V. Radžvilas. Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta

Prof. Vytauto Radžvilo pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.

Galvodamas, ką pasakyti šią dieną, prisiminiau ne tik jau mus palikusius bendražygius, bet ir visus tuos, kurie dažnai klausia: „Kodėl taip įspūdingai pradėtas žygis šiandien neretai verčia nusivilti ir nuleisti rankas?“. Atsakymų į šį klausimą yra ieškoma, nors dažnai jų nerandama. Dažnai mėginama save įtikinti, kad tai, kas įvyko, yra viso labo apmaudus nelemtas nesusipratimas, kurio buvo galima išvengti, jei būtų pakakę geros valios, politinės išminties bei vienybės. Mano atsakymas į šį klausimą, apmąstytas per daugelį metų, iš esmės suformuluotas šios kalbos pavadinime. Pagrindinė priežastis, kodėl Sąjūdis netapo tuo, kuo turėjo būti, yra tokia: sunku būti Tauta. Pamėginsiu pasidalinti trumpais pamąstymais, ką tai reiškia. Kodėl taip nepakeliamai sunku būti Tauta?

Atrodytų, kiekvienas iš mūsų esame lietuvis, mūsų lietuviškumas yra savaime akivaizdi duotybė, tačiau iš tiesų mūsų santykis su juo yra nepalyginamai sudėtingesnis ir neretai skausmingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dar Antikos laikais buvo žinoma tiesa, kurią filosofai išsakė taip: mirti reiškia nustoti gyventi tarp žmonių. Kai mąstai apie šio teiginio prasmę, tampa visiškai akivaizdu, jog neatsitiktinai kiekvienas mūsų žingsnis, veiksmas ir poelgis gali būti dvejopas. Susimąstykime, ką reiškia tai, kad net ir kitame pasaulyje išganytas gali būti tik tarp žmonių – šventųjų bendruomenėje. Tai galioja ir kalbant apie tautą. Tauta nėra paprastas atsitiktinis mūsų kaip žmonių požymis. Kartu su Dievu, tauta, tėvynė, šeima yra žmogaus požymiai. Ir lemtingas yra pasirinkimas, ką mes su šitais požymiais darome.

Lietuviškumas iš pirmo žvilgsnio atrodo įgimta ir natūrali savybė, tačiau aiškėja, kad ir su juo santykis visiškai priklauso nuo mūsų laisvo apsisprendimo. Mes nežinome, kodėl pasaulyje egzistuoja toks stebuklas kaip tautų įvairovė. Nei vienas iš mūsų nežinome, kodėl mes atėjome į šitą žemę kaip šitos tautos vaikai. Tačiau šitoks pamąstymas turėtų padėti suprasti pagrindinę problemą – lietuviškumas gali virsti grynai privačiu dalyku, kaip ir bet koks kitas žmogiškas poelgis. Pasakymas „privačiu“ reiškia, kad jį galima tik vartoti. Tačiau iš tikrųjų toks vartojimas yra visiškai beprasmis. Jei susimąstome, kad atėjome į pasaulį, kurį radome, tai, tampa aišku, kad mūsų uždavinys šitame gyvenime turėtų būti tą pasaulį palikti po savęs kitiems. Tas, kas pasaulį vartoja ir juo tik naudojasi, yra griovėjas. Jis sau nekelia šio svarbiausio tikslo – palikti pasaulį kitiems.

Būtent dėl tos priežasties žmogus, kuris vartoja Dievą, tautą, tėvynę, nepadaro paties svarbiausio darbo – neprisideda prie to, kad šitie dalykai būti perduoti kitiems. Toks žmogus iš tikrųjų iškrenta iš istorijos, nes nebesuvokia, kad jeigu tokią savybę kaip lietuviškumas jis gavo gimdamas, tai jo pareiga yra ją perduoti ateities kartoms. Štai kodėl nors ištisus amžius gali gyventi žmonės, kalbantys tam tikra kalba ir turintys tam tikrą kultūrą, jie taip ir gali niekada netapti tauta. Jie gali būti uždaryti labai siaurame tautiškume, kuris iš tiesų grindžiamas tik vartojimo logika.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, galima suprasti, kas buvo Sąjūdis. Sąjūdis buvo stebuklingas tuo požiūriu, kad trumpai akimirkai žmonės, kurie kalbėjo lietuvių kalba ir suvokė esantys lietuviai, vėl sąmoningai ir valingai panoro tapti Tauta. Šitas stebuklas truko akimirką, nors tada, kai jis vyko, norėjosi tikėti, kad tai tęsis amžinybę. Ir kol mes buvome Tauta, visi žinote, kokiu keliu ėjo Lietuva. Sunkiu, bet viltingu ir šviesesnę ateitį žadančiu keliu. Bet kas galiausiai nutiko? Atėjo akimirka, kai mes Tauta nebenorėjome būti. Sąjūdis, kuris išsikėlė tikslą perduoti lietuviškumą pasauliui daugeliui amžių į priekį, virto kažkuo visai kitu. Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankiais siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuvių kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas.

Šiandien mes iš tikrųjų nesame Tauta, o tik lietuviškai kalbančių, išsibarsčiusių, susvetimėjusių, tik savo asmeninių tikslų siekiančių žmonių masė. Būtent todėl labai sparčiai priėjome ribą, kurią šiandien jau vis drąsiau ryžtamasi įvardinti. Ta riba vadinasi paprastai – istorinė nebūtis. Mes iš tiesų stovime ant bedugnės krašto. Šitomis sąlygomis daug kas kelia klausimą: „Ar įmanoma atgaivinti Sąjūdį, ar mes dar kartą prisikelsime?“. Galiausiai natūraliai kyla klausimas, o ką bendro su Sąjūdžiu turi Vilniaus forumas, kuris organizuoja šį Sąjūdžio gimtadienio minėjimą?

Iš karto reikia pasakyti, kad Vilniaus forumas tikrai nepretenduoja būti nauju Sąjūdžiu, bet vis dėlto jis turi labai aiškią misiją, galinčią įprasminti jo buvimą. Šita misija yra tokia: priminti ir paraginti vėl pamėginti tapti Tauta. Tai padaryti yra gana sunku, nes daugybė žmonių kalba apie varganą tautos būklę, siūlo įvairiausius dabar kylančių problemų sprendimo receptus, tačiau reikia aiškiai suvokti, ko visiems šitiems mėginimams iki šiol trūko. Jiems trūko to, ką sugebėjo padaryti Sąjūdis. Dar kartą pabrėžiu, Sąjūdis iki tos lemtingos akimirkos, kai jį aplankė didžioji pagunda, arba didysis išbandymas valdžia, buvo tauta todėl, kad jis sau kėlė vienintelį pagrindinį ir svarbiausią tikslą – išlikti šitoje žemėje. Šis tikslas buvo ypatingas tuo, kad tik jis galėjo suvienyti šiaip jau be galo skirtingus lietuvius. Visi mes skiriamės gyvenimiška patirtimi, išsilavinimu, turtine, socialine padėtimi ir daugybe kitų požymių. Tuo tarpu tas bendras tikslas, kurį Sąjūdis iškėlė, turėjo nepaprastą telkiančią galią – buvo pasakyta, kad mes nenorime likti savo kiautuose užsidariusiais bejėgiais žmogeliukais ir ištirpti be pėdsako šiame pasaulyje.

Vilniaus forumo misija ir yra šią paprastą tiesą priminti. Ir jokiu būdu negalėdamas pretenduoti šiandien tapti naujuoju Sąjūdžiu, Vilniaus forumas privalo save suvokti kaip tą nematomą susitikimo vietą, kuri yra siūloma visiems, norintiems telktis nesuinteresuotai. Visiems, kurių vienintelis interesas yra išlikti kaip Tautai ir būti ja. Štai kodėl, jei kalbame apie dabartinę padėtį, reikia aiškiai suprasti, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Jei suvartoji Dievą, tėvynę ir tautą, ir viso šito neperduodi ateičiai savo asmeniniu įsipareigojimu, veiksmu bei darbu, kas iš tavęs lieka? Tu kaip asmuo paprasčiausiai išnyksti. Privalome suprasti tikrąją grėsmę, kuri pakibo ne abstrakčiai virš Lietuvos, bet virš kiekvieno iš mūsų. Ši grėsmė labai aiški – jei išnyksime kaip Tauta, virsime šešėliais ir dulkėmis. Nueisime į istorinę nebūtį.

Todėl mąstant apie ateitį, privalome labai tvirtai pareikalauti liautis spekuliuoti dabartinės Lietuvos skauduliais, žaisti pigius poltinius žaidimus, instrumentiškai naudoti tautos ir Lietuvos vardą iš tikrųjų siekiant siaurų egoistinių tikslų. Jei nenorime tapti šešėliais ir dulkėmis, privalome suprasti, kad trauktis nebėra kur ir reikia pagaliau susirūpinti Lietuva. O tai reiškia ne kartoti jos vardą, ne piktnaudžiauti šventais tautos ir valstybės simboliais, ne žaisti žmonių jausmais, bet pamėginti tapti bendruomene, į kurią būtų kviečiami telktis visi, kurie kaip ir tie žmonės pirmuoju Sąjūdžio gyvavimo tarpsniu, nesiektų nieko sau.

Sąjūdžio istorija buvo palyginus trumpa, bet sudėtinga ir vingiuota. Buvo tarpsnis, galbūt trumpa vienerių metų akimirka, kai Sąjūdyje dominavo žmonės, kuriems tikrai rūpėjo Lietuva, o ne asmeniniai reikalai. Vilniaus forumas turėtų tiesti ranką visiems – manau, kad jis pasiruošęs tai daryti – mąstantiems būtent taip. Bet nereikia tų, kurie pasiruošę pasielgti taip, kaip pasielgė dalis sąjūdiečių lemtingais 1990 metais, kai labai arti sušmėžavo valdžios krėslai ir pagundos, atvedusios čia, kur esame šiandien. Nekartokime šitos klaidos ir mokykimės pagrindinės bei svarbiausios Sąjūdžio pamokos – Tauta būti nepaprastai sunku. Ją būti sunku todėl, kad Tautą reikia palydėti į ateitį savo asmeniniu pavyzdžiu. Rekia suvokti, kad asmens gyvenimą įprasmina darbas bendruomenei, kurią sudaro galbūt niekad tavęs neatsiminsiantys žmonės, bet išeidamas iš šito pasaulio privalai žinoti, jog padarei viską, kad tie žmonės būtų ir gyventų, nes jeigu bus, tai bus ir Lietuva. Kitokia, su kitais žmonėmis, bet ji vis tiek bus mūsų Lietuva, net tada, kai mūsų pačių joje nebebus.

Spausdinti