Medininkų žudynių vykdytojas K.Michailovas kalės iki gyvos galvos

Birželio 6 d.  Lietuvos apeliacinis teismas Medininkų žudynių vykdytojui buvusiam OMON milicininku Konstantinui Michailovui (ankstesnė pavardė Nikulinas) paliko galioti griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos. Teismas patenkino Generalinės prokuratūros prokuratūros prašymą ir K. Michailovo veiksmus perkvalifikavo į nusikaltimus žmoniškumui.

Baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija paskelbė, kad anksčiau Vilniaus apygardos teismas pagrįstai K. Michailovą pripažino dalyvavus Medininkų žudynėse, taip pat pagrįstai jam skyrė pačią griežčiausią bausmę.

Teismas nustatė, kad nužudyti pareigūnai pagal tarptautinėje teisėje vartojamas sąvokas buvo civiliai, nes muitinė, ir policija buvo institucijos, nesusijusios su ginkluotosiomis pajėgomis. Poste 1991 m. liepos 31 d. dirbę pareigūnai buvo užpulti netikėtai staiga pasirodžiusių ginkluotų užpuolikų, su kuriais nė vienas iš pareigūnų nekonfliktavo, jų neprovokavo ir jiems jokiais būdais ir priemonėmis nesipriešino.

Taip pat nustatyta, kad šie K. Michailovo veiksmai buvo dalis TSRS politikos sistemingai ir (ar) dideliu mastu puldinėti (žudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą, gadinti turtą ir pan.) Lietuvos pareigūnus, gyventojus, institucijas, siekiant Lietuvos sugrąžinimo į TSRS.

Iš byloje esančių ir nuosprendyje išsamiai aptartų dokumentų matyti, kad po Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybių atkūrimo TSRS, siekdama destabilizuoti padėtį, tęsti okupaciją ir grąžinti šias valstybes į savo sudėtį, ėmėsi bauginimo ir teroro politikos. Nuo 1991 m. pradžios Lietuvoje buvo vykdoma atvira karinė agresija, kuria siekta išprovokuoti ginkluotą konfliktą, neramumus. Sėkmingos provokacijos atveju tai būtų tapę priežastimi nuversti atsikūrusių valstybių valdžią, panaudojant karines pajėgas įvesti TSRS prezidentinį valdymą ir taip tęsti okupaciją. Didelio masto ir sistemingos represijos prieš gyventojus buvo dalis oficialios tikslingos sisteminės totalitarinės TSRS politikos, siekiant išsaugoti TSRS vientisumą.

Byloje taip pat buvo padaryta išvada, kad Medininkų žudynių metu Rygos OMON milicininkas K. Michailovas veikė kaip TSRS valdžios atstovas, palaikė ir įgyvendino TSRS persekiojimo politiką.

Priklausymas tokiai struktūrai ir tiesioginis dalyvavimas jos veikloje prieš civilius gyventojus, pasak Teismo, leidžia daryti išvadą, jog K. Michailovas suprato savo tarnybos pobūdį, nukreiptą vykdyti agresiją prieš nepriklausomybę atkūrusių Lietuvos ir Latvijos civilius gyventojus (Latvijoje K. Michailovas buvo teistas dėl vykdytų represinio pobūdžio operacijų prieš Latvijos gyventojus). K. Michailovas suprato, kad daro veiką, kuri dėl savo pobūdžio ir padarinių yra sistemingo užpuolimo dalis, žinojo, kad žudė ne ginkluotųjų pajėgų narius, o civilius pareigūnus, ir to norėjo.

Medininkų žudynėse dalyvavusių Rygos OMON milicininkų, tarp jų ir K. Michailovo, nustatyti atlikti veiksmai patvirtina, jog žudynių metu jie veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veiksmus (sumanymą išžudyti Medininkų muitinės posto pareigūnus) ir sąmoningai siekė tokių padarinių. Taip pat Medininkų muitinės posto užpuolikai, tarp jų ir K. Michailovas, suprato, jog jų veika nukreipta ne prieš Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, o prieš muitinės poste dirbančius civilius pareigūnus. Be to, žinojo, kad anksčiau įvykdytiems muitinės postų užpuolimams priešinamasi nebuvo, suprato, kad jiems pavestos operacijos uždavinys – nužudyti jame dirbusius pareigūnus, ir to norėjo.

Teismas nuosprendyje taip pat pasisakė dėl senaties termino taikymo. Anot teisėjų kolegijos, Vilniaus apygardos teismas teisingai nusprendė, kad priimant skundžiamą nuosprendį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dar nebuvo suėję. Apkaltinamojo nuosprendžio K. Michailovui priėmimo metu galiojo 2000 m. BK, pagal kurio labiausiai kaltininko padėtį palengvinančią BK straipsnio redakciją buvo numatyta galimybė kaltininkui skirti laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 2000 m. BK nuostatas dėl senaties termino skaičiavimo.

Nuosprendyje taip pat daug dėmesio skiriama aiškinimuisi, ar keičiant kaltinimą į sunkesnį buvo užtikrinta nuteistojo teisė į gynybą. Teismo nuomone, kaltinimas apeliacinės instancijos teisme buvo keičiamas laikantis įstatymų ir užtikrinant nuteistojo teisę į gynybą, o K. Michailovui apie pokyčius kaltinime buvo tinkamai pranešta, leista susipažinti su nauju kaltinimu, duoti parodymus ir pan.

Nuosprendžiu argumentuotai atmesti ir nuteistojo bei jo gynėjų kaltinimai, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tokie nuteistojo ir jo gynėjų aiškinimai vertinti kaip subjektyvūs ir buvo atmesti.

Tačiau Teismas pripažino, kad skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes šis teismas veikos aprašymą nuosprendyje suformulavo taip, kad iš jo turinio galima pamanyti, jog kiti trys asmenys yra kalti padarę šioje byloje tiriamą nusikaltimą. Teismo teigimu, tiksliau būtų šiuos žmones apibūdinti kaip asmenis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas.

Apygardos teismo nuosprendžiu iš K. Michailovo Lietuvos valstybės naudai priteista 2 257 615 litų (653 850,50 Eur) padarytai žalai atlyginti. Ši nuosprendžio dalis apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista.

Primename, kad beveik 18 metų trukęs ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2009 metais bylą perdavus Vilniaus apygardos teismui. K. Michailovas nuteistas už tai, kad 1991 m. liepos 31 d. anksti ryte tarp 4.45 val. ir 5.00 val. kartu su kitais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, užpuolė ir sušaudė 7 Medininkų muitinės posto muitininkus ir juos saugojusius policininkus, o vieną muitininką sunkiai sužalojo. Užpuolikai iš įvykio vietos pasišalino ne vėliau kaip iki 5.25 val. K. Michailovas teigia esąs nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminių nagrinėjimų teismuose metu buvo tikrinamos įvairios įvykio versijos. Bylos įrodymų visuma patvirtino, kad nusikaltimus įvykdė į Vilnių atvykę Rygos OMON būrio pareigūnai, o visos kitos versijos buvo paneigtos. Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų nustatyta, kad 1991 m. liepos 30 d., vakare į Vilnių iš Rygos atvyko 11 Rygos OMON pareigūnų (dvi „Delta” grupės). Iš duomenų visumos galima daryti išvadą, kad taip buvo pasielgta sąmoningai, nes šios dvi grupės naktį turėjo įvykdyti skirtingas užduotis. Byloje yra įvairių asmenų liudijimai, kurių visuma patvirtina, jog K. Michailovas kartu su kitais asmenimis buvo nuvežtas prie Medininkų muitinės posto, vairuotojui liepta laukti miškelyje, kol OMON pareigūnai sugrįš.

Kaip minėta, nuosprendį skundė prokuroras, prašęs perkvalifikuoti K. Michailovo veiką. Pats K. Michailovas ir jo gynėjai apeliaciniuose skunduose ir teismo proceso metu įrodinėjo, jog inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, todėl turi būti išteisintas. Kaip minėta, prokuroro skundas buvo patenkintas, o nuteistojo ir jo gynėjų skundai – atmesti.

Bylą nagrinėjimo pabaigoje sudaro 86 tomai. Lietuvos apeliaciniame teisme ji buvo nagrinėjama nuo 2012 m. sausio iki 2016 m. vidurio (byla Teisme gauta 2011 m. rudenį). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo surengta daugiau kaip 60 teismo posėdžių.

Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis įsiteisėjo jo paskelbimo dieną, tačiau dar gali būti kasacine tvarka per tris mėnesius skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.