
Vasario 24 dieną vykusiame Vilniaus miesto Tarybos posėdyje pristatytas pasiūlymas – kur Vilniuje turėtų būti statomas paminklas Dr. Jonui Basanavičiui. Mero R. Šimašiaus pavedimu savivaldybėje buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė Tarybai argumentuotus pasiūlymus dėl tinkamiausios paminklui vietos parinkimo ir darbų grafiko sudarymo. Atsižvelgusi į diskusijose dalyvavusių vilniečių, Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos dailininkų sąjungos atstovų argumentus, darbo grupė pasiūlė paminklą Dr. Jonui Basanavičiui statyti istorinėje Vilniaus dalyje, senamiestyje, priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, – nes ši miesto erdvė tiek istoriniu, kultūriniu, tiek ir urbanistiniu, architektūriniu požiūriu yra glaudžiausiai susijusi su visuomenine ir politine Jono Basanavičiaus veikla.
Paminklas stovėtų ypatingos svarbos istorinėje Vilniaus erdvėje, priešais buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus seimas. Būtent Jonas Basanavičius buvo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje idėjos autorius, šio suvažiavimo pagrindinis organizatorius. Didysis Vilniaus seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią moderniai Lietuvos valstybei ir šiuolaikiniam mūsų parlamentarizmui.
Be to, tai ypatingai reikšminga senamiesčio gatvių sankirtos vieta, esanti šalia sakralios erdvės – Aušros vartų. Šią vietą supa Šv. Teresės, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų bažnyčios, Bazilijonų vartai. Daugumos architektų nuomone, ši erdvė yra optimalių parametrų paminklui statyti.
Darbo grupės manymu, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro siūlytas K. Sirvydo skveras akivaizdžiai stokoja urbanistinio ir architektūrinio pagrindimo: nepavyko atrasti nė vieno architekto, manančio, kad šį skverą būtų galima sėkmingai pritaikyti Jono Basanavičiaus paminklui.
Susipažinusi su darbo grupės išvadomis, galutinį sprendimą – ar skirti vietą dr. Jono Basanavičiaus paminklui pastatyti priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją Aušros Vartų gatvėje – Taryba priims kito posėdžio metu kovo mėnesį. Vėliau būtų skelbiamas atviras konkursas, o paminklo architektūriniams ir skulptūriniams sprendiniams kurti telkiamos geriausios skulptorių ir architektų pajėgos.
Paminklas neturėtų atrodyti, kaip esantis aikštės nuošaly, nukištas į kampą ir sėdintis nuleista galva ir dar su prie šono pristatyta Vytimi. Turi būti savimi pasitikinčios laikysenos, ateitį savyje sukaupusios, ar į ją eiti nusiteikusios povyzos. Jeigu prie filharmonijos, tai stovėti galėtų tarsi “ant kelio” einantiems per tą aikštę, tarsi esantis kartu su jais…
Kas dėl paminklo vietos, tai, kadangi Basanavičius yra modernios Lietuvos pradininkas, vietos paminklui tinkamumu senamiestyje abejočiau. Visgi siūloma vieta – per daug uždara erdvė laisvę, tautos lietuviškumą Lietuvai kūrusiai asmenybei. Man regis Gedimino pr. pradžia daro daug šiltesnės, lietuvio dvasiai artimesnės erdvės įspūdį, taigi yra tinkamesnė Basanavičiaus paminklui vieta.
…kikiki…sionistas ar is TU klubo …?
“Ateis pavasarelis,gegute uzkukuo,pareis is belgu Petras ir”…nuvers
Jei jau statyti, tai gal geriau vietoj Lenino?
Bet taip, kad būtų mielas kampelis.
Smagu girdėt, kad pagaliau Pagoniui Basanavičiui kažkur pastatys paminklą.
Šiaip tik jis aprengtas ne kaip – su antikinės Romos paklodėmis – tunika ir tora.
Vienintelė tinkama vieta galingam Jono Basanavičiaus paminklui – Rotušės aikštė. Deja, postsovietiniams žmogėnams tai asocijuojasi su buvusiu kapsuko paminklu. Tai rodo kaip giliai šiuose kaimiečiuose glūdi sovietinis marazmas. Laisvam žmogui turi visai nerūpėti, kokius balvonus kur statė okupantai – jam turi rūpėti jo šalis ir jos reikalai. Postsovietiniai idiotai kiša tą paminklą į “aikštelę” priešais Filharmoniją. Ką pasakytų pats J. Basanavičius, pamatęs, kad jo paminklas pastatytas bolševikų sugriautų nuostabių pastatų vietoje? Pastatų, kuriuose Jis tikriausiai yra buvęs ir kurie buvo puošmena senojo Vilniaus, kurį Tautos Tėvas taip mylėjo. Jau aišku, kad Nepriklausomybės 100-metis bus sužlugdytas. Sužlugdytas postsovietinių kaimiečių primityvų, daugelį metų niokojančių Vilnių.
Taigi Vilniuje partijos nesugebėjo rasti padoresnio, solidesnio kandidato į merus, tiesiog nebuvo iš ko rinkti. Tokių nei į tvorą, nei mietą kandidatų kėlimo prievartavimu partijos ir įtaiso vaikogališkai atrodančius liberalus į merus ir kitas valdžias, o tada ir liberališkas primityvumas visur liejasi per kraštus…