G. Padegimas. Šventinė „dovana“ Kaunui

Prieš  metus  laiko  pradėta  ilgai  planuota  vieno   iš  Kauno  simbolių  – Laisvės  alėjos – atkarpos  nuo  Mickevičiaus  aikštės  iki  Nepriklausomybės  aikštės  bei  pačios  aikštės rekonstrukcija. Buvo  išimta  danga, pakeistos  požeminės  komunikacijos,  ir  darbai  sustojo.

Jau  keletą  mėnesių  šioje  Alėjos  atkarpoje  nieko  nevyksta, miestiečiai  maknoja  per  purvą, nes  paaiškėjo,  kad  talentingieji  rekonstruktoriai,  prieš  išlupdami  senąją  dangą,  ,,pamiršo‘‘  net  pagalvoti, kokia  gi  bus  naujoji, o  dabar, kaip  aiškėja  iš  spaudos, projekto  autoriai  ginčijasi  su  rangovais  kokia  ta danga  turėtų  būti, kiek  kainuoti  ir  kur  jos  ieškoti. 

Prisimenant  kaunietiško  į  metalo  laužo  keliaujančio  ,,auksinio‘‘  tualeto  istoriją, reikia  manyti, kad  ir  danga, jei  jau  neperspjaus  tualeto  ir  nebus  ,,platininė‘‘, tai  tikrai  bus  bent  ,,auksinė‘‘. Tačiau  nenuvertinkime  rekonstruktorių  gebėjimų – Kovo  11-osios  proga  jie  paruošė  miestui  nuostabią „dovaną‘‘. Šventės  išvakarėse  Nepriklausomybės  aikštėje  buvo  barbariškai  sukapotos  sveikutėlės  šimtametės  liepos, kurios, beje,  anksčiau  buvo  apkaltos  lentomis, net, matyt, pagal  projektą  turėjo  būti  išsaugotos.

Man, kaip  ir  daugybei  įvairaus  amžiaus  kauniečių, šie  išlakūs  medžiai  pačioje  mylimo  miesto  širdyje  buvo  neatskiriama  mano  viso  gyvenimo  dalis. Nesuskaičiuojamą  daugybę  kartų  žiemą-vasarą  vaikščiota  pro  juos, sėdėta  jų  paunksnėje  karštą  dieną  ir  skaityta.  Be  to,  jie  ir  buvo  daugybei  miestiečių  tuo  įvaizdžiu,  apie  kurį  taip  jautriai  kalbėjo  Jonas  Paulius  II-asis: ,,Pavasario  žydėjimu,  vasaros  branda,  rudenio  vaisiais  ir  žiemos  apmirimu medis  tarsi  atskleidžia  mums  gyvybės  paslaptį. Todėl  žmonės  nuo  seniausių  laikų  vis  sugrįždavo  prie  medžio  įvaizdžio,  siekdami  išsiaiškinti  esminius  klausimus  savo  pačių  gyvenime‘‘.

Prieš  keletą  metų  Velykas  teko  sutikti  Pekine. Šiame dūstančiame  nuo  smogo  mieste  nustebino  vidury  šaligatvių  aptverti  jau  išdžiūvę  medžiai  su  lentelėmis, kad  tai  šimtamečiai  gamtos  paminklai. Matyt, susigriebta, kad  medžiai  verti  pagarbos  ir  visokeriopo  tausojimo  net  ir  praktiniais  sumetimais –  jų  galingas  deguonies  išalsavimas  gelbsti  didmiesčių  gyventojus  nuo  astmos,  alerginių  ligų, teikia  pavėsį  saulės  spinduliams  darantis  vis  pavojingesniems.

Kaunas  ne  Pekinas – kauniečiai,  skubantys  į   švento  Mykolo   Archangelo  bažnyčią  švęsti  didžiojo  Velyknakčio   gyvybės  ir  mirties  slėpinio,  galėjo ,„pasigrožėti‘‘  gražuolių  liepų  lavonais, o  šalia – rūpestingai  apkaltais  lentomis  ir  apvyniotais  celofanu  geležiniais  šviestuvais, kad koks  nors  nebūtų  sužalotas  per  rekonstrukcijos  darbus (žiūrėkite  nuotraukas).

Ką  gi,  vertybės  apibrėžtos – geležies  gabalas  vertingas,  o  šimtametis  medis, kuris  bet  kuriame  save   gerbiančiame  pasaulio  mieste  būtų  rūpestingai  saugomas  ir  puoselėjamas  ateities  kartoms, – ne.  Jei  Velykų  savaitgalis  bus  saulėtas, kauniečiai  vaikščios  po  Ramybės  parką, gėrėsis  grįžtančių  paukščių  čiulbesiu  šimtamečių  medžių  šakose  ir  vargu  bau  pastebės, kad  daugybė  tų  medžių  jau  pažymėti  kryžiaus  ženklu – jiems  paskelbtas  mirties  nuosprendis. Sako,  didelių  medžių  kirtimo  įkainiai  labai  aukšti – tai  žymiai  pelningesnis  biznis  nei  gatvių  rekonstrukciją  ar  jų  priežiūra.

„Mūsų laikais  medis  yra  iškalbingas  veidrodis, atspindintis žmogaus  elgseną  savo  aplinkoje, visoje  Kūrinijoje. Mirštantys  medžiai  yra  tarsi  nebylūs  priekaištai,  įspėjantys,  jog  yra  žmonių,  akivaizdžiai nevertinančių  nei  gyvybės, nei  pačios  Kūrinijos, nesuvokiančių  šios  dovanos  didybės,  o  tik  šaltai  apskaičiuojančių  naudą   ir  pelną. Ir  tik  pamažėle  ryškėja, jog  ten, kur  miršta  medžiai,  finale  žūsta  ir  žmonės‘‘.

Tai  dar  viena  Jono  Pauliaus, visą  laiką  kalbėjusio  apie  gyvybės  ir  mirties  kultūrų  kovą  pasaulyje, mintis. Tad  nesakykite, kad  tarp  teroro  aktų  Europos miestuose ir  vandalizmo  prieš  gamtą  aktų  Lietuvoje  nėra  nieko  bendro.

2016 balandžio 6 d., Kaunas