Užgavėnės – nuo akmens amžiaus iki šių dienų

Jau trečius metus iš eilės Vilniuje, šeimos centre „Baltų šalelė“, bus švenčiamos Užgavėnės. Norėdami, kad ši šventė šeimoms taptų neįprasta,  atskleistų Užgavėnių prasmę ir mitiškumą, organizatoriai nusprendė kasmet švęsti vis kitaip – pažintinį šventės kelią pradėdami nuo pačių seniausių akmens amžiaus laikų iki šių dienų.

Pirmosios Užgavėnės buvo švenčiamos supažindinant vaikus ir jų tėvelius su anksčiau buvusiais dviem metų laikais – žiema ir vasara. Šie metų laikai turėjo savo totemus, valdovus – Mešką ir Briedį. Per šventę vyko varžytinės, grumtynės, ir galiausiai žiemos totemą Briedį, pakeitė vasaros totemas Meška. Šventės dalyviai žiemą išvijo stipriai trepsėdami, ratelius sukdami, garsiai Užgavėnių dainas giedodami, smagiai ir triukšmingai žaisdami.

Antraisiais metais šventės tema buvo žemdirbystės laikai, o prie mitologinių Meškos ir Briedžio personažų prisijungė  jau tam laikmečiui būdingi – Ožys, Avinas, Žirgas, Perkūnas ir Velinas. Visą žiemą žmonių laukus su vėlėmis saugojęs Velinas atėjus pavasariui turi lįsti atgal po velėna į savo karalystę ir užleisti žemės paviršiuje šeimininkauti Perkūną. Taigi vyko šių mitologinių būtybių derybos  ir vaikai su tėvais, padėkoję Velinui už žemės globą, išlydėjo jį į savo karalystę. Ir, žinoma, svarbiausia buvo vėl išvaryti atsibodusią žiemą ir sudeginti  pagrindinę Užgavėnių šventės veikėją Morę. Anot prof. L. Klimkos: „Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. Tada, sakoma, ir pavasaris greičiau ateisiąs.“ Tad, garsiai patrepsint ir šūkaujant „žiema, žiema, bėk iš kiemo“, Morė buvo sudeginta. Neapsieita ir be vaišių. Kiekvienais metais vaikai su tėvais namuose suruošę tradicinius Užgavėnių patiekalus suneša juos ant bendro stalo ir gardžiuojasi šventės metu.

Šiais metais prie Užgavėnių personažų būrio prisijungs ir kitų tautų atstovai, kitaip vadinami „svetimais“ – čigonai, žydai bei vėlyvesnio laikotarpio mitinės būtybės – velnias, ragana. Pasirodo ir Lašininio su Kanapiniu kova, kuri kildinama iš senais laikais vykusios Meškos ir Briedžio, Perkūno ir Velino, žiemos į vasarą kaitos.  Bus  žaidžiami  tradiciniai žaidimai – „Čigonėlė“, „Kepė boba blynus“ ir kt., vėliau dainuojama, šokama, trypiama. Juk vasarą prisišaukti reikia! Taip pat bus kviečiami kaimynai, triukšmaujama, kūliais verčiamasi, kad tik žiema nusigąstų, o tada ir Morę ateis laikas supleškinti.

Orai buvo stebimi švenčiant Pusiaužiemį – žadėjo greit pavasaris ateiti. Orai stebimi ir per Užgavėnes, tad pirmieji pavasario požymiai būdavo labai laukiami, džiaugsmingai sutinkami. „Atsisveikinant su žiema iš paskutiniųjų atsargų sočiai pavalgoma. Iš to kilo paprotys gavėnios išvakarėse atsivalgyti mėsos: sekmadienį tris, pirmadienį šešis, antradienį devynis kartus. Šių skaičių seka nėra atsitiktinė, ji kartoja medžiotojų bendruomenės mėnulio kalendoriaus algoritmą. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šiupinys iš kruopų ir žirnių, spurgos, kiaušinienė, įvairūs blynai.“ – pasakoja prof. L. Klimka. Tad nors per Užgavėnes daugelis yra pripratę namuose kepti tik blynus, šeimos šiais metai buvo kviečiamos išbandyti ir atsinešti kitokių tradicinių šios šventės patiekalų.

Iš tiesų Užgavėnės – tai ne tik puiki proga bendruomenei susieiti, nuo žiemos vargų atsitraukus pasilinksminti, tačiau jos suteikia ir puikią progą supažindinti vaikus (o ir patiems prisiminti) su lietuvių kilme, papročių prasme ir atsakyti į klausimą, kas ir kodėl mes tokie esame. Tai ypatingai svarbu ugdant jaunosios kartos tautiškumą.