T. Baranauskas. Kodėl popiežius Pranciškus puolė į Putino patriarcho glėbį?

Vasario 12 d. popiežius Pranciškus ir Maskvos patriarchas Kirilas susitiko Kubos sostinėje Havanoje ir paskelbė „istorine“ pavadintą bendrą deklaraciją, kurioje reiškiamas bendro veikimo siekis bei dėstomas požiūris į nūdienos aktualijas. Iš tiesų šioje deklaracijoje kai kuriais klausimais formuluojama tiesiog šokiruojanti pozicija. Prieita net iki to, kad popiežiui pavaldi Graikų katalikų bažnyčia faktiškai pripažinta klaida. Ne atsitiktinai Ukrainoje, kurią liečia ne vienas šios deklaracijos punktas, ji sukėlė skandalą.

Nesiorientuojantis politiniame deklaracijos kontekste žmogus, skaitydamas deklaracijos punktus, ypač pirmuosius, galėtų pasidžiaugti stiprėjančia santarvės ir ekumenizmo dvasia. „Mes su džiaugsmu susitikome kaip krikščioniško tikėjimo broliai, kurie susitinka vienas su kitu, kad „pasikalbėtų gyvu žodžiu.“ (2 Jn 12), iš širdies į širdį, kad aptartų santykius tarp mūsų Bažnyčių, esmines tikinčiųjų problemas ir žmonių civilizacijos pažangos perspektyvas,“ – sakoma pirmajame deklaracijos punkte.

Tiesa, tolesniuose punktuose kiek kurioziškai pabrėžiama simbolinė susitikimo vietos – komunistinės Kubos – reikšmė. Susitikimas, anot popiežiaus ir patriarcho, įvyko „Kuboje, kryžkelėje tarp šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų“, taigi „toli nuo ilgalaikių „Senojo pasaulio“ nesutarimų“. Komunistinės Kubos, kaip geriausios vietos kalbėtis krikščionims, pasirinkimas ir akcentavimas gali kelti šypseną, bet šiaip deklaracijos pradžia lyg ir nieko bloga nežada. Betarpiškai po to sekantys punktai atrodo savaime suprantami, jeigu jau draugiškam pokalbiui nusprendė susitikti dviejų krikščionybės šakų vadovai. Deklaracijos autoriai išreiškė apgailestavimą, kad „beveik tūkstantį metų katalikai ir stačiatikiai negali džiaugtis bendryste Eucharistijoje“ ir išreiškė „viltį, kad mūsų susitikimas gali prisidėti prie Dievo trokštamos vienybės atkūrimo“.

Kalbėdami apie iššūkius, kurie reikalauja „bendro atsako“, popiežius ir patriarchas nurodė krikščionių persekiojimą musulmoniškose šalyse, kruviną konfliktą Sirijoje, paragino padėti pabėgėliams ir „visas puses, kurios gali būti įsitraukusios į konfliktus, pademonstruoti gerą valią ir sėsti prie derybų stalo“. Jie taip pat paragino vystyti tarpreliginį dialogą ir padėkojo Dievui „už dabartinį beprecedentį krikščionių tikėjimo atsinaujinimą Rusijoje“ bei kitose Rytų Europos šalyse, o taip pat išreiškė susirūpinimą dėl dabartinių krikščionių teisių apribojimų, vadovaujantis „labai agresyvia sekuliaristine ideologija“. Kalbėdami apie Europos integraciją, jie paragino „likti budriems prieš integraciją, kuri neturi pagarbos religinėms tapatybėms“. Deklaracijoje taip pat pasisakyta apie būtinybę ginti tradicinę šeimos sampratą ir teisės į gyvybę neliečiamumą, kurią pažeidžia abortų ir eutanazijos įteisinimas. Visa tai – punktai, dėl kurių iš tiesų nesunku sutarti įvairių pakraipų krikščionims.

Tačiau persekiojami krikščionys deklaracijoje mikliai sukeičiami vietomis su vargstančiais „pabėgėliais“ ir tiesiog migrantais, ir neatidus skaitytojas iš esmės gali nė nepastebėti, kad deklaracijoje nejučia sukeičiamos sąvokos: rūpestis persekiojamais krikščionimis virsta rūpesčiu į Europą plūstančių migrantų gerove. Tad 17-ame deklaracijos punkte jau regime pirmą nuostabą keliantį pareiškimą. Deklaracijos autoriai iš esmės patvirtina į Europą plūstančių nelegalių ekonominių migrantų „teisę“ atvykti ir pasiimti tai, kas jiems čia neva priklauso, mat gėrybių paskirstymas pasaulyje esąs neteisingas. „Negalime likti abejingi milijonų migrantų ir pabėgėlių, besibeldžiančių į turtingų valstybių duris, likimams. Įžūlus kai kurių labiau išsivysčiusių valstybių vartotojiškumas palaipsniui eikvoja mūsų planetos išteklius. Auganti nelygybė paskirstant materialines gėrybes padidina iškilusios tarptautinės tvarkos neteisingumo jausmą,“ – sakoma Kirilo ir Pranciškaus deklaracijoje.

Tad popiežiaus ir patriarcho supratimu, įžūlūs yra ne įstatymus pažeidinėjantys migrantai, šturmuojantys Europos valstybių sienas, o pačios Europos valstybės, nes jos mat esančios per daug turtingos ir eikvojančios planetos išteklius! Tačiau tai – tik pirmasis deklaracijos kuriozas. Ypač keisti teiginiai pasipila deklaracijos 24–27 punktuose, kurie skirti Ukrainai ir su ja susijusioms temoms.

Reikia pažymėti, kad Maskvos patriarchas Kirilas yra žinomas kaip atviras Putino propagandistas, kuris dar Kijevo Maidano įvykius pavadino „revoliuciniu maištu“, o jiems vykstant „nepabijojo“ Putinui į akis rėžti tokią „tiesą“: „Aš visai atvirai turiu pasakyti, kaip Patriarchas, kuris privalo sakyti tiesą, nekreipdamas dėmesio nei į politinę konjunktūrą, nei į propagandinius akcentus, apie tai, kad didžiulį vaidmenį ištaisant tą mūsų istorijos neteisybę (kalbama apie XX a. paskutinio dešimtmečio sunkumus – T.B.) suvaidinote asmeniškai Jūs, Vladimirai Vladimirovičiau. Aš norėčiau Jums padėkoti. Jūs kažkada pasakėte, kad Jūs dirbate, kaip vergas galerose, – tik su tokiu skirtumu, kad vergo darbas nebuvo toks našus, o jūsų našumas labai didelis.“ Pastaruoju metu, kalbėdamas apie karą Ukrainoje, jis jį aptakiai vadina „tarpusavio kovomis“, bet dėl tų kovų kaltina, žinoma, ne Putino politiką, o tariamą „diskriminaciją“ kalbos ir religijos pagrindu Donbase. Tad ką gi galėjo nutarti Ukrainos klausimu šis Putino patriarchas kartu su popiežiumi Pranciškumi?

Visų pirma popiežiaus ir patriarcho deklaracijoje pasmerkiami bandymai pervilioti tikinčiuosius iš vienos krikščionių konfesijos į kitą. „Mes esame ne varžovai, o broliai, ir šis suvokimas privalo kreipti mūsų bendrus veiksmus įskaitant ir tuos nukreiptus į išorės pasaulį. (…) Dėl to negali būti priimtina, kad išdavikiškos priemonės būtų pasitelkiamos kurstant tikinčiuosius pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą taip paneigiant jų religijos laisvę ir tradicijas“ (24 punktas). Taigi, Katalikų bažnyčiai faktiškai uždraudžiama įtikinėti stačiatikius pereiti į katalikybę, kas, beje, prieštarauja ankstesnėms Katalikų bažnyčios nuostatoms, nes šiaip ar taip Katalikų bažnyčia, kaip ir kitos krikščioniškos bažnyčios, yra misijinė. Atvertimas į savo tikėjimą visada buvo viena iš esminių jos veiklos krypčių.

Tradicijas, žinoma, galima keisti, bet ką daryti su tos diametraliai priešingos dabartinei deklaracijai ankstesnės Katalikų bažnyčios veiklos padariniais? O vienas iš tokių padarinių yra Graikų katalikų (unitų) bažnyčia, dabar vyraujanti Ukrainos Haličo regione (Galicijoje, Lvovo srityje). Tai – kaip tik ir yra tie į katalikybę atversti stačiatikiai, kurie savo laiku vyravo visoje Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje buvusioje Rusios dalyje, o 1839 m. Rusijos imperijoje prievarta grąžinti į Rusijos stačiatikių bažnyčią. Tačiau Rusijai nepriklausiusioje ukrainietiškoje Galicijoje jie išsilaikė ilgiau. Tik 1946 m. paties Stalino iniciatyva Ukrainos graikų katalikų bažnyčia buvo prievarta įjungta į Rusijos stačiatikių bažnyčios sudėtį. O žlungant Sovietų Sąjungai, 1990 m., Ukrainos graikams katalikams buvo leista atkurti savo bažnytinę organizaciją, ir jie tuo pasinaudojo.

Graikų katalikų bažnyčia veikia kaip Katalikų bažnyčios sudėtinė dalis, pripažįstanti Romos popiežiaus dvasinę valdžią. Ir ką gi dabar sako šios bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus? Jis šios bažnyčios atsiradimą susieja su neleistinu veiksmu, kurį pasmerkia bendroje deklaracijoje su Maskvos patriarchu. Ar Graikų katalikų bažnyčios egzistavimas, remiantis tokia deklaracija, išvis tebėra legitimus? Tai problemai skirtas 25 deklaracijos punktas, kuriame maloningai leidžiama Graikų katalikų bažnyčiai egzistuoti: „Viliamės, kad mūsų susitikimas taip pat prisidės prie susitaikinimo visur, kur tik egzistuoja įtampa tarp graikų apeigų katalikų ir stačiatikių. Šiandien akivaizdu, kad praeities „unitizmo“ metodas, suprastas kaip vienos bendruomenės sąjunga su kita atsiskiriant nuo savosios Bažnyčios, nėra tas kelias vienybei atkurti. Nepaisant to, bažnytinės bendruomenės, kurios iškilo šiomis istorinėmis aplinkybėmis turi teisę egzistuoti ir vykdyti viską, kas reikalinga tam, kad būtų patenkinti tikinčiųjų dvasiniai poreikiai tuo pačiu metu siekiant gyventi taikoje su savo kaimynais. Stačiatikiams ir graikų katalikams reikia susitaikinimo ir abipusiai priimtinų sugyvenimo formų.“

Taigi, iš esmės pasakoma, kad Graikų katalikų bažnyčios sukūrimas buvęs klaida, tik jau lyg ir įsiteisėjusi dėl senaties… Kaip turėtų jaustis unitas, kuriam jo dvasinis lyderis faktiškai tėškia: „Tavo tikėjimas – klaida, bet tiek jau to – tikėk“? Juk būtent tokia yra deklaracijos 25-ojo punkto prasmė. Visa laimė, kad prie tokių ir dar blogesnių teiginių jis yra jau pripratęs…

Taip pereinama ir prie konkrečių Ukrainos problemų. 26-as punktas: „Mes apgailestaujame dėl priešpriešos Ukrainoje, kuris jau pareikalavo daugybės aukų, sukelė gausybę žaizdų taikiems gyventojams ir įstūmė visuomenę į gilią ekonominę bei humanitarinę krizę. Mes raginame visas į konfliktą įsitraukusias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, nukreiptų į taikos kūrimą. Mes kviečiame savo Bažnyčias Ukrainoje darbuotis vardan socialinės harmonijos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokio tolimesnio konflikto vystymosi.“

Tekstas gan aptakus, bet pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kas nepasakyta. Nė žodžio čia nėra apie Rusijos agresiją. Žinoma, negi Putino patriarchas būtų aprobavęs kitokį tekstą? Vadinasi, vyksta kažkokia abstrakti „priešprieša“ – faktiškai, pilietinis karas, ką be perstojo ir tvirtina Kremliaus propaganda. Antra, ką reiškia raginimas „susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokio tolimesnio konflikto vystymosi“? Kad Ukrainos bažnyčios remia karą? Deja, aktyviausia karo rėmėja visą laiką buvo dabar „taikdarės“ vaidmeniu besidangstanti Rusijos stačiatikių bažnyčia… Ir šį vaidmenį jai pasisavinti padeda bendra su popiežiumi Pranciškumi deklaracija.

Pataikaudamas Maskvos patriarchui popiežius Pranciškus į bendrą deklaraciją leido įrašyti ir gana įžūlų 27-ąjį punktą: „Viliamės, kad stačiatikių tikinčiųjų schizma Ukrainoje gali būti įveikta remiantis egzistuojančiomis kanoninėmis normomis tam, kad visi stačiatikiai Ukrainoje galėtų gyventi taikoje ir harmonijoje, ir kad katalikų bendruomenės šalyje galėtų prie to prisidėti taip, kad mūsų krikščioniška brolystė būtų vis labiau akivaizdi.“ Faktiškai čia įsibraunama į nuo Maskvos nepriklausomos Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Kijevo patriarchatas) reikalus, neigiant net šios bažnyčios teisę egzistuoti. Maskvos patriarchatas ją laiko atskalūnais – dabar jau „atskalūnais“ juos pripažįsta ir Romos popiežius, net žada katalikų paramą kovoje su jais… Kas tai? Bandymas siekti „vienybės“ su skaitlingesne bažnyčia, spjaudant į veidą mažiau skaitlingos krikščionių bendruomenės atstovams? Kas didesnis, tas teisesnis? Žinoma, neverta tuo stebėtis, turint galvoje, kad ne ką geriau elgiamasi ir su „savais“ graikų katalikais. Tačiau abiem atvejais tai – precedento neturintis įvykis.

Ukrainos graikų katalikų bažnyčios vyskupas Sviatoslavas, komentuodamas Pranciškaus ir Kirilo deklaraciją, stengiasi išlaikyti nuosaikesnį toną ir surasti pozityvių momentų. Tačiau negali nuslėpti nuoskaudos. „Buvo oficialiai pranešta, kad šis dokumentas yra metropolito Ilariono (Alfejevo) iš stačiatikių pusės ir kardinolo Kurto Kocho bei Popiežiaus tarybos vienybės tarp krikščionių klausimais iš katalikų pusės darbo vaisius. Dokumento, kuris turėjo būti ne teologinis, o faktiškai visuomeninis-politinis, parengimui silpnesnę komandą sunku įsivaizduoti, – sako vyskupas Sviatoslavas. – Minėta Popiežiaus taryba kompetentinga santykių su įvairiomis krikščionių bažnyčiomis ir bendrijomis teologiniais klausimais, bet visai ne tarptautinės politikos klausimais, ypač delikačiais Rusijos agresijos Ukrainoje klausimais. Todėl numatytas dokumento pobūdis buvo jai aiškiai ne pagal jėgas. Tuo ir pasinaudojo RPC išorinių bažnytinių santykių skyrius…“ Nors ir bandydamas kažkaip pateisinti šį akibrokštą, vyskupas Sviatoslavas neslepia: jo, kaip minėtos tarybos nario, nuomonės apie ruošiamą deklaraciją niekas neklausė – „kalbėjo apie mus be mūsų, nedavę mums balso“.

„Neabejotina, kad šis tekstas iššaukė gilų nusivylimą daugelio mūsų Bažnyčios tikinčiųjų, o ir tiesiog neabejingų Ukrainos piliečių tarpe – pripažįsta diplomatišką toną išlaikyti bandantis vyskupas Sviatoslavas. – Šiandien daug kas kreipėsi į mane šiuo klausimu ir sakė, kad jaučiasi išduotas Vatikano, nusivylęs tiesos dozavimu šiame dokumente ir netgi netiesiogine parama Rusijos agresijai prieš Ukrainą iš Apaštalų sosto pusės. Aš neabejotinai suprantu šiuos jausmus.“ Tačiau Sviatoslavas visgi kviečia „nedramatizuoti šios deklaracijos ir nepervertinti jos reikšmės Bažnyčios gyvenimui. Mes pergyvenome ne vieną panašų pareiškimą, pergyvensim ir šį“.

Tarnybinio etiketo nulemtas vyskupo Sviatoslavo optimizmas visgi neįtikinta išduotais besijaučiančių ukrainiečių. Žurnalistė Tatjana Mokridi šį popiežiaus Pranciškaus susitarimą jau palygino su Vatikano susitarimu su nacistine Vokietija, dėl kurio jam vėliau teko ilgai teisintis.

Iš tiesų, reikia pripažinti, kad 2016 m. vasario 12 d. buvo paskelbta „istorinė“ deklaracija, tačiau, deja, ne viskas, kas įeina į istoriją, yra linksma ir pozityvu. Popiežius Pranciškus dėl neišmanymo, neįsigilinimo ar tiesiog nesiorientavimo „šio pasaulio“ reikaluose puolė į Rusijos agresiją dvasiškai aptarnaujančio patriarcho glėbį.