kartu mane žavi tai, kad teatras yra labai lokalus reiškinys.
Daniela A.:
– Aš sutrinku, kai žmonės daro keistus dalykus tiesiog siekdami būti keistais. Tačiau kartu žaviuosi visais kūrybingais ir talentingais rašytojais, padedančiais kurti žiūrovui aktualų šiuolaikinį teatrą.
Justinas M.:
– Kaip pasitelkiant klasiką sukurti kažką neišvengiamai naujo? Kaip sukurti komerciškai sėkmingą, žiūrovams įdomų spektaklį ir tuo pačiu metu likti ištikimam pačiam sau ir tam, ką nori pasakyti? Taip pat mane ypač domina nežymi riba tarp judesio ir šokio.
– Ar turite savo teatro viziją? Kas jums yra svarbiausia teatre?
D. T.:
– Man svarbiausia yra istorija ir aktoriai, kurie ją pasakoja. Idealiu atveju scena gali būti vieta, kurioje mes matome atspindėtus ir „pagilintus“ savo pačių gyvenimus ir mums kylančius klausimus.
T.L.:
– Aktorius. Aktoriaus – žiūrovo santykis. Man teatras – kai vienas žmogus vaidina, o kitas tai stebi. To pakanka. Visa kita yra tik papildomi dalykai. Savo dėmesį koncentruoju į aktorių kaip pagrindinį spektaklio mediumą, kaip tiltą tarp autoriaus teksto ir žiūrovų.
D.A.:
– Mano teatro vizija – tai siekis palikti žiūrovus bent su vienu dalyku, kurį jie galėtų išsinešti po spektaklio. Teatre man svarbiausia yra bendradarbiavimas ir pagarba žmonėms, su kuriais aš dirbu. Aš siekiu mesti savo aktoriams tokį iššūkį, kokį tik pajėgiu, taip pat ir auditorijai.
J. M.:
– Kažkas nemirtingo, turint omenyje Peterio Bruko negyvojo teatro, kuriame yra laikomasi visų tradicijų, idėjos vis perdirbamos ir kuris įkyrėjo tiek jo kūrėjams, tiek žiūrovams, sampratą. Man svarbiausia nebūti nuobodžiam.
– Gal galite papasakoti apie savo pasirinktas pjeses, kurių ištraukas repetavote šias dvi savaites, motyvaciją, kas jus labiausiai domina šioje medžiagoje?
D.T.:
– Mano pjesė – Davido Mameto „Oleana“, kuri yra apie galios karą tarp universiteto profesoriaus ir studentės. Tai puikus pavyzdys to, apie ką aš anksčiau kalbėjau. Nors pjesė parašyta prieš 20 metų, ji tiksliai fiksuoja tai, kas vyksta visuomenėje šiuo metu, bent jau Švedijoje. Šioje pjesėje keliami klausimai apie galią ir tiesą, kurie yra diskutuojami visur – nuo laikraščių iki barų, pasiekia pačią dramatiškiausią ir provokatyviausią formą.
T.L.:
– Aš pasirinkau šiuolaikinio rusų dramaturgo Mihailo Durnenkovo, kuris yra gerai žinomas tiek Rusijoje, tiek Europoje, pjesę „Karas dar neprasidėjo“. Ji paliečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena „laimingose“, taikiose mūsų pasaulio vietose. Bet karas yra kažkur netoliese. Jie gali tik intuityviai tai jausti, bandydami pastebėti tragediją, kuri vyksta „šalia durų“. Žmonės gyvena savo kasdienius gyvenimus, sprendžia savo kasdienes problemas, tačiau stiprus bevardis ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, tai neįvyko. Tai ir yra tas jausmas, kuriuo noriu pasidalinti su žiūrovais.
D.A.:
– Mano pasirinkta pjesė – tai arabų pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ adaptacija. Aš visada žavėjausi šiomis istorijomis, tačiau labiausiai mane domina Šecherezados personažas: jos jėga, įžvalgumas, jos, kaip pasakotojos, gebėjimai ir jos drąsa. Mane slapčia intriguoja tai, kokia ji manipuliatorė. Ji daro tai tyčia ar gali būti taip, kad ji iš tikrųjų myli žiaurųjį karalių? Ar karalius žinojo apie jos schemas? Kaip toli gali siekti mūsų manipuliacijos ir kokios priežastys bei motyvacijos slypi už jų?
J.M.:
– Kūrinys, kurį aš pasirinkau, – tai Dunkano Maksimiljano (Duncan Macmillan) „Žmonės, vietos ir daiktai“. Ši pjesė – apie alkoholizmą, teatrą ir priklausomybes. Teko matyti pagal šią pjesę pastatytą spektaklį Nacionaliniame Londono teatre ir jis man paliko didelį įspūdį. Tai yra geriausia pjesė, kuri pasirodė scenoje per šiuos du metus. Tikriausiai norėjau iššūkio, pasirinkęs šią Maksimilljano pjesę, kurią taip mėgstu. Taip pat norėjau ja pasidalinti su visiškai nauja auditorija, kuri nėra susipažinusi su šiuo kūriniu. Tai man buvo visiškai nauja patirtis. Pjesė rezonuoja su manimi, nors aš pats nesu priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų. Manau, kad mes visi esame nuo kažko priklausomi. Spektaklis yra ne tiek apie alkoholizmą, kiek apie tai, ką mes turime vartoti siekdami išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Šia prasme tai visiškai universalu.
– Kaip manote, kokį bruožą būtų galima įvardyti kaip būdingą išskirtinai jūsų kartos menininkams?
D.T.:
– Tikriausiai tai būtų atsigręžimas į kitas formas, kaip kad televizija ar prozos rašymas, vietoje karjeros teatre.
T.L.:
– Aš nežinau, tikrai nežinau. Sunku įvardinti tai, kas vyksta būtent dabar. Suteikime galimybę ateinančioms kartoms pasisakyti šiuo klausimu.
D.A.:
– ALKIS
J.M.:
– Manau, kaip ir kiekviena karta, mes norime „nuversti“ ankstesniąją. Manau, kad mes esame pikti, tačiau nežinome kaip išreikštį šį pyktį. Taip pat manau, kad mes visi susiduriame su iššūkiu kvestionuoti savo privilegijas ir kalbėti ne tik apie baltaodį, viduriniosios klasės, heteroseksualų vyrą.
– Kaip vertinate jaunųjų menininkų situaciją savo gimtojoje šalyje, tarptautiniame kontekste? Kaip manote, ar svarbu dalyvauti dirbtuvėse, seminaruose?
D.T.:
– Jaunųjų menininkų situacija Švedijoje, manau, iš šono gali pasirodyti net privilegijuota. Švedijoje yra nemažai galimybių dirbti meno lauke ir realizuoti savo projektus, kūrybą. Žinoma, kaip ir visur kitur, čia taip pat vyksta kova. Manau, kad dalyvavimas dirbtuvėse yra svarbus reiškinys tiek menininkams, tiek pačiai bendruomenei. Tai būdas išmokti kažko naujo ir lyginant pažinti patiems save bei įvertinti savo įprastas darbo aplinkybes.
T.L.:
– Dabar tarp jaunų menininkų yra labai populiaru dalyvauti įvairiose dirbtuvėse. Aš bijau, kad tai tapo per daug įprasta. Aš turiu omenyje teatro menininkus, nors ne tik jie dalyvauja tokiuose projektuose, kurie, žinoma, yra puiki galimybė lavinti savo įgūdžius, susipažinti su kitais profesionalais. Tačiau tokios dirbtuvės turėtų būti ne vienintelis dalykas, kuriuo užsiima jaunieji menininkai. Jie turėtų dirbti ir su savo pačių projektais. Tačiau, kaip aš pastebiu, daugelis tiesiog „šokinėja“ iš vienų dirbtuvių į kitas.
D.A.:
– Jauni menininkai yra alkani dirbui, trokšta unikalių galimybių, deja, šiuo metu nėra užtektinai darbo mums visiems. Mes visi kovojame kad tik mūsų darbus kur nors parodytų, kad tik kas pastebėtų. Aš manau, kad visada bus svarbu dalyvauti seminaruose ar dirbtuvėse savo šalyje ar už jos ribų, nes vienas gali išmokyti to, ko kitas negali.
J.M.:
– Mes esame pikti ir pavargę. Gauti finansavimą iš Jungtinės Karalystės meno tarybos yra kone neįmanoma. Nors, žinoma, nėra nieko paprasta. Gal tai nebūtų menas, jeigu mes neturėtume už jį kovoti… Ar svarbu dalyvauti tokiuose projektuose kaip šis? Aš noriu tikėti, kad keliavimas į naujas vietas, jų pažinimas turi prasmę savaime. Antra, mes balsavome už išstojimą iš Europos Sąjungos, taigi aš supratau, kad turiu kažką nuveikti žemyninėje Europoje. Ir kyla geras jausmas, kai atvyksti čia, šiek tiek pamojuoji savo rankomis ir parodai, kad ne visi britai yra neįdomūs separatistai fanatikai.
– Kokie jūsų įspūdžiai apie šias dirbtuves?
D.T.:
– Mieli. Mano aktoriai yra puikūs ir visi aplinkui – tikrai malonūs. Esu labai dėkingas už galimybę dalyvauti šiose dirbtuvėse.
T.L.:
– Aš visada džiaugiuosi galimybe susipažinti su kitų šalių profesionalais. Šios dirbtuvės man ją suteikė. Be to, tai mano pirmoji darbo Lietuvoje patirtis: su lietuvių aktoriais ir lietuvių kalba. Aš netgi pradėjau šiek tiek suprasti lietuviškai. Taip pat mano dėmesį patraukė itin profesionalūs, pasiryžę sunkiai dirbti aktoriai ir techninė teatro komanda.
D. A.:
– Mano visi įspūdžiai yra teigiami. Visuomet yra įdomu keliauti į šalį, kurioje tau niekada neteko lankytis, ir dar įdomiau yra išbandyti savo profesinius gebėjimus šalyje, kurioje tau niekada neteko lankytis. Aš dar niekada nesu režisavusi spektaklio kalba, kurios nesuprantu. Tačiau, tikiuosi, kad galėsiu tai pakartoti ateityje – tai labai naudinga.
J. M.:
– Tai buvo tikrai puiki patirtis ir aš esu neįtikėtinai dėkingas organizatoriams, skiriantiems mums tiek daug laiko ir vietos.
Parengė Ilona Vitkauskaitė
