Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune atidaryta skulptoriaus Juozo Kėdainio paroda „Mintimis išvaikštinėju kiekvieną lauko rėžį“, skirta 100-osioms menininko gimimo metinėms.
Kėdainis – valstietiškos pasaulėjautos fiksuotojas, sugebėjęs įamžinti paprasto žmogaus gyvenimą ir buitį. Skulptorius savo kurtiems personažams suteikė minties ir jausmų tikrumą bei įprasmino būtį, tarsi pagavo kasdienybės akimirką.
„Kėdainį dauguma prisimena kaip monumentalujį skulptorių – tai Vienybės aikštė, ant Vilniaus Žaliojo tilto buvusios skulptūros, kitur miesto erdvėse taip pat esančios irgi didelės skulptūros. Mažai kas Kėdainį žino kaip kamerinės skulptūros kūrėją“, – pasakoja parodos kuratorė Aistė Praškevičiūtė, o ją cituoja LRT TV naujienų tarnyba.
Kėdainis išsiskyrė kaip universalus skulptorius, per gyvenimą sukūręs daugybę skulptūrų, puikiai įvaldęs tiek monumentalią skulptūrą, tiek kamerinę, grupines kompozicijas, bareljefus ar goreljefus. Skulptorius išbandė skirtingas technikas ir medžiagas: gipsą, marmurą, medį, bronzą, akmenį panaudodamas skirtingą apdirbimo techniką.
Šios parodos darbų spektrą sudaro apie 20 skulptūrų ir apie 30 piešinių iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų, Lietuvos dailės muziejaus fondų, parodą papildo archyvinės nuotraukos iš Kupiškio viešosios bibliotekos ir Kupiškio etnografijos muziejaus archyvų, kuriuose saugoma skulptoriaus archyvinė medžiaga.
Kėdainis gimė 1915 m. gruodžio 31 d. Justino ir Angelės Kėdainių šeimoje Karaliūniškio kaime Kupiškio rajone. Baigė Migonių pradinę mokyklą, o 1933 m. – Kupiškio progimnaziją. Mokytojo F. Žikario paskatintas, 1933 m. būsimasis skulptorius išvyko mokytis dailės į tuometinę Kauno meno mokyklą, ją baigęs 1939 m. gavo skulptoriaus diplomą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Kėdainis grįžo į gimtuosius namus Kupriškio rajone, dirbo ūkio darbus, tačiau neapleido piešimo ir skulptūros. Po karo 1945–1946 m.Kauno vidurinėje dailės mokykloje dėstė piešimą, o nuo 1946 m. buvo pakviestas dėstyti Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1951–1990 m. – Vilniaus dailės institute. Nuo 1961 m. docentas, o nuo 1970 m. – profesorius. 1957 m. skulptorius gavo LTSR valstybinę premiją už kūrinį „Arkliaganis“.
Skulptorius mirė 1998 metų lapkričio 12 dieną Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse.
