L. Palmaitis. Kazimieras Uoka, kurį pažinojau

Atsisveikinimo salvės tarytum nudraskė nuo gyvenimo dar vieną gabalą, tuo pačiu primindamos ir tašką, kurį vieną kartą reikės padėti šioje galbūt jau per ilgai užsitęsusioje kelionėje.

Kalbėdamas prie kapo, Gintaras Songaila išreiškė mintį, kad Kazimieras liko neįvertintas taip, kaip derėjo. Tarsi pateisindamas Velionį, minėjo tai vieną, tai kitą neva kritikuojamą bruožą, kuris iš tikrųjų neva buvo ne toks, bet kitoks. Tačiau visiems neįtiksi ir klaidų neišvengsi. Juk įvertinamieji, dažnai visai ne pagal tikrus nuopelnus, irgi daugeliui neįtinka ir padaro klaidų.

Žmonių vertinimai priklauso nuo laikmečio. Tokios asmenybės, kaip Kazimieras, yra neįkainojamos, kada gyvenama pagal tradicinį aukštos dorovės etaloną. Dorovinių vertybių devalvacijos laikais žodžiui ištikimas ir aiškius principus turintis asmuo tik trukdo aplinkiniams, o jei ima dar ir daryti kam nors įtaką, jau ne tik kad ignoruojamas ar išjuokiamas, bet tiesiog darosi nepakenčiamas – koks čia dar gali būti įvertinimas!

Energingai pradėjęs valstybės kontrolieriaus pareigas, Kazimieras daugeliui užkliuvo, tačiau kitaip ir negalėjo būti. Jei iš visų jo atskleistų vos ne daugiau kaip 170 įstatymo pažeidimų vos pora sulaukė rimto teismo, tai liudija, kad valstybės kontrolierius iš tikrųjų ir nebuvo reikalingas. Dabartis rodo, kad reikalingi būtent valstybės griovėjai.

Susipažinome per Kazimiero jautrumą tautiškumui bei baltų vienybei. Sužinojęs, kad tyrinėju prūsų kalbą ir dedu pastangas ją gaivinti, jis pats rado mane ir įstojo į tuo metu tik pradėjusį veiklą „Pūsos“ klubą. Gerai žinojo situaciją Karaliaučiaus srityje, kaip ir aš, tikėjosi, kad toje žemėje galima pažadinti susidomėjimą baltiška praeitimi, kartu bendravome su jau einančiais tuo keliu kaliningradiečiais.

Apie Kazimierą, kaip politiką, nedrįstu kalbėti, nes mūsų politinės pažiūros nesutapo nei iš pat pradžių, nei pabaigoje. Jis tvirtino esąs populistas, bet matydamas jį, supratau, kad populistas tai ne visada blogai. Bendraminčių atradimas atskleidžiant daugeliui patrauklius, bet teigiamus dalykus ir smerkiant akivaizdžiai neigiamus, daugeliui matomus, yra geras kelias. Tokiu keliu jis ėjo rinkdamas balsus referendumui dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, o aš įsitraukiau jam į pagalbą vien iš draugystės.

Tačiau politiniais bendraminčiais netapome. Sąjūdžio laikais, kaip daugelis, tikėjau Vakarų demokratija siedamas ją su laisve, todėl pasirinkau liberalų sąjūdį, o Kazimieras visada buvo liberalizmo priešas, mano pasirinkimas jam nepatiko. Tačiau kai po įvykių Čečėnijoje ir Vakarų išdavystės pasukau šalin nuo demokratijos, o atradęs islame gyvą teokratinę idėją, ėmiau ieškoti analogiško katalikiško fundamentalizmo, Kazimieras ėmė iš manęs juoktis vadindamas tipišku inteligentuku, kuris mėtosi iš vienos kraštutinybės į kitą. Juo toliau, juo mažiau matėmės būdami skirtinguose miestuose, o užimtumas neleisdavo ilgai diskutuoti. Apsisprendei ir dirbk savo darbą.

Tačiau ir jam, ir kitiems visada paaiškinčiau, kad nesu atsisakęs nuo liberalaus požiūrio į ekonominius dalykus, nes be ekonominio liberalizmo pats kapitalizmas neįmanomas, o kas geriau – kapitalizmas ar net komunizmas, tai priklauso būtent nuo žmogaus dorovės. Nepamirškime, kad pirmoji krikščioniška bendruomenė buvo būtent komunistinė, tačiau nieko nevertė aukotis vardan materialių interesų. Būtent ekonominė prievarta bei ją lydinti politinė ideologinė prievarta ir padaro komunizmą nusikalstamą.

Panašiai ir su liberalizmu. Islamiška teokratija neneigia laisvos konkurencijos, į kurią valstybė nesikiš, kaip to ir nori liberalai. Tačiau esant demokratiniam parlamentarizmui jau patys liberalai kišasi į valstybę ir pajungia ją savo interesams. Teokratijos sąlygomis konkuruojantieji gamintojai neturi jokios galimybės uzurpuoti valstybės savo naudai, nes nėra parlamentarizmo ir nėra kaip manipuliuoti rinkimais bei pirkti pačių įstatymų. Belieka kovoti tarp savęs siekiant pelno per gamybos kokybę ir prekių kainas, o tokia konkurencija tik į naudą visuomenei.

Teokratija remiasi tikinčiųjų tikėjimu tiesa, kuri užtikrina tiek amžiną, tiek žemišką laimę, todėl islamo valstybėje kiekvienam musulmonui nustatomas jo finansines galimybes atitinkantis vienas religinis mokestis, palaikantis tiek sakrališkai suvokiamas valstybės reikmes, tiek sakrališkai suvokiamą būtiną tvarką. Krikščionybės atveju toks darbas tektų Bažnyčiai, kuri iš esmės sutaptų su visa visuomene, kunigų ir pasauliečių. Todėl tikintiesiems tektų pareiga savanoriškai palaikyti ligonius, senus žmones bei dėl vienos ar kitos priežasties nuskurdusius asmenis tiek materialiai, tiek padedant jiems rasti optimalią vietą bendroje gyvenimo struktūroje, kuri, kaip ir islame, bet jau pagal krikščionišką tikėjimą, suvokiama sakraliai.

Kaip minėjau, mano posūkis nuo demokratinio parlamentarizmo į religinį fundamentalizmą buvo susijęs su įvykiais Kaukaze, kada atkūrę savo valstybę čečėnai tapo kelis amžius juos naikinančio monstro agresijos auka. Šiai čečėnų kovai už laisvę Kazimieras niekad nebuvo abejingas. Būtent jis supažindino mane su Ičkerijos Respublikos atstove Aminat Saijeva, kuri turėjo tvirtą diplomatinį statusą, nes Lietuva tada dar nepataikavo Vakarams ir nebuvo išdavusi kovojančių čečėnų.

Minėtoje kalboje Gintaras Songaila nepamiršo ir Kazimiero pomėgio keliauti, kurį turėjau progų patirti ir aš. Malonu prisiminti mūsų išvykas į Pakaunę, pasivaikščiojimus per mišką, poilsį laukymėje, kada per žiūroną tyrinėjome mėnulį aptarinėdami, ar tikrai amerikonai vaikščiojo jo paviršiumi, ar tai buvo tik suvaidinta apgaulė. Šiaip Kazimieras buvo prisiskaitęs įdomiausių istorijų ir hipotezių tiek gamtos mokslo, tiek istorijos srityse. Pasakojo ir apie save. Man ypač patiko pasakojimas, kaip sovietmečiu svajojo pagaminti raketukes, kurios paleistos virš Laisvės alėjos barstytų antitarybinius lapelius. Mūsų jaunystės svajonės pasirodė panašios!

Kai buvo dar gyva mama, buvo jai tikra atrama, rūpinosi kiek galėjo. Bet padarė žiaurią nuodėmę, kurią pats lyg ir be susijaudinimo papasakojo, nors spėju, išgyvendamas. Mama turėjo mylimą katiną Juršėną, tačiau Juršėnas puldavo vištas – jokios bausmės nepadėdavo. Kai žiemą sudraskė dar vieną vištą, neapkentęs Kazimieras uždarė Juršėną lauke po apvožtu kibiru ir pamiršo. Žuvo vargšelis, ir mamai tai buvo smūgis.

Prisimenu Kazimierą įvairiose situacijose, jo charakteris buvo ūmus, bet ir pats ne visada matė reikalą susilaikyti. Į Lietuvos istoriją, ir ne tik, įėjo jo frazė, mesta M. Gorbačiovui per Aukščiausiosios Tarybos posėdį: „Jūs meluojate, Michailai Sergejevičiau!“. Supykęs galėjo būti šiurkštus, bet mokėjo parodyti ir švelnumą. Švelnus būdavo su vaikais.

Mano šeimoje visada buvo laukiamas, nors deja, retas svečias. Dukros atsimena jį nuo pat vaikystės.

Nors tikėjimo atžvilgiu Kazimieras nebuvo ryškiai vienoje ar kitoje pusėje, sielos išlikimu neabejojo. Kartą man sakė: nemanyk, kad ten bus šio gyvenimo tąsa. Patirsi tai, kas nepasiekiama dabar, tačiau išėjęs iš savo dabartinių ribų.

Koks bebūtų buvęs jo požiūrius į dvasinius dalykus, svarbiausia yra tai, kad dorovė nebuvo jam reliatyvi – jis tikėjo Tiesa ir Jos siekė.

Kai gyvenimas baigtas, lieka ilgesys ir gailestis, kad mažai bendrauta.

Prisimenu vyskupo žodžius apie mirusius: jie niekur nedingo, jie yra.

Buvo paprastas autentiškas žmogus, mirė baisioje kančioje, neduok, Viešpatie, niekam tokios! Bet juk Pats Viešpats kentėjo už kiekvieną jo nusižengimą. Būk mums, Viešpatie, gailestingas, leisk vėl susitikti Amžinojoje Tavo Karalystėje!

Mes turime Viltį.