Kazachstanas – tarp pasakos ir tikrovės

Kazachstanas – dieviško grožio šalis, milžiniškais plotais nusidriekusi Europos ir Azijos žemynuose. Kazachstano Respublika – šiandien yra valstybė, turinti sienas su Rusija, Kinija, Kirgizstanu, Uzbekistanu, Turkmėnistanu bei Kaspijos jūra. Viena didžiausių pagal plotą pasaulio valstybiųdaugeliui lietuvių yra egzotiška, ne visada suprantama, ganėtinai paslaptinga. Kartais atrodo, kad jos neįmanoma pažinti – didžiuliai plotai, rūsti gamta, savitas kazachų tautos mentalitetas, sudėtinga istorija – atrodytų viskas skiriasi nuo lietuviškųjų suvokimo standartų.

Vis dėlto – tai šalis, kurią pažinti verta! Ji atvira, dinamiška, besikeičianti. Kazachstanas jauna valstybė, kuri ne tik susidomėjusi žvelgia į pasaulį, bet ir kuri pasauliui siūlo save – savo rytietišką išmintį, civilizaciją, jaunosios kartos entuziazmą ir energiją.

Šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia „kazachų žemė“, o kazachų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq, tiurkų kalba reiškiančio „pabėgęs į laisvę“.

Kazachijos stepės įvairių klajoklių genčių buvo apgyvendintos nuo seniausių laikų. Tiurkų kalbomis kalbančios gentys dabartinio Kazachstano teritorijoje pirmą kartą susivienijo į bendrą darinį XV a. Iki XX a. tradiciškai egzistavo trys genčių susivienijimai (džuzai): vyresnysis (pietryčių Kazachstanas), vidurinis (centrinis ir šiaurės Kazachstanas) ir jaunesnysis (rytų Kazachstanas).

Nuo XIX a. pradžios Kazachstanas prarado savarankiškumą ir atsidūrė Rusijos valdžioje. 1837–1844 m. įvyko Kenesary Kasimovo sukilimas. Nuo 1892 m. prasidėjo rusų ir ukrainiečių kolonistų persikėlimas į Kazachstaną. 1920 m. sukurta Kirgizijos ATSR su sostine Orenburge (nuo XIX a. vidurio rusų šaltiniuose vyravo klaidingas tautos pavadinimas „kirgiz-kaizakai“).

1925 m. prie jos prijungtos buvusios Turkestano ATSR Syrdarjos ir Džetysu sritys ir Karakalpakijos autonominė sritis (vėliau prijungta prie Uzbekistano), o Orenburgo sritis prijungta prie Rusijos. Respublika pervardinta į Kazachijos ATSR, sostinė perkelta į Kyzylordą, vėliau Almatą. Nuo 1936 m. Kazachstanas gavo sąjunginės respublikos statusą (Kazachijos TSR).

1956 m. dalis teritorijų prijungta prie Rusijos (dabartinėje Omsko srityje ir Altajaus krašte) ir Uzbekistano (dabartinėsе Navoji ir Džizako srityse). Nuo 1965 m. iki 1986 m. respublikai vadovavo Dinmuchamedas Kunajevas. 1986 m. gruodžio 16 d. – gruodžio 18 d. Almatoje įvyko ir buvo jėga numalšinta protesto demonstracija.

Nuo 1989 m. šaliai  vadovauja prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. 1991 m. gruodžio 16 d. Kazachstanas paskelbė nepriklausomybę ir nuo tada prasidėjo nauja era Kzachstano istorijoje.

Kazachstanas – devinta pagal dydį pasaulio šalis (2 725 tūkst. km2), o gyvena jame apie 17 milijonų žmonių. Kazachstane pasklidę įvairiausių tautų tautelių: kazachai, uigurai, korėjiečiai, uzbekai, kirgizai, rusai, žydai, čečėnai, daug vokiečių. Pagrindinė religija – islamas, bet gausu ir kitų tikėjimo atstovų: stačiatikių, judėjų. Kazachai labai liberalūs kitų nuomonei.

Pasak prezidento N. Nazarbajevo, Kazachstanas – unikali šalis, kurioje taikiai sugyvena daugiau nei 100 etninių ir 17 religinių grupių. Šį sugyvenimo meną prezidentas įvardijo kaip vertingiausią patirtį, kurią visuomet reikia branginti. „Kai tik vienas ima sakyti, kad jo tauta arba religija geresnė už kitas, iškart prasideda siaubingiausi dalykai, kuriuos matome visame pasaulyje“, – kalbėjo N. Nazarbajevas. N. Nazarbajevas nurodė, kad daugiaetniškumas Kazachstane buvo sukurtas dirbtinai, bet, nepaisant to, šalies gyventojams pavyko rasti bendrą kalbą. „Jau nepriklausomybės laikais mes sugebėjome suvienyti visas šias etnines grupes į vieną susitelkusią tautą. Šiuos santykius reikia saugoti ir plėtoti, nekreipiant dėmesio į buitinius dalykus, o iš esmės puoselėjant draugystę ir tarpusavio pasitikėjimą“, – mokė Kazachstano lyderis.

Pasak jo, žmonėms būdinga įžvelgti kitų trūkumus – „žmonės yra žmonės“, bet tolerancija tuo ir pasireiškia, kad savo artimą priimame tokį, koks jis yra. O vyriškumas, pasak N. Nazarbajevo, yra ne tada, kai su kardu einama kariauti, bet tada, kai norisi pasakyti, bet gebama patylėti. Jei žmonės taip suprastų vyriškumą, šeimose ir pasaulyje būtų kur kas ramiau ir daugiau supratimo. N. Nazarbajevo manymu, tarpetninio sugyvenimo Kazachstane patirtis galėtų labai praversti daugeliui šalių, ypač dabar, kai pasaulinė krizė paskatino migracijos chaosą.

Centrinėje šalies dalyje neaprėpiamos stepių platumos virsta pusdykume ir dykuma pietvakariuose! Medžiai žaliuoja tik artėjant Tian Šanio kalnų link. Sakoma, kad Kazachstane galima surasti visą Mendelejevo lentelę, todėl nenuostabu, jog čia sėkmingai plėtojama žemės turtų perdirbimo pramonė. Ypač išplėtotos anglių, metalų ir naftos perdirbimo sferos, elektros energijos gamyba. Nafta, anglys, gamtinės dujos ir elektros energija eksportuojami į daugelį Azijos šalių.

Pačiuose Kazachstano pietuose merdėja Aralo jūra. Dar praėjusio amžiaus viduryje šioje jūroje veisėsi net 24 žuvų rūšys, žvejyba buvo vienas iš pagrindinių verslų. Šeštajame dešimtmetyje pradėta plėšinių reforma. Jos metu laukai buvo drėkinami jūrą maitinančių upių vandeniu. Aralo jūra ėmė sekti, šis procesas tebevyksta iki šiol. Jūros plotas jau sumažėjo dvigubai, joje beveik neliko gyvybės. Dabar Aralo jūra sausumos padalinta į dvi dalis, nuo kadaise buvusio jūros kranto iki vandens tenka keliauti dešimtį ar daugiau kilometrų. Lyg vaiduokliai paklydę smėlyne rūdija laivai, dirvose vyksta druskėjimo procesai. Toks dirvožemis nebetinka žemdirbystei. Tai viena didžiausių ekologinių katastrofų pasaulyje, todėl Aralo jūra sulaukia daug dėmesio, tačiau vietiniai gyventojai juokauja, jog, jei kiekvienas, atvykstantis pasižiūrėti į mirštančią jūrą, atvežtų bent stiklinę vandens, jūra būtų išgelbėta.

Nuo 1998 m. Kazachstanas turi dvi sostines: pietinė – Almata (Almaty), o naujoji (šiaurinė) – Astana. Sakoma, kad Almata – žaliausias pasaulio miestas, jame daugybė parkų, skverų, viskas kruopščiai prižiūrima. Astanoje sparčiai kyla nauji pastatai, viskas tviska prabanga ir atrodo lyg Vakarų Europos sostinėje.

Šiandien Astana – Kazachstano sostinė į šį miestą perkelta iš Almatos 1997 m. – spindi prabanga ir yra ta vieta, kur kuriami šiuolaikinės architektūros stebuklai. Manytina, kad Kazachstanas ateityje bus dar turtingesnis, nes prognozuojama, jog 2015 m. jis pagal naftos gavybos apimtį pavys Iraną. Ištirti naftos ištekliai Kazachstane siekia 26 mlrd. barelių, dujų – 3 trilijonus kubinių metrų. Neseniai Kaspijos jūroje atrastas Kašagano naftos telkinys yra vienas didžiausių pasaulyje. Nafta čia dar nėra eksploatuojama, tačiau Astana teigia esanti pasirengusi didinti naftos gavybą ir eksportą. Žinoma, susidomėjusių Kazachstano nafta netrūksta.

Naują ir seną miestą į dvi dalis dalija upė. Iki šiol senajame mieste galima išvysti sovietmetį menančias „chruščiovkes“ ir kitokius sovietinius daugiabučius, kokių pilna ir Vilniuje. Tuo tarpu naujasis miestas iš tiesų daro įspūdį, ypač, naktį, kai architektūros šedevrai apšviečiami. Vienoje vietoje sukoncentruoti visi šalies valdymo organai – prezidentūra, vyriausybės, dviejų rūmų parlamentų ir ministerijų pastatai. Toliau dygsta dideli stikliniai verslo biurų pastatai, įvairūs pramogoms skirti objektai, sporto ir koncertų rūmai, galingi maldos namai. Šalia jų rikiuojasi didelės virtinės daugiabučių kompleksų. Miesto architektai neslepia, kad sostinė augs ir toliau. Netrukus čia vyks pasaulinė „Expo“ paroda. Kartu su užsienio architektų ir projektuotojų pagalba parengtame miesto makete dar daug įspūdingų statinių projektų. Astanos parduotuvėse galima rasti lietuviško pieno, sūrių. Turguje vaisiai ir riešutai atvežti iš Uzbekistano. Aplinkui miestą nėra nei didelių fabrikų, nei ūkių. Tik kirtus jo ribą prasideda žole apaugusios stepės.

Kazachstanas įgyvendina sudėtingą, daugelio vektorių, pragmatinę užsienio politiką, laviruodamas tarp pasaulio galingųjų. Būdama Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė, oficialioji Astana yra ir Amerikos sąjungininkė, pasiuntusi kariškius į Iraką ir atvėrusi savo oro erdvę JAV aviacijai per Afganistano kampaniją. Vis dėlto Kazachstano užsienio politikos prioritetus 2006 m. pavasarį nusakė pats N. Nazarbajevas, teigdamas, kad integracijos su Rusija didinimas yra svarbiausias šalies užsienio politikos tikslas, o bendradarbiavimo su Kinija stiprinimas – antrasis pagal svarbą. Savo kalboje prezidentas N. Nazarbajevas taip pat paminėjo stabilią ir ilgalaikę partnerystę su JAV, o tai reiškia, kad Amerika yra svarbi, tačiau ne svarbiausia šalies partnerė.

Kazachai – labai vaišinga tauta. Net nelauktą svečią jie pirmiausia pavaišins, o tada jau paklaus, kur keliauja. Kavinės ir restoranai visada siūlo gausų šašlykų meniu, koldūnus ir mantas (dideli koldūnai, virti garuose). Labai mėgstami daržovių troškiniai ir sriubos. Nacionalinis kazachų patiekalas – bišparmakas, (penki pirštai, išvertus iš kazachų k.), valgomas rankomis. Šio patiekalo pagrindą sudaro virtos miltinės tešlos padas, bulvės, arkliena ir svogūnų padažas. Kazachai viską valgo su majonezu. Nė viename restorane nepavyko nusipirkti koldūnų su grietine. Populiariausias salotų, sriubų ir net šašlykų padažas – majonezas.

Na, ir žinoma, kumysas – gėrimas, pagamintas iš kumelių pieno.

Lietuva jau turėjo progos šiek tiek susipažinti su kazachų naujuoju menu. Prieš keletą metų Vilniuje vyko režisieriaus Kairbekovo Gafuovičiaus dokumentinių filmų retrospektyvą. „Per Kazachstano istoriją, papročius, kultūrą režisierius atverė langą į kitokį – mus europiečius kiek bauginantį, bet tuo pačiu ir masinantį pasaulį, kuriame atpažįstame universaliuosius bendražmogiškuosius aspektus – nuo legendų ir dainų prasminių kodų iki tikėjimo laisvės troškimo, nuo galimybių paieškų šiandieniniame pasaulyje iki stebinančio gamtos grožio“ – sakė lietuvių režisierius Gytis Lukšas.

Kairbekovas Bachytas Gafuovičius gimė 1953 m. vasario 23 d. Almatoje. Baigė A. M. Gorkio vardo Literatūros institutą Maskvoje. Nuo 1983 m. – SSRS rašytojų sąjungos narys, kino studijos „Kazachfilmas“ scenaristų redkolegijos narys, vėliau – vyriausiasis meninių ir televizijos filmų kūrybinio susivienijimo redaktorius. 1987–1989 m. tobulinosi aukštuosiuose scenarijaus ir režisūros kursuose prie „Goskino SSRS“. Kazachstano rašytojų ir kinematografininkų sąjungų narys. Šiuo metu – studijos „Gafu“ meno vadovas. Rašo eilėraščius, verčia kazachų literatūrą į rusų kalbą, rašo kritikos straipsnius, kuriuos skelbia spaudoje, radijuje ir televizijoje. Tarptautinių kino festivalių ir kino forumų Irane, Vokietijoje, Vengrijoje ir kt. dalyvis. Daugiau nei 80 dokumentinių ir mokslo populiarinimo filmų scenarijaus autorius ir režisierius, 100-serijinio kelionių po Kazachstaną megaprojekto „9-oji pasaulio teritorija“ autorius. Yra išleidęs daugiau nei 10 poezijos knygų, ekranizavęs Kazachstano prezidento N. Nazarbajevo knygas.

Žiemos pabaigą mes, du „Alko“ žurnalistai – Audrys Antanaitis bei Justinas Gaučas, sutikome Kazachstane. Tik šį kartą lankėmės ne Almatoje ar Astanoje – miestuose, kuriuos lietuviai jau neblogai pažįsta, o Aktau. Vakarinėje Kazachstano dalyje, prie Kaspijos jūros 1958-iais įkurtas miestas šiandien yra Mangystau srities centras, kuriame gausybė pramonės įmonių, o apylinkėse siurbiama nafta. Tačiau klystume, jei galvotume, kad tai tik nykus industrinis rajonas.

Aktau miestas yra Mangyšlako pusiasalyje ir yra bene vienintelis šalies uostas prie Kaspijos, srities centras. Aktau miestas turi ypatingą sistemą – nė viena gatvė neturi pavadinimo. Visi adresai yra iš trijų skaičių: kvartalo, pastato namo ir apartamentų (butų). Yra regioninis studijų ir istorijos muziejus, II pasaulinio karo Ugnies memorialas, Beket Atos mečetė, dramos teatras, Yntymako aikštė.

Aktau buvo pastatytas 1961 m. ir buvo paprastas mažas kaimas, kol regione nebuvo atrasti milžiniški naftos klodai. 1963 m. Aktau įgavo miesto statusą. Nuo 1964 iki 1991 m. Aktau vadinosi Ševčenko (ukrainų poeto Taraso Ševčenkos garbei, kuris lankėsi Aktau vietoje dėl politinių represijų).

Miesto pavadinimas Aktau, išvertus iš kazachų kalbos, reiškia „Baltasis kalnas“. Taip jis pavadintas dėl prie Kaspijos esančių šlaitų ir klifų.

Aktau turi Tarptautinį oro uostą, geležinkelio stotį ir gerą jūrų uostą. Autobusai ir taksi yra pagrindiniai miesto susisiekimo priemonės. Miesto klimatas yra žemyninis, su sausomis vasaromis ir vėsokomis žiemomis. Vidutinė sausio temperatūra yra -4 °C, vidutinė liepos temperatūra siekia +27 °C.

Vidutinė poilsio sezono, kuris tęsiasi nuo gegužės iki rugsėjo, temperatūra būna +21 °C.

Mangystau – pasakiško grožio žemė, supama Kaspijos, Turkmėnistano, Uzbekistano. Ši žemė kažkada buvo vandenyno dugnas, tad ir dabar ten yra vietų, kurios plyti keli šimtai metrų žemiau jūros lygio. Per du šimtus milijonų metų vėjai ir smėlis iš vandenyno kriauklelių suformavo milžiniškus apvalius akmenis, kurių laukai plyti daugybę kilometrų. Važiuodamas šia žeme neatsistebi kanjonų grožiu, o pavargęs gali užsukti pamedituoti į požeminę mečetę ar pabendrauti su egzotišku mula, kurio namas pasimetęs bekraštėje stepių platybėje.

Pirmame tūkstantmetyje iki mūsų eros, per Mangystau žemes ėjo Didysis šilko kelias nuo Chrezmo ir Chivos į Europą ir Artimuosius rytus. Šiame kelyje, Ustiurto plynaukštėje stovėjo tvirtovės, karavan-sarajai, amatininkų, gyvulių augintojų ir medžiotojų gyvenvietės. Archeologiniai radiniai patvirtina, kad čia buvo aukštas civilizacijos lygis. Tačiauklestėjimą nutraukė Didysis tautų kraustymasis ir po to sekę begaliniai karai. Mongolų antplūdis galutinai nutraukėšią tradiciją.

Vakarinė teritorijos dalis yra Pakaspijo žemumoje, kurioje yra gilios įdubos (Karagijė ir kt.). Ryškiai į Kaspiją išsikiša Mangyšlako pusiasalis, kurio centrinę dalį užima Mangyšlako plynaukštė. Rytinėje pusėje plyti Ustiurto plynaukštė. Pastovių paviršinių vandenų nėra. Driekiasi kiečių ir druskių dykumos, vietomis veši krūmokšniai. Vakarinėje dalyje yra ir Fort Ševčenka Rajono centras. Yra jūrų uostas (Bautinas), plentas į Aktau. Ten išplėtota žuvies apdirbimo pramonė, kasamos klintys. Yra memorialinis, etnografinis muziejai, XIX a. forto liekanos, armėniška varpinė. Už 31 km nuo miesto yra XVII–XIX a. Beisenbajaus nekropolis.  Gyvenvietė įkurta 1846 m. kaip rusų Novopetrovskojės tvirtovė. 1857 m. vietovė pervadinta Fort Aleksandrovsku. 1899 m. suteiktas miesto statusas. 1939 m. miestas pervadintas Taraso Ševčenkos garbei.

Klimatas ryškiai žemyninis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -3 °C, liepos mėnesio +26 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta iki 150 mm kritulių

Iki šiol Aktau pasiekiamas buvo labai nelengvai. Tačiau pačioje rudens pabaigoje Ukrainos tarptautinės avialinijos pradėjo skrydžius Kijevas – Aktau, tad ir paslaptingoji Mangystau atsiveria Europai. Belieka palinkėti, kad pasakiškąjį Kazachstaną atrastų ir lietuviai. Ir ne vien dvi sostines, bet ir tolimiausius, neįtikėtino grožio jo kampelius.