Balandžio 6-oji, saugaus eismo diena. O per pačias gandrines, t.y. kovo 25 d., trys organizacijos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos dviratininkų bendrija ir „žali.lt“ sugalvojo ir padarė – „Gandrų auditą“. Tiesą sakant, tikrų gandrų, nekankinome ir ant dviračių nesodinome, pasiuntėme dviračių takus išbandyti mūsų atstovų komandą.
Šią „ekskursiją“ arba „gandrų auditą“ kaip tik noriu prisiminti šiandien – balandžio 6-ąją, saugaus eismo dieną.
Prasidedant astronominiam pavasariui, pozityvioji pasaulio bendruomenė atsigręžia į mūsų aplinką, paeiliui paminėdama pasaulines žemės (kovo 20 d.), miškų (kovo 21 d.) ir vandens (kovo 22 d.) dienas. Kovo 25-ąją Lietuvoje minimos ir gandrinės – gandrų sugrįžimo diena.
Rašant šias eilutes jau nugirdau mūsų gamtininkų pasakojimus apie pirmuosius į Lietuvą parskridusius ilgasnapius. Gandras bet kur neskrenda, tik ten, kur yra švaraus vandens, švarių lankų ir miškų. Gamtininkų skaičiavimais kasmet Lietuvoje peri ne mažiau kaip 20 tūkst. baltųjų gandrų porų, tuo tarpu kitose Europos šalyse gandrų poros skaičiuojamos vienetais ir dešimtimis. Tai nulėmė palyginti mažai urbanizuotas mūsų kraštas, mažas taršių pramonės objektų skaičius, palyginti gera daugumos vandens telkinių ir natūralių gamtinių buveinių (pievų, miškų, lankų, pelkių, raistų, ežerų, upių) būklė. Šia prasme mums ir gandrams pasisekė.
Žinoma sostinėje ir kituose didesniuosiuose miestuose gandrų nepamatysi – per daug triukšmo, dulkių, automobilių ir jų išmetamų dujų, tiesiog žmonių (netausojančių savo aplinkos). Išmintingas paukštis tas gandras. O mes? Štai lakstome po prekybcentrius prieš Velykas apsipirkinėdami, tarsi nuo Kalėdų kąsnio burnoje būtume neturėję, ir vis perkame, perkame, valgome, geriame…. Zujame po miestą dūmindami savo automobiliais ir keldami nuo žiemos užsilikusio smėlio debesis. Po to viską tai sėkmingai suvartojame… į plaučius.
O juk miesto valdžia jau turbūt gerą dešimtmetį kalbą apie ekologiškesnį transportą, apie dviračius ir jų takus, nes bene du dešimtmečiai, kai Lietuvos didžiuosiuose miestuose pagrindinę aplinkos taršą generuoja automobilių transportas. Tad ar įmanoma Vilniuje bent centrinėje dalyje išsiversti be automobilio naudojant dviratį? Kad į tai atsakyti, pirmiausia reikia patikrinti, kokios būklės yra dviračiams Vilniuje skirta infrastruktūra.
Pravažiavome apie 10-12 km centrinėje miesto dalyje. Maršrutus pasirinkome tokius, kuriais miestiečiai dažniausiai mina savo dviračius. Startavome Antakalnyje nuo Priešgaisrinės tarnybos pastato, pervažiavome Šilo tiltą į Žirmūnų pusę, kelionę tęsdami Minties, Žalgirio ir Giedraičių gatvėmis iki miesto valdžios rūmų Europos aikštėje. Pirmas dalykas, kas jau šioje maršruto atkarpoje krenta į akis – ir tvarkytojai apskritai nesuvokia, kas yra dviratis, ir kokia šiam transportui reikalinga infrastruktūra.
Šioje maždaug 4 km ilgio atkarpoje suskaičiavome apie 20 probleminių vietų, kurios kelia potencialų arba visiškai realų pavojų dviratininkų saugumui. Tai – įvairūs trasos vidury atsidūrę stulpai, nesuskaičiuojami bortai borteliai, dviračiams nedraugiški šviesoforai ir sankryžos arba tiesiog jokių trasų nebuvimas. Šioje atkarpoje visas dviračių „takas“ yra baltais dažais atbrėžta pėsčiųjų šaligatvio dalis su išsiklaipiusiomis trinkelėmis ir duobėmis, išlindusiais šulinių dangčiais.
Tiesa, reikia pozityviai pastebėti, kad Minties gatvėje beveik visuose dviračių trasos susikirtimuose su važiuojamąją pravažiavimų į kiemus dalimi, vietoje bortelių jau paklotos aukščius išlyginančios trinkelės. Deja, tai – tik keli šviesesni epizodai bendrame niūriame dviračių takų „kraštovaizdyje“, nes ten pat už kelių metrų šalia sutvarkytų įvažiavimų regėjome duobes, ištrupėjusias trinkeles ir išsikišusius šulinių dangčius.
O juk tas kelias problemines vietas sutvarkius, infrastruktūra ženkliais pagerėtų ir tam reikia pačių minimaliausių lėšų. Kita problema – dviračių takai ant šaligatvių. Maža to, kad tokiu būdu „įrengiant“ dviračių takus, pėsčiųjų srautas neatskiriamas nuo dviračių eismo, takai nubraižomi taip idiotiškai, kad jie nuolat kertasis su pėsčiųjų srautais arba paliekami tokio pločio, kad du dviračiai tako ribose prasilenkti negali.
Tęsdami „Gandrų audito“ maršrutą nuo Europos aikštės link Kudirkos aikštės judėjome Konstitucijos prospektu link Kalvarijų gatvės. Iš pirmo žvilgsnio čia viskas gerai – visur paklotos naujos kokybiškos trinkelės – važiuoji ir švilpauji. Bet ir čia yra grynai projektuotojų aplaidumo. Antai ties Europos a. dviračių trasa nukreipta per pačią viešo transporto stotelę, kur visada lūkuriuojantys keleiviai blokuoja dviračių taką ir juo pravažiuoti ten be trukdžių neįmanoma.
Ties Savivaldybės pastatu nuo Konstitucijos prospekto pusės suformuotas keistas pandusas su nepastebima trinkelių atbraila, nuo kurios gali nukristi tiek dviratininkas, tiek pėsčiasis. Regis, miesto valdžiai vis reikia aukų….. Kalvarijų gatvė, Žaliasis tiltas, Kudirkos aikštė – iš esmės panašios bėdos, borteliai, stulpai, duobės…
Nuo Kudirkos a. traukėme link senamiesčio Rotušės aikštės Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis. Vilniaus gatvėje vaizdas pats liūdniausias, nes ten saugiai pravažiuoti dviračiu praktiškai neįmanoma, nors kadaise čia „dėl paukščiuko“ valdininkų ataskaitoje baltais dažais važiuojamoje dalyje buvo pažymėtas dviračių takas. Realiai takas prasideda ties Radvilų rūmais ant pėsčiųjų šaligatvio ir čia vėl – projektuotojų „žaidimai“ – siauryn, platyn ir vėl siauryn.
Už Šv. Kotrynos bažnyčios ties S.Nėries gimnazija tako „projektuotojai“ nesėkmingai bandė atkartoti gatvės vingį, bet išėjo kaip paprastai – daugybiniai susikirtimai su pėsčiųjų srautais. Vokiečių gatvėje dviračių taką vėl įbraižė per patį pėsčiųjų bulvaro vidurį, o juk kai tvarkė tą bulvarą, tai buvo galimybė įrengti normalų taką bulvaro pakraštyje ir daug kainavę nebūtų, ir visi būtų saugūs.
Ypatingai linksmoji dalis yra vadinamųjų dviračių takų danga, ypač Rotušės aikštėje ir leidžiantis žemyn Pilies gatve. Danga yra skaldyto granito trinkelės, kurios yra brangios, labai nelygios ir pasirodo – ar ir trumpaamžės. Per tokią dangą saugiau važiuoti įmanoma nebent su specialiai paruoštu kalnų dviračiu, su pačiomis storiausiomis pasaulyje padangomis. Tokį (idiotišką) medžiagų „pasirinkimą“ galėjo lemti tik dvi priežastys. Arba projektuotojams į galvas trenkė plikbajoriškas šėlsmas arba sprendimus priiminėję klerkai-politikai norėjo išspausti kuo didesnę sąmatą. Labiau linkęs spėlioti apie antrąjį variantą, kodėl šis realesnis – turbūt patys suprantate. O juk olandai, kurių viešasis sektorius yra gerokai turtingesnis už mūsiškį, ne tik dviračių takus, bet ir centrines miestų dalis grindžia gerokai pigesnėmis betoninėmis trinkelėmis, nors jie apie kultūros paveldą supranta geriau nei mes.
Pasukus nuo Katedros aikštės Vrublevskio gatve link senojo arsenalo privažiuojame unikaliausią vietą. Viduryje pažymėto dviračių tako kaip niekur nieko įmūrytas gabalas tikriausio bruko (netašytų akmenų grindinio). Dievaži, daugiau tokios unikalios vietos pasaulyje nerasime. Toliau maršrutas driekėsi Sluškų ir P.Vileišio gatvėmis link mūsų starto pozicijos prie Šilo tilto.
Pačioje Sluškų gatvės pradžioje plyti tuščia apleista maždaug 2 ha ploto teritorija, iš kur prieš penkerius metus išsikėlė 5-asis policijos komisariatas. Dabar apie mistinę teritorijos priklausomybę skelbia tik apsilaupę lentelės „Privati valda“, bet voliojasi šiukšlės, veši šabakštynai. Atrodo, kad miesto valdžia apie šį sklypą „pamiršo“, o juk galėtų jį bent laikinai panaudoti automobilių parkavimui, nebūtų užgrūsta Sluškų gatvė ir mažiau automobilių grūstųsi į senamiestį, ypač kai šalimais yra dviračių nuomos terminalas.
Nors miesto valdžia jau beveik dešimtmetį kalbą kaip gaivins paupį ir paklos čia dviračių takus, kol kas šie planai neatgula net į apčiuopiamesnį teritorijų planavimo dokumentą. Vileišio gatvė kaip atrodė liūdnai prieš dešimtmetį (net be šaligatvių) taip atrodo ir dabar. Skirtumas tik toks, kad apsukrūs kombinatoriai sugebėjo apmaudami vietos bendruomenę iš valdžios išpešti nemažą sklypą naujoms statyboms ir baigia statyti prie pat P.Vileišio gatvės du naujus gyvenamuosius namus. Dviračių eismui P.Vileišio gatvėje sąlygos nebeįmanomos, nes miesto tvarkytojai (o gal darkytojai) priguldė greičio ribojimo kalnelių ir nematė reikalo palikti bent pusmetrį nuo bortelių dviračiui pravažiuoti.
Todėl auditorių išvada buvo liūdna. Vilniuje nėra gerus europinius saugumo standartus atitinkančio dviračių takų tinklo, išskyrus gal keletą kilometrų fragmentiškai sutvarkytų takų prie naujų kvartalų. Beje, kadaise išgirtoji Eurovelo trasa nuo Valakampių tilto iki Kalvarijų gatvės jau yra akivaizdžiai per siaura ir todėl nepakankamai saugi.
Pastaruoju metu saugaus eismo tema daug diskutuojama, bene dažniausiai keliamas vairavimo kultūros, vairuojančiųjų atsakomybės klausimas, piktinamasi nekultūringais, nesaugiai ir neatsakingai vairuojančiais. Tačiau viešose diskusijose praktiškai dingo tema apie mūsų kelių ir gatvių būklę, apie valstybės ir savivaldos institucijų atsakomybę už gatvių ir kelių sutvarkymą, pagaliau apie gatvių projektuotojų atsakomybę projektuojant gatves. Apie tai privalome pagaliau pradėti garsiai kalbėti, nes gandrų audito pateikti pavyzdžiai labai akivaizdžiai byloja, kad gatvių projektuotojai ir prižiūrėtojai, tuo pačiu valstybės ir savivaldos institucijos už saugumą gatvėse neprisiima jokios atsakomybės, kaip sakoma – jos nepakaltinamos…
