Dalią Antaniną Mieliauskaitę-Rastenienę kalbina Beatričė Rastenytė
– Kodėl būtent žurnalistė? Kaip išsirinkai šią profesiją? Kokia buvo motyvacija?
– Nusprendžiau paskutinę akimirką prieš duodama dokumentus Vilniaus universitetui. O priešistorė ilgesnė. Maždaug trejus metus, mokydamasi vyresnėse klasėse, puoselėjau svajonę tapti geologe. Man atrodė labai įdomūs ir romantiški pasakojimai apie didžiąsias Sibiro upes, taigą ir pan. Iš geografijos gaudavau vis penketus, nes ne iš vadovėlio, o iš gerai įsmigusių knygų pasakodavau. Apie purvą, mašinas, kitas nemalonias technologijas negalvojau. Domėjausi nuoširdžiai, tad, kai vieną vasarą mano vienatvėje Kėdainių kino teatruose pasirodė dokumentinis filmas apie geologus, nuėjau pažiūrėti. Buvau viena, galėjau kiek tinkama susikaupti ir būti savimi. Rodė kažkokią geologų grupę Sibiro taigos gilumose naktį prie laužo besėdinčius. Operatorius turbūt galvojo, kad tai romantiška… Ir iš tiesų – besileidžianti saulė, didžiulė upė žemai apačioje, maumedžiai, eglės ar kėniai, regis, turėjo pataikyti į širdį. O atsitiko atvirkščiai – staiga pajutau ar supratau, kokie jie vieniši, kokie apleisti toje taigoje. Mano svajonės labai atšalo, nes visada mėgau būti įvykių centre, branduoly, buvau užslėpta lyderė. Bet vis dar nesuvokiau, ką gi man veikti. Mama norėjo, kad mokyčiausi odontologijos, mat mano geriausia klasės draugė ruošėsi tą specialybę studijuoti, ir jos tėvai buvo odontologai, jie turtingai gyveno. Mamai tai darė įspūdį, norėjo, kad bent aš pasiturinčiai gyvenčiau, be to, ji vis dar bauginosi sovietinės valdžios, suprato, kad žurnalisto darbas labai susijęs su ideologija. Jei būčiau jos paklausiusi, dabar būčiau „ponia“, o va esu ne „ponia“…
Dabar suprantu, kad geriau man reikėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, dalykų ten buvo rimtesnių, ko žurnalistams nedėstė, bet vėlgi vaikiškas supratimas sutrukdė – man atrodė, kad esu neverta, nes nei aš eilėraščių rašau, nei prozos, kas, kad mano mokyklinius rašinėlius giria klasės draugai ir mokytojai. Todėl pasirinkau žurnalistiką, kaip labiau taikomąją profesiją.
– Kaip yra įsivaizduojamas žurnalisto darbas ir koks jis yra iš tikrųjų? Kaip jūs konkrečiai įsivaizdavote šią profesiją?
– Nežinau, kaip jaunimas dabar įsivaizduoja žurnalisto profesiją. Laikai labai pasikeitė. Iš stojamųjų į žurnalistikos specialybę pokalbių galiu spręsti tik tiek, kad inteligentiškiems, ramiems, protingiems ten ne vieta. Reikia akiplėšiškumo, reikia demonstruoti drąsą, kunkuliuoti išorinę energiją ir pan. O juk reikia visai ne to, jei iš tiesų. Dažnai visai nereikia nieko garinti į išorę, o ramiai, protingai, empatiškai pasišnekėti su žmogumi. Štai ko reikia.
Iš to, ką skaitau laikraščiuose ir portaluose, sprendžiu, kad rimtos žurnalistikos neliko. Kalbos kultūros ir gramatikos klaidos, provokuojantys ar net klaidinantys pavadinimai, rašinėliui nekeliami jokie meniniai reikalavimai… ir tiesiog amoralus turinys. Skaitalai, ir tiek. Ir ne tik skaitalai, bet tiesiog pamatines vertybes, kurios nekinta ištisus tūkstantmečius, trinantys paistalai, kur tylima apie tikrus reiškinius ir tikrus žmones, vertus pagarbos, nusipelniusius visuomenei ir kultūrai, o blevyzgojama apie kažkokias neva poniutes, kurioms iš kišenės arklo rankena kišo, kaip kažkas lakiai pastebėjo, ir „žvaigždes“, kurios nei šviečia, nei akis į dangų patraukia… Tai kaip galima nematyti, kad jaunimo amoralumą formuoja amorali žiniasklaida. Jaunų tėvų – taip pat, o šie daro įtaką savo vaikams. Dvigubas efektas.
Rimčiau atrodo kultūrinė spauda. Tai visai kitas klausimas, tolimas dienraštinei žiniasklaidai.
Mes gi sovietiniais laikais buvome įsijungę moralinį kompasą. Bent jau aš ir mano draugai. Štai, studijuodama ir tuo pat metu dirbdama tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“ korektore, turėjau visas galimybes įkelti koją, o paskui ir abi į redakciją kaip žurnalistė, reikėjo tik kompromiso su vidiniu tiesos jausmu. O juk neįkėliau. Pora berniukų, kai paprašiau kokio darbelio, davė man užduotį nueiti į rinkimų kokį punktą ir parašyti „medžiagėlę“. Nuvažiavau į Antakalnio kažkurį rinkiminį punktą, sėdi ten kelios moterys, niekas ten nevyksta, o ome suvokiu, kad jokie čia ne rinkimai, ir išėjau… „Medžiagėlės“ neparašiau… daugiau darbelių negavau ir kojos ten neįkėliau…
Ką dar galėčiau pakeliui pastebėti? Tuometiniai žurnalistai vyrai buvo labai išoriškai apsileidę. Mane stebindavo jų nelygintos, nešvarios kelnės, susivėlę plaukai, nešvieži po eilinių išgertuvių veidai… daug jų buvo ir rašytojai, ir „prie rašytojų“… Bet žmonės jie nebuvo blogi. Jie buvo geri. Su jaunimu nekonkuravo, stengėsi padėti, pamokyti, išleisti į gyvenimą. Abejoju, ar dabar taip yra…
Kaip aš pati įsivaizdavau žurnalisto darbą? Buvau prisiskaičiusi rusiškų žurnalistikos žurnalų, net šiurpas paimdavo, ar aš sugebėsiu kada nors taip parašyti… Be to, ten buvo rašoma apie tolimus Sovietų Sąjungos kraštus – pvz., Kamčiatką ir pan. Žinojau, kad taip toli niekada nenueisiu, o ir nereikia. Mamą raminau labai lengvabūdiškai: juk kaip smagu, nuvažiuoji, pasišneki su žmonėmis, parašai… valio, daugmaž. Mama patikėjo… bet iš tiesų yra visai ne taip. Pirmuosiuose kursuose su drauge Rima Jakutyte buvome labai aktyvios. Nuėjome į „Lietuvos pionieriaus“ redakciją ir pasiprašėme kokio darbelio. Davė. Mane pasiuntė vėlgi į Antakalnio vidurinę mokyklą, o ten pedagogai nusprendė, kad turiu pasikalbėti su kažkokiu berniūkščiu, nes jis nesimoko, praleidinėja pamokas ir pan. Man, buvusiai smalsiai, pareigingai mokinei ir troškusiai visada kuo daugiau sužinoti, tai buvo nesuprantama. Nuėjau į to vaiko namus… berniūkštis buvo išsigandęs, mama gana ramiai pareiškė, kad galiu su juo šnekėtis, bet vaikas nieko man doro nepasakė, kodėl jis nesimoko, kas jam negerai… jaučiausi šlykščiai po to pokalbio… Vis dėlto vaikas… ir ką aš žinau, kaip yra iš tikrųjų! O parašyti reikėjo. Kažką parašiau, išdėsčiau savo moralus, bet, ačiū Dievui, vyresnieji redakcijos kolegos nusprendė, kad gal geriau iš viso nespausdinti tos „medžiagėlės“, juk dar vaikas, ir ką mes žinom, kaip yra iš tikrųjų. Ir dar buvo vienas mano psichologinis fiasko – kelionė į Veisiejus už Lazdijų pagal vieno gydytojo laišką, kaip sunku ir neįmanoma ten gyventi… Nuvažiavau, kalbėjomės: kokia nykuma, kokia vienatvė, badė pirštais į ant stalo padėtus raminamuosius, kas man tais laikais buvo nematyta dar, pasišnekėjome, aš, išnirusi iš imlaus studijų ir darbo gyvenimo, iš koncertų salių, manote, sugebėjau jį suprasti? Kaip tikra komjaunuolė pasipiktinau, kaip žmogus negali atlikti savo pareigos visuomenei ar pan. ir kaip blogai, kad provincijoje neverda kultūrinis gyvenimas. Dabar man gėda… Bet ir vėl, ačiū Dievui ir V. Vaicekauskui, ir tam gydytojui, kuris suprato, kad aš nieko nesuprantu ir atvažiavo į redakciją atsiimti savo laiško, kad ta „medžiagėlė“ taip ir nepasirodė. Aš sutikau, kad jos nebūtų. Tiesa, po studijų VU žurnalistinio darbo nedirbau keturiolika metų. Vėliau tapau žurnalo „Liaudies kultūra“ vyriausiąja redaktore, iš karto, be pereinamųjų grandžių.
Pasakoju apie nesėkmes ne dėl to, kad save sumenkinčiau, man buvo tik kokie dvidešimt metų juk! Mano privilegija dar buvo daug ko nesuprasti. Sakau, nes noriu pabrėžti, kad ir iš šių pavyzdžių matyti, kaip vyresnieji jaunųjų ganytojai saugojo ne tik savo globotinį nuo klaidų, jie saugojo ir žmogų, apie kurį rašoma! Jie buvo dori. Ar dabar kas saugo žmogų?
– Ar žurnalistinis darbas turi aplink save sukaupęs avantiūrinio romantiškumo aurą?
– Mus mokino, kad jei tavęs neįsileidžia pro duris, reikia įlįsti pro langą. Kartais taip ir būna. Tik jokių avantiūrų aprašomo objekto atžvilgiu. O rizikos siekiant priartėti prie objekto gali būti daug. Pirmiausia turiu omeny karo žurnalistus. Jų labai daug žūsta. Lengvesnis, sakykim, Bertos Tilmantaitės ar Vidmanto Balkūno atvejis. Romantikos daug, rizikos yra, bet ne tokia ji didelė, kad grėstų gyvybei. Dar prisiminkim Vytautą Lingį, kuris žuvo per daug priartėjęs prie nusikalstamų struktūrų. Taip, Tu teisi. Net ir keliaudamas po Lietuvą gali atsidurti avantiūrinėse situacijose, kai tenka miegoti šieno kupetoje kur nors laukuose ir žiūrėti, žiūrėti į žvaigždes… Taip atsitikdavo kolegai Liudvikui Giedraičiui.
O pasitaiko ir tokio avantiūrizmo. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai iškilo jaunystės kultas, viena mano bendrakursė, beje, puikiai išrodanti, ieškojo darbo ir paklausta, kiek jai metų, dvidešimčia metų pasijaunino. Ir buvo priimta į atsakingą darbą. Jau vėliau, betvarkydami dokumentus, darbdaviai išsiaiškino, kiek iš tiesų jai metų, bet taip ir liko gražus anekdotas iš viso to. Ji dirbo visai sėkmingai toje įstaigoje nemažai metų, ko gero, iki pabaigos, kai išvis nustojo dirbti valdišką darbą. Tokias avantiūras sunku smerkti…
– Ar yra panašumų su filmu „Profesija – reporteris“?
– Seniai žiūrėjau tą filmą, bet man atrodo, kad ne… Bent jau mūsų sąlygomis. O apskritai geriausias šių dienų lietuvių reporteris, mano supratimu, yra Vidmantas Balkūnas. Apie tai, kaip apie atskirą profesiją, reikėtų, patartina kalbėtis su juo. Jis puikus fotografas ir ne mažiau puikus žmogus. Be to, jį reporterio darbas „veža“. Rekomenduojų jį pašnekinti.
– Studijos – kokios jos buvo, kas buvo vertingiausia, įsimintiniausia?
– Patekau į tokį kursą, kur buvo daug labiau pažengusiųjų dar iš mokyklos, tad skubėjau vytis, o paskui susidraugavau su tokia kompanija, kad tik spėjau suktis – skaityklos iki išnaktų, koncertai, teatrai… Kai tik iš Kauno atvažiuodavo Modrio Tenisono pantomimos teatras, mūsų grupelė lyg žvirbliai pasieniais sustodavome, sutūpdavome ir netekę amo gėrėdavomės mums neįprastais mimų judesiais ir kiek išgalėdami stengdavomės „pagauti“ mintį… Filharmonijos koncertų taip pat nepraleisdavome – koncertuodavo žymiausi tuometinės Tarybų Sąjungos smuikininkai, pianistai, orkestrai. Paskui eidavau į Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyrių, prisirinkdavau tų girdėtų autorių plokštelių ir su ausinėmis sau ramiai perklausydavau dar kartą. Kėliau savo muzikinį išprusimą, nes, kad ir kaip prašiau, manęs į muzikos mokyklą neleido, o Panevėžio pirmosios aštuonmetės mokyklos pirmosiose klasėse dalyvavimo mandolinų ansamblyje taigi toli gražu nepakako… Būdavo, su draugu išbėgame iš Lituanistų skaityklos knygas ir sąsiuvinius palikę, išklausome koncertą ir vėl grįžtame į tą pačią skaityklą… Gražina Ramoškaitė tik pažiūrėdavo į mus keistai, nes ji ištisai ten sėdėdavo… O į šokius ar restoranus nevaikščiojom. Iš Vilniaus universiteto Bendrosios skaityklos išeidavome sulig darbo pabaiga, prieš vienuoliktą… Mes taip ir gyvenome – skaityklose, koncertuose, parodų salėse ir gatvėje… Centrinio gastronomo Gedimino prospekte antrame aukšte iki vėlumos kavą pardavinėdavo su pyragaičiais, tai ir būdavo mūsų paskutinis punktas ir paskutinė vakarienė, dažnai ten susitikdavome ir bendrakursį Arūną Sverdiolą su drauge Kristina Gudonyte, vėliau prie mūsų prisišliejo ir Josifas Josadė su drauge Anele Keršyte. Nuo kurso bruzdesio buvome labai nutolę, skaitydavome ne tai, kas „užduota“, o kas mums įdomu – praėjome savamoksliškai didelius psichologijos, socialinės psichologijos, literatūros teorijų ir kitokius „kursus“. Mes visi kažkodėl labai didžiavomės savo specialybe, tik keli nuo pirmųjų kursų suko į mokslinius darbus – Arūnas Sverdiolas, dabar žymus filosofas, poetas ir filosofas Kęstutis Rastenis…
Kita vertus, studijuodamas būtent žurnalistiką įgauni specifinių žinių, kurias įsisavinęs nepamiršti visą gyvenimą. Tai ir spaustuvės darbo išmanymas, ir leidinio formavimas, išvaizda, ir visa kita. O kadangi turėjau vos ne nuo pirmo kurso užsidirbti pinigų pragyvenimui, kelerius metus dirbau tuometinės „Komjaunimo tiesos“ korektore… Dieną dirbu, kitą dieną lankau paskaitas… Kartais ir po darbo suspėdavau į paskutinę popietinę paskaitą. Visi manimi žavėjosi tuomet. O man vargas, pavargau po poros metų. Mokslų nenorėjau visai užleisti, tad mečiau tuos darbus, ir vėl atsisėdau mamai ant sprando… Bet spaustuvės kvapas, linotipų ūžesys, tos besimaišančios eilutės ir ištisos pastraipos, specifinės auros metrampažai, vadinome juos laužytojais, tais, kurie “sulaužo” puslapį, su kuriais ir būtina buvo gerai sutarti, ir drauge malonu, visa taip įaugo į kraują, kad naujas leidinio numeris man kvepėdavo geriau už tuometinius populiarius kvepalus „Lesnoj landyš“ (rus. miško pakalnutė), dabar sakytume – „Šanel 5“. Dar ir dabar, kai įkeliame naują publikaciją į „Saulės arkliukus“ on line, ilgai kontempliuoju ir medituoju įkeltą medžiagą.
Spaustuvėje jaučiausi kaip namie beveik tiesiogine žodžio reikšme – netgi nueidavau į dušą pusrūsyje, visai kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Veidrodis“, tiesiog šiaip, ne kad labai nešvari būčiau ar kad neturėčiau kur nusiprausti, bet per susidariusias pertraukas ir atsigauti… Lygiai taip pat kaip minėtame filme, bijojome palikti klaidų… Bet virš mūsų dar buvo vyriausioji korektorė ir budintysis redaktorius, kuriems ir tekdavo visa atsakomybė.
Iš kitų dalykų, kurie buvo dėstomi žurnalistams, man labiausiai patiko, tiesiog įkvėpdavo rusų literatūros ir visuotinės literatūros dėstytojos. Jos buvo tokios profesionalios, tokios dvasingos, kad net kvapą gniauždavo, kai, analizuodamos kūrinį, atskleisdavo tokių dalykų! Iki šiandien prisimenu – buvo kalbama apie Džono Golsvorčio (John Galsworthy) „Forsaitų sagą“. Dėstytoja tyliu balsu analizavo Irenos ir Bosinio dialogą pietų pas Forsaitus metu. Atrodo, kalbėtasi tik apie orą – o iš tiesų tai abipusis prisipažinimas mylint. Reikšmė tarp eilučių. Mylėjau jas visas!
Buvo ir kitų gerų dalykų, pvz., tarpukario spauda, tik aš nerašiau nė vieno kursinio darbo ta tema, tai ir liko man tuo metu nepažinta žemė. O šiaip sau negalėjai nuėjęs į biblioteką pasiimti, – spec. fondai!
Mes dažnai prisiplakdavome prie lituanistų, kai jiems papildomai būdavo kokie įdomūs kursai. Taip susidūriau su semiotika, kelias paskaitas jiems skaitė Tomas Venclova. Vėliau, susiradusi rusų kalba išleistą Jurijaus Lotmano knygą apie semiotiką, ja vadovaudamasi, diplominiam darbui išanalizavau Eduardo Mieželaičio poetinę publicistiką „kaip išeina“, nes vadovauti šiame darbe nebuvo kam. Šiaip ar taip, už diplominį darbą gavau aukščiausią įvertinimą, o iš valstybinio mokslinio komunizmo egzamino vos trejetą… iš penkių . Niekada nesugebėjau nei suprasti, nei išmokti netikrų dalykų. Turint omeny, kad tuo pat metu laukiausi dukrytės, tikrai neblogai.
Bet šiaip jau mus tuomet skriaudė. Lituanistai važiuoja į folkloro ekspedicijas, mus gi varo į kolūkius grūdų vėtyti ar runkelių rauti… Lituanistams ir lotynų, ir latvių kalba, ir dialektologija, ir istorinė gramatika, mums – nieko. Nereikia mums. Mums – žemės ūkio ekonomikos pagrindai, pramonės ekonomikos pagrindai. Pagrindai ir yra pagrindai, beveik nieko, nors ir gavau iš egzaminų penketus, bet tik dėl blaivios galvos. Supykę mes nuėjome nors į papildomus lenkų kalbos dvejų metų kursus. Iki šiol manau, kad tai buvo kerštas… ir labai naudinga. Jie norėjo, kad nebūtume tokie gudrūs… kokie norėjome būti mes. Nenuostabu tad, kad ketvirtame ir penktame kursuose aš beveik nevaikščiojau į paskaitas, o sėdėjau Mokslų akademijos bibliotekoje ir kaip reikalas viskuo domėjausi, ir kultūrologija, ir architektūra, ir filosofija, ir žydų istorija, nes Evangeliją buvau gavusi paskaityti iš Arūno Sverdiolo rusų kalba antrame kurse…, o daugiau kaip ir nieko. Paradoksas, bet iš „mokslinio“ ateizmo gavau apvalų penketą, nors nieko tokio daugiau nesimokiau. Tiesa, manęs neklausė, ar aš tikiu į Dievą, ar Dievas yra… Buvo kažkoks klausimas iš religijos istorijos.
– Esi pasakojusi, kad jautei didelį tobulėjimą, kad visi fotografavote, vykdavo studentų fotografijos parodos, lankei žygeivių klubą. Tai turbūt papildomi dalykai, kuriuose žurnalistas turi orientuotis. Koks tas studentavimas ir studijavimas? Kaip manai, panašus jis ar labai skiriasi nuo dabartinių laikų?
– Taip, jaučiau tobulėjimą, kiekviena knyga, paroda, klasikinės muzikos koncertas, kartais net vienas ar kitas egzaminas kažką duodavo ir retsykiais vis įvykdavo lūžis, leidžiantis pajusti tam tikrą pasikeitimą. Ypač aiškiai tai buvo justi ne iš savęs, o iš kitų žmonių asmenybės poslinkių.
Mūsų kursas tik vieną kartą surengė parodą, koridoriuje už Teatro salės einant į Aulą. Laimonas Tapinas ją supeikė. Manau, be reikalo. Meistru negimstama, juo tampama, reikėjo leisti tam procesui rutuliotis. Gal kas ir į profesionalius fotografus būtų išėjęs.
Dėl žygeivių klubo. Mėgau tuos dalykus, be to, apsidairiau, kas gero vyksta universitete jau pirmame kurse, matau – dainuoti aš negaliu, šokti nemoku, į Kiemo teatrą siūlytis neišdrįsau, o va pas Tadą Šidiškį nueiti ir jau pirmą rudenį su mase naujokų išplaukti į ežerus prie Palūšės galiu. Nuėjau viena, bet greitai susiradau draugų. Vaikščiojau su jais porą metų, parašydavau informacijų į studentų laikraštį. Nemažai davė tas vaikščiojimas, kartą Punios šile užėjom į sodybą, išsikalbėjom, mus privaišino ir parodė pilnas senovines kraičio skrynias audinių – buvo tokie gražūs… Gaila, kad vėliau žygius apleidau.
Mūsų studentavimas papildė studijavimą. Vieną vasarą, kuri buvo itin rami, nusprendėme nesėdėti Mokslų akademijos skaitykloje, o važinėti prie ežeriuko už Antavilių. Mat vasaromis mes negrįždavome namo, nebent trumpam. Nusimaudydavome, šnekėdavomės, o aš dar ir ne vieną knygą esu paežerėje perskaičiusi. Vieną rudenį šešiese nuvažiavome prie ežero dienai gan toli visai į kitą pusę ir surengėme poezijos skaitymus. Prisimenu, tada skaitė Antanas Gailius ir Kęstutis Rastenis. Dar virėmės ant laužo valgį… Buvo nenuobodu, smagu. Vos nepamiršau – mes beveik nevartojome alkoholio! Bet merginos rūkėm.
Dėl dabartinių laikų, nieko tiksliau apie žurnalistus negaliu pasakyti. „Liaudies kultūroje“ nė vienas žurnalistas neatliko praktikos, o lituanistės stengėsi jas atlikti kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis. Kiek pačiai teko atsakinėti kitiems leidiniams į klausimus, supratau, kad dirbama aplaidžiai, pridaro klaidų, net faktinių, o pašnekovui net neparodo, ką ir kaip
surašė!
– Ar galėtum pasakyti, kad studijų metai patys geriausi?
– Kaip kam. Man – taip. Gal kokius penkerius metus po studijų į universiteto teritoriją įeidavau kaip į namus, nes mes tiesiog ten gyvenome. Bet kitiems gali būti kitaip. Jei nepatinka specialybė, jei nesurandi kompanijos ir dar daug visokių „jei“, tai, sakykim, vedybiniai metai po studijų kai kam gali būti geriausi per gyvenimą…
– Kaip Tu manai, kuo skiriasi tarybinių laikų žurnalistika nuo dabartinių laikų? Kokie privalumai ir trūkumai?
– Sunkus klausimas. Tikrai negaliu pasakyti, kad tarybinė žurnalistika, atmetus politinius ir ideologinius dalykus, buvo prastesnė nei šiandien. Žanrų požiūriu, publikacijų menine kokybe, kalbos kultūra ji buvo aukštesnė. Didžiulis tarybinės žurnalistikos trūkumas – ji negalėjo sakyti visos tiesos. Vadinasi, iš dalies buvo priverstinai paralelinė žiniasklaida. O gyvenimas – sau.
Trumpą laikotarpį, Sąjūdžio laikais ir dar kiek po jo, žurnalistika, išlaikydama buvusius aukštus kokybinius standartus, įgavo teisę kalbėti tiesą. Tai buvo aukso amžius. Vien ko vertas buvo „Atgimimas“. Buvo atskleista tikrovė, realybė, ištisa mokykla kiekviename numeryje. Taigi minusas, didžiulis tarybinės žurnalistikos trūkumas – ji negalėjo sakyti visos tiesos.
Bet dabar kas? Žiniasklaidos priemonės privatizuotos, o iš patirties žinau, kad savininkui nepaprieštarausi, tad ji ir vėl paralelinė, ji – sau, gyvenimas – sau. Bet dabartinė žiniasklaida neteko buvusių gerų savybių: kalbos švarumo, žanrų įvairovės, analitinių straipsnių beveik nėra, apie kultūrą daugumoje portalų net nerašoma, ji meluoja savo noru netgi daugiau nei sovietiniais laikais privalėjo meluoti, žanrų skurdumas stebina, paralelinė tikrovė stulbina. Pažiūrėk, kas dedasi vakarais „Delfio“ portale – jau ir taip pilna nešvankybių, tai papilama dar daugiau. Ir labai nusibosta tos „poniutės“ visos, trūksta elitiškumo, preciziškumo. O pamatinis trūkumas – ji neegzistuoja, ji tapo bulvariniais leidiniais, bulvarinėmis laidomis. Kaip buvo žiniasklaida paralelinė, taip ir liko.
Kultūrinė spauda, šiaip ne taip išsilaikanti iš projektų, vargu ar gali atsverti tuos didžiulius srautus negatyviosios žiniasklaidos. Jiems reikėtų daug didesnio rėmimo, bet ar kas nors tai suvokia? Turiu omeny pinigų dalytojus. O gal nenori?
Kultūros leidinių ir institucijų bėda yra ta, kad jie pamėgo būdą dirbti „gaujomis“. Čia pagal lojalumą skirstoma į „savus“ ir „nesavus“, čia sunku pasakyti kritiškesnį sakinį ne tik kurios nors institucijos atžvilgiu, bet ir kurio nors pavienio asmens atžvilgiu. Čia premijos skiriamos ne tik už tikrus nuopelnus, bet ir pagal lojalumą N ministerijai.
– Žurnalistas, be abejo, labai išsilavinęs žmogus, eruditas?
– Žurnalistas yra kaip aktorius. Jis – tarpininkas. Siekiamybė – būti labai išsilavinusiam. Štai mokslininkai leidžia sau pasakyti: šito nežinau, tai – ne mano sritis, kreipkitės į tą ar aną. Žurnalistas specializuotis gali tik gana plačioje srityje, pvz., kultūros, ekonomikos, politikos ir pan. O jau pasirinkęs sritį, privalo orientuotis visame kame, kas tai sričiai priklauso.
– Tu dvidešimt penkerius metus dirbai „Liaudies kultūros“ vyriausiąja redaktore. Patyrei absoliučią leidinio parengimo spaudai technologijų kaitą. Kokia buvo ta ankstesnioji technologija?
– Juokais galėčiau pasakyti, kad tai buvo rankų darbo technologija. Ilgas procesas, kuris savaime nebuvo vertingas, nes spaudos kokybė nuo to nebuvo geresnė. Bet gal iš eilės. Dažnai redakcijos gaudavo rankraščius, kuriuos perspausdindavo paprastomis spausdinimo mašinėlėmis mašininkės. Redaktoriai ir kalbos redaktorius spausdintą mašinėle tekstą suredaguodavo kartais iki raudonumo. Mašininkė perspausdindavo dar ir dar kartą, kol jau buvo galima tokį variantą teikti spaustuvei. Spaustuvėje linotipininkas (linotipas – speciali mašina, kuria tekstas buvo surenkamas į metalo, kuriame daug švino, eilutes) tekstą vėl perrinkdavo į metalo eilutes. Korektorės vėl ir vėl taisydavo, kol nelikdavo klaidų. Metrampažas, laužytojas, tas eilutes dėliodavo tam tikruose rėmuose pagal maketuotojo parengtą popierinį maketą. Antraštes jis pagal nurodymus surinkdavo rankiniu būdu vėlgi iš metalo raidžių. Jei maketuotojas netiksliai paskaičiuodavo ženklus (kiekvieno straipsnio!) , reikėdavo trumpinti, ir tais laikais neišvengiamai ir beatodairiškai būdavo išbraukiamos ištisos pastraipos. O pritrūkus teksto, įkišamos nedidelės informacinio pobūdžio žinutės, kilojama publikacija per kelis puslapius ir t. t. Labai daug vargo, daug laiko užimantis procesas, juolab kad visą tą laiką buvai priklausomas nuo spaustuvės darbininkų.
Dabar gi, vėl juokais, viskas daroma pagal „pasidaryk pats“ principą. Publikacijas gauni kompiuteriu jau surinktas, telieka jas priderinti prie norimo formato, maketuotojas gali visaip „patampyti“ tekstą, tai suglaudinti, tai išretinti, tokių didelių trumpinimų neliko. Tačiau neliko ir mašininkių, ir pusės, jei ne daugiau, spaustuvių darbuotojų. Visiškai parengtas galutinis variantas skaitmeniniu būdu persiunčiamas spaustuvei tiesiog atspausdinti, štai ir viskas. Lengviau? Iš dalies taip. Bet neliko ir korektorių, viską turi padaryti vienas žmogus. Neišvengiamai lieka daugiau klaidų, nes tas pats žmogus pripranta prie teksto ir klaidų nebepastebi. Iš pradžių, kol nemokėjome dirbti kompiuteriais, buvo daromos lygiai tos pačios klaidos kaip ir spaustuvėje dirbant su metalu. Pastraipos susimaišydavo tuo pačiu principu. Negalėjau suprasti, kaip taip gali būti. Taigi dabar darbo vienam žmogui padaugėjo bent kelis kartus, o atlyginimai tie patys. Užtai atsirado darbo biržos!
– Ką reiškia būti redaktore? Tai gyvenimo būdas? Darbas dvidešimt keturias valandas per parą?
– Beveik. Jei miegui nepaliksime nors šešių valandų.
Taip, tai pasidaro gyvenimo būdas, jei nori sukurti ką nors rimto. Nuolatinis smegenų darbas, kad ir kur būtum, kad ir ką darytum. Kiekvieno žmogaus „skenavimas“ ieškant jame potencialaus autoriaus. Reiškinių fiksavimas vertinant, ar jis tinkamas tavo leidiniui. Juokingiausia, kad idėjos galų gale subręsta ne sėdint prie darbo stalo, o, sakykim, einant į darbą gatve, kavinėje besišnekučiuojant su pažįstamu žmogumi ir pan. Bet tai labai sunku įrodyti darbdaviui, reikalaujančiam griežto darbo valandų laikymosi. O dar skaudžiau, kai matai, kad tokie reikalavimai keliami ne visada ir ne visiems lygiai!
– Kaip yra formuojamas žurnalo „veidas“. Koks tai procesas?
– Vaizdo prasme, tai redaktoriaus ir dizainerio glaudaus bendradarbiavimo rezultatas. Redaktorius išdėsto (pasitaręs su darbdaviu ir kolegomis ar nepasitaręs) savo viziją, turimas finansines galimybes, o dizaineris stengiasi tas vizijas materializuoti. Pirmiausia viršelis. Mano supratimu, viršelis turi turėti pakankamą nekintamą plotą, kad būtų atpažįstamas iš karto, kad nereikėtų braidžioti lyg po pievą, kol atrasi nuotraukos margume baltas raideles, kad tai tas ar anas žurnalas. Ar tu skiri „Editą“ nuo „Laimos“? Aš jų visų tiesiog neatskiriu! Tada sukuriamas principinis maketas: viršutinės linijos, apatinės, kur spausdinamas turinys, kita informacija, kuo užpildomi antrasis ir trečiasis viršeliai ir t. t. O kiekvienas numeris skiriasi priklausomai nuo publikacijų ir iliustracijų . Tai jau dizainerio konkretus kasdienis darbas.
Žurnalo veidą labiausiai lemia jo turinys. Tai redaktoriaus strategijos ir taktikos ėjimai. Tikslai, uždaviniai, tikslinė auditorija. Apsibrėžta sritis, publikacijų “sunkumo” lygis, pasirinkimai, kuriuos daryti verčia išorinės aplinkybės, nuolatinis konteksto jutimas, pasirinkimų vertinimas, ar teisingai pasielgta, kiekvienos įteiktos ar darbuotojų parengtos publikacijos vertinimas, autorių paieška, platinimo vietų paieška. Žodžiu – beveik viskas… Prisimenu, “Liaudies kultūros” leidimo pradžioje užsisvajojome apie gentis, o nebuvo apie jas kam rašyti. Rimtų publikacijų, daugiausia pagrįstų archeologija, gavome tik sulaukę Lietuvos tūkstantmečio minėjimo. Svarbu eiti drauge su beaugančiais autoriais, jei nori daugiau naujų ir aktualių temų. Autorių paieška, kol nepakili į tokį lygį, kai jie patys ateina į redakciją, labai įdomus ir turiningas procesas. Sakyčiau, ir pačių darbuotojų savo kvalifikacijos kėlimas.
– Kokios svarbiausios savybės pasirenkant šią profesiją?
– Tikriausiai visi tikisi, kad pasakysiu, jog – komunikabilumas. Bet šiandien jis dažnai maišomas su akiplėšiškumu…
Svarbiausia, ypač jaunam žmogui, yra nuoširdumas, empatija pašnekovui, inteligencija, protas, atvirumas, o „komunikabilus“ jis gali tapti ir vėliau, šiek tiek subrendęs. Aš pati pradėjusi rašyti straipsnius be galo jaudindavausi eidama į pokalbį. O vėliau tas jaudulys pranyko, atsirado pasitikėjimas. Be to, žurnalistas turi būti visuomeniškas žmogus, geriausiu atveju – netgi visuomenės veikėjas. 1900-ųjų Kultūros kongreso paruošiamieji darbai vyko ne tik Kultūros ministerijoje, bet vakarais ir “Liaudies kultūros” redakcijoje, Susirinkdavo kongreso rengėjų branduolys – dr. Krescencijus Stoškus, Zigmantas Pocius, Giedrė Kvieskienė ir kiti, redaguodavome gautus siūlymus, svarstėme, kaip geriau pasirengti pačiam kongresui, kaip išleisti leidinius. Visų kongreso sekcijų darbas buvo apžvelgtas “Liaudies kultūros” žurnale.
– Į kokią profesiją iškeistum žurnalisto profesiją šiandien? Ar vis dėlto tai Tavo profesija – žurnalistas?
– Prisipažįstu, mano. Nebent dar norėčiau užsiimti moksliniu darbu. T. y. būti jau ne tarpininku, o tiesioginiu davėju.
