Kas Vitą Sakvilę-Vest (Vita Sackville-West) žino tik kaip Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf) mylimąją ir romano „Orlando“ prototipą, o apie jos vyrą, Haroldą Nikolsoną (Harold Nicolson), vien tik iš filmo „Vedybų portretas“ (Portrait of a Marriage) girdėjęs ar skaitęs to paties pavadinimo vieno iš jų sūnų, Nigelio Nikolsono (Nigel Nicolson), rašytą knygą, tiems iškart sakau: šis rašinys ne apie tai.
Sisinhersto (Sissinghurst) pilies likučiai su bokštu, kiemus užpildantys gėlynai ir parko visuma, taip pat aplink besidriekiantys dirbami laukai, pilnai funkcionuojantis valstiečio ūkis – visa tai kartu yra tikriausiai vertingiausia, gražiausia ir labiausiai verta išlikti iš viso, ką jie kartu sukūrė ir po savęs paliko – galite nuvažiuoti ir pasižiūrėti patys, tai – viena labiausiai lankomų Anglijos vietų.
Liūdna tik, kad nepamatysite jos tokios, kokia ji buvo net iki 1962 metų. Ir priežastis netgi ne tai, jog maždaug tada, po Vitos ir Haroldo mirties, sūnus perdavė Sisinherstą į National Trust, visuomeninės organizacijos, besirūpinančios tokių vietų išsaugojimu ir jų atvirumu žmonėms, rankas, nes Sisinhersto gėlynus publikai buvo atvėrusi pati Vita jau nuo 1938 metų…
Ne, su šia vieta, kaip ir su visa Anglija, Europa ir pasauliu atsitiko tai, ką mums visiems padarė bėgantis laikas, besikeičiantis požiūris, atėjusi kitokia epocha – taip teigia Adamas Nikolsonas (Adam Nicolson), Vitos ir Haroldo anūkas, žurnalistas ir rašytojas, ne taip seniai tapęs dar ir penktuoju baronu Carnock, knygoje ir to paties pavadinimo BBC dokumentiniame 4 valandų seriale, kur jis taip pat dalijasi pasakojimu apie savo pastangas tas permainas, laiko perspektyvoje vis labiau atrodančias klaidomis, atitaisyti.
Jo mintys apie peizažą, vietą, erdvę, gimtinę, apie gyvenimo būtiną turtingą kompleksiškumą, istorijos ir praeities vertę mane taip sudomino, jog norėčiau iš dalies jas perpasakoti, iš dalies išplėtoti ir paskleisti kuo plačiau. Ir Sisinherstas tam yra, iš vienos pusės, konkretus ir svarbus pavyzdys, o iš kitos – būdingas laiko ir epochų kaitos pėdsakus rodantis simbolis…
xxx
Pinigai, už kuriuos Sisinherstas buvo įsigytas ir išlaikomas, buvo Vitos. Ji vedė derybas su fermeriais, nuomojo žemę ūkininkui, jos vėliava plevėsavo Bokšte, jos darbo kambarys buvo tame pačiame Bokšte, iš kur ji prižiūrėjo viską, kas vyko aplinkui, ir jos dvasia čia viskas buvo persmelkta. Ir yra.
Po jos mirties buvo pastatytas memorialinis akmuo jai atminti, kaip šį grožį sukūrusiai (who made this garden), Haroldas neminimas. Vita dominavo ir skleidė į aplinką savo paveldėtą aristokratiškumą ir romantišką prigimtį: gimusi ir užaugusi senoje Kento grafystės pilyje Knole, kurią būtų ir paveldėjusi, jei būtų buvusi vyriškos lyties, po senelio lordo Sackville mirties 1928 metais, ji turėjo galutinai užleisti kitiems savo vaikystės rojų…
Sisinherstas tapo jo pakaitalu. Griūvančiu, nepatogiu gyventi, bet skatinančiu vaizduotę, skatinančiu kūrybą – apie jį kaip tik ir parašyta geriausia Vitos poema, jaudinanti skaitytoją ir šiandien.
Užuot ištekėjusi už vieno iš aristokratų, kurie jai piršosi ir siūlė kiekvienas savo pilis ir rūmus, ji ištekėjo už H. Nikolsono, valstybės tarnautojo, Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus, poligloto, mylinčio graikų ir prancūzų kultūras, turinčio rašytojo ambicijų (buvo pakeltas į lordus už Džordžo V (Georg V) biografiją), homoseksualaus, kaip ir pati Vita. Vedę 1913 metais, pirmiausia jie gyveno Konstantinopolyje, kur Haroldas dirbo Britų ambasadoje. Sisinherstą jie įsigijo 1930 m.
Tada tai atrodė tikri griuvėsiai, ilgos ir šlovingos jų istorijos visokeriopai pažymėti, bokštas išlikęs tik vienas ir grupė kiemų, pilni vaiduoklių ir praeito gyvenimo liekanų. Vieta šaukėsi būti išgelbėta, atkurta gyvenimui, siūlė galimybę sukurti parko ir gėlynų visumą, natūraliai įsirašančią į šį apleistos praeities jausmą… Elektros nebuvo, nebuvo ir tekančio vandens, kanalizacijos, apšildymo… Netgi nė vieno padoriai veikiančio židinio. Tik vienas ar du langai buvo su stiklais, bet šiam kvietimui pasinerti į praeitį buvo beveik neįmanoma atsispirti.
Parkas ir gėlynai (lietuviškas sodas nėra tikslus angliškojo garden vertimas) tapo jų kūrėjų atspindžiu, galima sakyti, tikruoju jų vedybų portretu: klasikinė elegancija ir netgi taupumas apgalvojant išplanavimą (Haroldas), turtinga ir romantiška augalų gausa – Vitos idėjos, jos žymusis perteklius visur, kur tik įmanoma ką nors pasodinti, sodinimas didžiulėmis grupėmis, augalų masių efekto kūrimas… Nors, būdavo, ir Vita pasisakydavo už priemonių taupumą, o Haroldas už teatrinį, barokinį efektus.
Tarp kitko, gyva būdama, Vita pasirašinėjo MRS Nicolson (vėliau Lady Nicolson), taip buvo sužymėtos knygos jos bibliotekoje Bokšte, taip ji buvo vadinama aplinkinių ūkininkų ir Sisinhersto lankytojų. Vita Sakvile-Vest (Vita Sackville-West), jos mergautine pavarde, ji imta visur vadinti jau tapusi feminizmo judėjimo vienu iš simbolių, gerokai po mirties ir pati ji nieko bendra su tuo neturi.
Principai, taikyti Sisinhersto gėlynus kuriant, organizuojant jo parko erdves, mūsų laiku jau yra tapę tiek madingi, tiek paplitę, pamėgdžioti, tiesiog kliše, bet ar tai svarbu? Todėl Sisinherstas ir yra English garden par exelence.
Jis taip diskretiškai įprojektuotas į buvusį pastatų išplanavimą, jog architektūra ir apsodinimas, parkas ir fermos, fermos ir laukai aplinkui pereina vieni į kitus, kaip kad tokia viena visuma ir pono Dievo buvę sutverti! Dizainas tikrai labai sėkmingai užpildė rėmus, kuriuos pati vieta jam pateikė ir tapo vertu partneriu jau egzistavusiai senovei.
Pastatai irgi nebuvo atstatinėjami – kas tam laikui buvo prarasta, prarasta ir liko, nors gyvenimas nuo to patogesnis nepasidarė: Haroldas ir Vita miegojo vieninteliame išlikusiame pagrindinio kiemo pastate, Vita dirbo Bokšto kambary, valgomasis ir virtuvė buvo karalienės Elžbietos I laikų priestate šiauriniame parko kampe, vadinamame Priest Home, o biblioteka ir svetainė buvo įrengtos senosiose arklidėse. Iš vieno kambario į kitą buvo einama per lauką, tarp gėlynų. Baltasis gėlynas būdavo ypač gražus šviečiant mėnesienai, pro jį buvo einama miegoti…
Tik nepagalvokit, kad Haroldas ir Vita buvo vargšai. Jie turėjo du sodininkus, vairuotoją, virėją, tarnaitę poniai, du sekretorius ir kitus tarnus. Butleris (asmeninis pono tarnas) su žmona ir tarnaitė nešdavo pagamintą maistą per lauką Vitai į lovą, kai ji sirgdavo, ir nieko nebuvo daroma, kad ta situacija pasikeistų – mums dabar gal sunku įsivaizduoti, kad kažkas ima gyvenimą tokį, koks jis yra, gyvena jį tokį tikrą ir mato viso to vertę, įdomumą, prasmę netgi…
Iki pat Vitos mirties Sisinherstas buvo pilnai veikiantis valstietiškas ūkis – nuomojantis dirbamus laukus fermeris samdė 6–7 darbininkus, kurie melžė karves, prižiūrėjo vištas ir avis, šėrė kiaules, augino, skynė ir džiovino apynius… Visi vaisiai, uogos ir daržovės ant Nikolsonų stalo apskritus metus buvo iš jų pačių daržo ir sodo. Laukuose augo kviečiai, miežiai, avižos. Buvo du dideli obelynai, buvo šienaujamos pievos, kertama mediena ir ruošiamos malkos, mėšlu tręšiami laukai.
Vita sodininkaudavo ir pati, ne tik apie tai rašė straipsnius ir knygas, visada apsiavusi jojimo batais, galifė kelnėmis, baltais šilkiniais marškiniais ir perlų vėriniu, taip pat mielai lankydavosi pas valstiečius, savo laukų nuomininkus, aptardavo derlių ir kitus ūkio klausimus, juokdavosi, likdavo pietauti… Bijau, kad tik pagal mūsų šiandieninį aristokratizmo supratimą aristokratai bijo susitepti rankų ar skundžiasi nepatogumais kaip senos bobos.
Bet kuriuo atveju, Nikolsonai tokie nebuvo – jų anūkas Adamas, gimęs 1957 metais, dar labai gerai atsimena visą tą intensyvų, nuo darbų ir veiklos dūzgiantį pasaulį, supusį jį iš visų pusių: minutei kitai paliktus, burzgiančius, kreivai šleivai pastatytus traktorius neišjungtais motorais, dilgėles ir brūzgynus pastatų pašonėse ar patvoriuose, malkų krūvas, lenktynes dviračiais tarp gėlynų, kurias organizuodavo su sesėmis… Ir viso šito vidury ramus iškilęs Sisinhersto bokštas, XVI a. šlovės liudytojas.
Vitos darbo kambarys jame – vėl kitas, kompleksiškas pasaulis – reflektyvesnis, gilesnis ir lėtesnis, nei mums dabar būtų lengva įsivaizduoti. Niekas niekada jame nebuvo atnaujinta, visa, kas jį sudaro, kartą ten patekę, liko ramiai iš lėto senti: Vita leido savo nuosavybei susinešioti: šilkams – išblukti, medžiui – tamsėti, keramikai – nuskilinėti ar nutrupėti… Jos daiktai seno kartu su ja pačia, jai patiko būti supamai praeinančio laiko pėdsakų.
National Trust, perindamas visa tai, suinventorino, rūpestingai kiekvieną objektą sunumeravo, kiekvieną knygą, kiekvieną popieriaus lapą – rudenį visa tai kruopščiai supakuojama saugojimui, o pavasarį, sezonui prasidedant, vėl viskas sudėliojama atgal į savo vietas, kasmet. Bet šis kambarys taip ir netapo, nesijaučia objektų katalogu. Jis greičiau autoportretas, sluoksnis po sluoksnio per laiką sukurtas, sujungtas, persipynęs, imperatoriškai daugiabriaunis ir sudėtingas.
xxx
Vita, mirdama 1962 metais, žinojo, jog tai, kas sukurta, verta išlikimo ir išliks: „mes padarėme geriausia, ką galėjome“, – rašė ji Haroldui 1961-ųjų gale. “Made a garden where none was“.
Haroldas gyveno šešerius ilgus liūdnus metus už ją ilgiau, lankytojai matydavo jį sėdintį prie Bokšto, šlapiu nuo ašarų veidu.
Tada Sisinherste apsigyveno sekanti generacija – vyresnysis jų sūnus Nigelis su šeima. Jo rūpesčiu tėvų palikimo ateitis ir buvo užtikrinta – jis perdavė National Trust organizacijai pilį, gėlynus, parką ir didelę dalį dirbamų laukų, priklausiusių fermai kaip vientisą visumą, išsaugojimui.
Mainais gavo teisę likti gyventi tenai iki mirties ir teisę gyventi tenai toliau jo palikuonims – tokiu principu ši organizacija savo laiku ir buvo sukurta – perimti ir išsaugoti valstybei ir ateičiai istorinius kultūrinius kompleksus, tokius kaip pilys, rūmai, dvarai, kai jų šeimininkai tam nebeturi lėšų. Bet tapimas visuomenine nuosavybe neišvengiamai kiekvieną iš tų vietų keičia: tuoj pat radosi ir ėmė vystytis tokios priešpriešos kaip komercija – pinigų užsidirbimas ir estetika – subtilumo išsaugojimas; masiškumas – kuo daugiau lankytojų pritraukti ir originalaus buvusio intymumo toje aplinkoje išsaugojimas…
Žodžiu, aukštoji kultūra ir jos vizija prieš populiariąją kultūrą ir prastą skonį. Kartu su laiko dvasia, panašu, laimėjo daugiau efektyvumo ir mažiau introspekcijos, daugiau narių ir geresnių lankomumo rodiklių siekiantys… Pasekmė – iš Sisinhersto pirmiausia dingo apynių auginimas, apdorojimas ir pardavimas: kur jie būdavo džiovinami, buvo įrengta kavinė, vėliau –erdvė parodoms.
Darbininkų pašiūrės buvo nugriautos, abu obelynai išrauti – tam netgi buvo gautos subsidijos! Karvių banda buvo panaikinta, šienaujamos pievos tapo nereikalingos; traktoriai buvo parduoti, jiems nebeliko, ką veikti. Kiaulių nebeliko. Vietoj jų tvarto buvo pastatyta eilė stoginių.
Avių irgi buvo atsisakyta. Taip pat ir vištų. Šieno sandėliuoti nebereikėjo, – kluonas nugriautas. Malkinė ir kiaulidė perstatytos į suvenyrų parduotuvę. Senas, trijų šimtų metų senumo svirnas paverstas restoranu „Senas svirnas“. Garažas nugriautas, vietoj jo užsėtas gazonas, išrodantis, lyg studentų miestelio fragmentas būtų perkeltas į fermos kiemo vietą… XVI a. klojimas buvo nuvalytas nuo į jį besiremiančių pastatų, kuriais jis buvo apaugęs per amžius, išnaikinti krūmai, dilgėlės, brūzgynai iš jo pašonių…
Vežiminė tapo bilietų pardavimo kasa, pieninė – kavine ir augalų parduotuve, akmenimis grįsti takai ištiesinti ir išlyginti – visur radosi tvarka, patogumas, modernios ir efektyvios lankytojų aptarnavimo sistemos… ir tuštuma. Ji atsirado, kur seniau pulsavo gyvas vietos gyvenimas.
Mėšlas nebebuvo išvežiojamas į laukus, jo ir nebebuvo. Jokia produkcija iš laukų nebegrįždavo į ūkinius pastatus, jokie gyvūnai čia nebebuvo prižiūrimi, niekas nebedirbo žemės… Tiems, kurie dar prisiminė gyvenimą, koks čia virė anksčiau, norėjosi verkti. 2004 m., kai Nigelis Nikolsonas jau mirtinai sirgo, į Sisinherstą atsikėlė gyventi jo sūnus ir Vitos su Haroldu anūkas, Adamas Nikolsonas su šeima, gyvenęs čia vaikystėje ir paauglystėje, kol įstojo į universitetą, – jis kaip tik ir buvo vienas iš tų, kurie savo atminty dar buvo išlaikę judraus, triukšmingo, tikro Sisinhersto ir jo fermų vaizdą. Ir juo kontrastingiau jam dabar pasijuto viso to trūkumas.
Pilis ir parkas su gėlynais jau buvo tapę vienu sėkmingiausių lankytojų traukos objektų pietryčių Anglijoje (180.000 lankytojų per metus) – milžiniškas skaičius, palyginti su 800 žmonių, aplankiusių Vitos kūrybos rezultatą pirmąją jo atvėrimo lankytojams vasarą 1938 m.! Bet iš lėto ir pats to nepastebėdamas, Sisinherstas buvo praradęs savo sielą: atrodė iškirptas iš kažkur kitur ir įklijuotas į negyvą peizažą, priminė Ticiano paveikslą automobilių stovėjimo aikštelėje.
Adamas vaikščiojo vaikystės laukais ir miškais, apimtas nevilties – panašėjo į tai, jog kaimo gyvenimas apylinkėse buvo visiškai išnaikintas, jos buvo tapusios tik vietomis, per kurias nutiestos atostrados, jungiančios miestus… Paukščių nebesigirdėjo jokiu paros metu, tik krovininio transporto gausmas.
Žymus britų hortikultūrininkas, knygų ir televizijos laidų autorius sakydavo, jog nėra nieko liūdnesnio už taką per sodą, kuriuo niekas nebevaikšto. Bet čia buvo dar liūdniau – tai, kas buvo gyva ir alsavo energija kokias 40–50 generacijų, dabar buvo dirbtinai numarinta ir specialiai laikoma sustingusios perfekcijos režime. Ir labai aiškiai matėsi, jog modernusis laikas – mūsų gyvenamas laikas – tų praėjusių generacijų istorijos fone yra tiesiog nukrypimas nuo teisingo kelio, išsigimimas.
O teisingas kelias ir už normą galima laikyti buvo kaip tik per amžius susiklosčiusi ir kultivuota žemdirbystės sistema… Todėl Adamas pasiryžo padaryti, ką gali, kiek jo įtaka sieks ir energijos, jo motyvacijos užteks įtikinti kitus, kad bent jo vaikystės pasaulis – Sisinherstas – grįžtų į teisingą kelią ir jam padaryta žala būtų atitaisyta.
xxx
Peizažo istorikas Oliveris Rekhemas (Oliver Rackham) XX a. vidurinius dešimtmečius pavadino „Lokustos metais“ (skėrių metais). Tai buvo periodas, kai alkana ir galinga tendencija viską paprastinti ir racionalistų visur kur daroma tvarka buvo užmesta pasauliui kaip kilpa, perėmė jį, nekreipdama dėmesio į jokius protestus ar argumentus.
Logos užėmė mythos vietą, racionalūs faktai išstūmė iš apyvartos vaizduotės pagimdytas idėjas, tai, kas buvo protinga ir minimalistiška, pakeitė tai, kas buvo kompleksiška ir visapusiška… Žemės ūkyje tai atsispindėjo tuo, kad buvo imta reikalauti pirmiausia ir, iš esmės, efektyvumo, paprastumo, aiškumo… Tvarkingo atrodymo, galų gale. Ir visa tai nuėjo kaip kokia cunamio banga per visą Anglijos vietovaizdį: mažos apimties, įvairias žemės ūkio rūšis savyje komponavusios ir tuo būdu buvę efektyvios fermos turėjo atsitraukti ir išnykti, užleisdamos vietą milžiniškiems ir didžiulius pelnus žadantiems monokultūrų laukams, fermoms, paukštynams…
Sisinhersto dirbama žemė buvo išdalyta keturioms fermoms už nuomą, bet kiekvienos iš jų laukuose ji sudarė tik mažytę sudedamąją dalį: kviečiai, kurie dabar buvo čia auginami, pvz., milžiniškais sukvežimiais patekdavo į prekybinį uostą Tilburį, buvo perpumpuojami į vandenynines baržas ir plukdomi į Dubajų ir toliau į Rytus, kur iš jų miltų yra kepami chepati.
Jokio vietos peizažo pojūčio nėra ir niekam jo nereikia. Istorinė atmintis, jos pėdsakas racionalumo rojaus atėjimo neišgyveno. Ji čia neįskaitoma ir žmogui nebebyloja nieko. Tiktai tuštuma ir produktyvumas… Kodėl tai turėtų būti blogai, atsiras klausiančiųjų.
Harvardo universiteto psichologijos profesorius Stevenas Pinkeris (Steven Pinker) knygoje „Kalbos instinktas“ (The Language instinct) rūpestingai ir išsamiai aprašo, kaip žmonių kalba yra turtinga nebūtinumais: bent pusę, ką mes pasakome, sakyti yra nebūtina… Labiausiai tai akivaizdu vartojant balsių kombinacijas su priebalsėmis – balses praleidę, prasmę vis tiek suprasime. Tik tai nebepanašės į žmonių kalbą…
Šis dosnumas komunikuojant jau pats savaime yra žmogiškumo ženklas, biofilija –gyvybingumo pasireiškimas. Žymiai platesnė fenomeno apraiška: žmonės gyvena, pastoviai apsigobę storu reikšmių apklotu, mūsų kūnus tiesiog nuo išorės skiria – ar jungia – reikšmių oda… Mes nespjaudome glaustų, aiškių, iš anksto apgalvotos informacijos dalelyčių vieni į kitus. Nes mes, panašiau, visi kartu mieliau mirkstame bendrai suprantamų reikšmių jūroje.
Gausiai išaiškinamos reikšmės, netgi per daug ir visai neefektyviai, ir yra savybės, apibūdinančios žmonijos gyvenimą. Vadinasi, smulkmenos, išvedžiojimai, apmąstymai, pastabos paraštėse – visa tai kartu paėmus yra tikslesnė raiška negu nuoga dalykų esmė. Tikslumas visada meluoja, nes tikrąją reikšmę visada perduodame per nereikšmingais ir nebūtinais atrodančius laidininkus: aiškume ir paprastume jau yra išnykus reikšmė to, ką stengtasi išaiškinti! Komleksiškumas yra būtinas.
Vietovaizdis irgi yra kalbėjimo būdas, kalba. Jeigu mes peizažą supaprastiname iki būtiniausių jo komponentų, padarome tikslingą, finansiškai ir technologiškai, tai paliekame jį vienareikšmį, o tokia vieta žmonėms gyventi nebetinkama ir niekuo jų nebeprimenanti.
xxx
Adamas Nikolsonas dešimt metų pats vadovavo mažai fermai, rašė knygas, turėjo leidyklą… Bet jam dar niekada nebuvo tekę bandyti išjudinti didelį biurokratinį organizmą, kokia yra National Trust organizacija, įkvėpti, įtikinti ją pasikeisti, užkrėsti entuziazmu, įteigti savo idėją ir pagal save matomą ateities viziją, kad ir kiek ta vizija jau atitiktų tendencijas, egzistuojančias visuomenėje ir dalies jos priimamas, remiamas…
Dar gal būtų buvę lengviau, jei organizacija pati būtų nepatenkinta savo veiklos kryptimi ar rezultatais, pati domėtųsi naujų kelių ieškojimu, o dabar National Trust jautėsi sėkminga, patenkinta savo veiklos rezultatais, savo politikos teisingumu tikinti, didžiumos savo narių valiai atstovaujanti… Ir jos visai nedomino klausimas, kiek ilgai ji dar tokia bus, jei neįžiūrės, kad ateitis ateina su naujais, kitokiais reikalavimais… Kad ir kaip iš lėto, bet neišvengiamai.
Bet Adamas pasiryžo padaryti viską, ką galės – galiausiai 2004–2009 metų laikotarpis iš jo gyvenimo buvo šitai kovai ir bendradarbiavimui, atkūrimo džiaugsmui ir nusivylimui paskirtas. Aš nesiruošiu pasakoti knygos ar BBC keturių valandų trukmės reportažo, visa tai yra prieinama, kas susidomės, – aš akcentuosiu tik tam tikrus momentus.
Priešiški balsai, pvz., ir jų argumentai. Žurnalistas Simonas Dženkinsas (Simon Jenkins), dabar užimantis National Trust vadovo kėdę, kalbėjo: gerai, Adamas Nikolsonas siūlo Sisinherstui įdiegti žemdirbišką ateities viziją, nori grąžinti vietą į situaciją, buvusią jo vaikystėje, 1960-aisiais. Kodėl mes turėtume su tuo sutikti?.. Kiti žmonės, kurie čia dirba (suprask, priešingai Nikolsonams, kurie čia už dyką gyvena), yra lygiai taip pat prisirišę prie labai sėkmingos Sisinhersto formulės, kokia ji buvo 1980-aisiais, ar 1990-aisiais, kokia ji yra dabar. Kodėl Adamo svajonių pasaulio vizija turėtų turėti pirmenybę? Kodėl jo vaikystė turėtų būti svarbi?
Ir tada pasijunta labai svarbus visuomenės susipriešinimas, būdingas mūsų laikams.
Sisinherstas nebepriklauso Nikolsonams, jie tegu džiaugiasi, kad gali iš viso čia dar gyventi, net nuomos nemokėdami… Žmonių, kurie čia dirba, paprastų žmonių – savanorių ir tarnautojų – darbu dabar Sisinherstas laikosi, todėl dabar jų nuomonė svarbesnė… Ir jie pasidarė dabar sau čia taip atrodančią vietą, kokia jiems graži, atitinka jų supratimą apie aristokratišką gyvenimą, kaip jis turėtų atrodyti – gerai, kad iš viso visos pilies neatstatė dar, Vitos ir Haroldo aplaidumą arba tai, kas jiems aplaidumu atrodo, ištaisydami – ir jokių pakeitimų toliau, jokio vystymosi ar gyvenimo jiems čia nereikia – kam?
Kaip rašė kitas, konservatyvus britų žurnalistas Čarlzas Muras (Charles Moore): „žemesnės klasės dabar užvaldė Angliją ir Nikolsonams, matyt, jų skonis ir manieros nepatinka. Jie, matai, yra romantikai… Bet, kad ir kaip žiūrėsi, nuo šito žemesnių klasių įsigalėjimo priklauso mūsų laisvės, valstybės gyvenimo sankloda ir ekonominės gerovės padalijimas“.
Bendradarbiavimas yra vienintelė produktyvi išeitis iš šitos į akligatvį vedančios priešpriešos, bet kaip sunku jį pasiekti! Valstybė atpirko Sisinherstą ir kitas panašias vietas iš jų savininkų (tiksliau, išmainė į mokesčių valstybei sumą, kurią jie tapo skolingi, norėdami tas vietas priimti paveldo teise), bet nenupirko jų stiliaus pajautimo, išmanymo, išsilavinimo, kultūrinės patirties, sugebėjimo kurti ir įgyvendinti pastoviai atsinaujinančią ateities viziją… Jei viso šito vadinamosioms žemesnėms klasėms nereikia ir netrūksta, tai kodėl valstybė iš viso perka jų naudojimui dvarus ir parkus?
Kodėl jie tada patys nesusikuria ko nors sau brangaus, lygiaverčiai gražaus, įkvepiančio, verto išlikti? Juk jie tokie darbštūs? Ir kodėl tada buvusiems savininkams iš viso leidžiama likti gyventi kur gyvenę? Ogi todėl, kad savininkams ten nebegyvenant tos vietos taps mažiausiai per pusę mažiau įdomios ir lankomos… Juk ateinama masiškai pasmalsauti apie aristokratų gyvenimą, žiūrėti materialinės tradicijos išraiškos, istorijos romantikos, senosios gerosios Anglijos!
Tai jeigu Adamas Nikolsonas entuziastingai dalijasi idėjomis, kaip grąžinti vietai gyvybingumą, kaip išjudinti ją iš sustingimo ir nukreipti į ateitį, turinčią perspektyvą, tai gal reikėtų įsiklausyti ir būti dėkingiems, o ne tuoj pat įsižeisti ir stengtis pasirodyti, kas čia dabar viršininkas…
Jeigu pasaulyje vis daugiau ir garsiau kalbama apie mažesnių, siaurai nespecializuotų ūkių naudą, apie smulkesnio mastelio gyvulininkystės perspektyvą, ekologinę daržininkystę, amatų atgaivinimą, grįžimą prie vietinės produkcijos naudojimo, netampant jos po visą pasaulį šaldikliuose, apie bendruomenių atkūrimą… Jeigu tokia yra pasaulio ateities perspektyva, tai kodėl netapti pirmeiviu, ūkiu, rodančiu pavyzdį, – atkūrusiu visą buvusį biologinės sistemos kompleksiškumą, kaip kad ji ir yra funkcionavusi anksčiau? Kodėl nepasidalyti patirtimi su tais, kurie savos jos neturi, bet kupini smalsumo ir noro mokytis?
Ar pasaulis turi kokią kitą alternatyvą? Visaapimantis pesticidų naudojimas, GMO, bičių išnykimas, sintetinė mėsa ir 3D printeriu atspausdintas maistas (dievai žino, iš ko?). Šios alternatyvos propaguotojai nepavargsta kartoti, jog pasaulyje jau yra daugiau nei 7 milijardai gyventojų ir kad juos visus reikia išmaitinti… Nes kitaip mums visiems gresia badas… Tai man visada norisi paklausti, ar jie čia patys yra šykštūs ir kvaili, ar kitus durneliais laiko?
Kaip galima grasinti badu, kai šitiek maisto išmetama kasdien? Sunaikinama, kad būtų galima išlaikyti stabiliai aukštas jo kainas? Juk problema yra ne maisto trūkumas. Problema, kad didelė žmonijos dalis neturi pakankamai pinigų jam nusipirkti… Ir užsiauginti patys irgi nebeturi kur, nes milžiniški dirbamos žemės plotai užsėti monokultūromis, pelną nešančiomis tarptautinėms korporacijoms. Kai jos užsiiminėjo šias žemes smulkių valstiečių ūkelių išnykimo sąskaita, tai ramino, jog jie galės korporacijoms dirbti ir maistą pirkti už užsidirbtus pinigus, gausis tas pats, netgi dar geriau…
Bet aišku, kad nesigavo: nei maisto, nei žemės, nei pinigų… O korporacijos toliau kovoja su badu Afrikoje ir mes jais tikime, kas liūdniausia.
Arba, prie Sisinhersto temos grįžtant, teritorijoje esantis lankytojų savitarnos restoranas, aptarnaujantis 15.000 žmonių per sezoną įprastu valgyklos maistu ir duodantis netgi pelną, turėtų nei iš šio, nei iš to pereiti prie vietoje užaugintų, sezoninių daržovių ir vaisių naudojimo? Priklausyti nuo savų, vietos kiaušinių, pieno produktų, miltų duonos kepimui tiekimo nereguliarumo? Kuriems galams jiems savi obuoliai, savos uogos, mėšlo kvapas, musės – ar tie Nikolsonai visai išprotėjo?
Žodžiu, per penkerius metus, o tai buvo sutartas laikas projekto įgyvendinimui (ar tam, kas iš to gausis), įgyvendinti pavyko tokius punktus:
Į Sisinherstui priklausančią žemę grįžo šienaujamos pievos. Buvo atsodinti obelynai ir kitų rūšių vaismedžių sodai, netgi užveistas mažas riešutynas. Grįžo ganytis mėsinės karvės, grįžo avys. Įveistas daržas, ne tik vedantis derlių, bet ir akiai gražus pasižiūrėti, produkcija iš dalies panaudojama maistui, iš dalies parduodama Sisinhersto parduotuvėje (dalis jos – perdirbta forma, tokia kaip uogienės, pyragai ir pan.).
Laukai tapo mažesni, padalyti gyvatvorėmis. Pasodintas jaunas miškas, užveistos pelkės paukščiams. Atstatyti senieji laukų takai, atsodintos pagal juos gyvatvorės. Planuojama, kad restoranas naudos ne tik daržoves, bet ir kitą fermos produkciją, keps savo duoną, kad atgims pieninė…
Kiaulės kol kas tik galimybė, taip pat ir vištos. Pieninės karvės irgi dar ateitis, o apyniai tikriausiai ir nebegrįš. Norima ūkininkauti ekologiškai, bet yra prieštaraujančių…
Tai nebuvo staigus pasikeitimas, bet palaipsniui jis vyksta… Senas Adamo tėvo draugas, apsilankęs Sisinherste, laiške parašė: „man toks įspūdis, kad buvau aklas paskutinius keturiasdešimt metų, o dabar akys atsivėrė…“
