G. Songaila. Negi sutiksime su EŽTT sprendimu dėl partizanų naikinimo?

Spalio 20 d. Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) priėmė sprendimą,  kad Lietuvos teismai esą pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, teisdami partizanų naikintojus už genocidą (Vasiliauskas prieš Lietuvą). Šioje byloje tai yra jau galutinis ir neskundžiamas sprendimas. Tačiau dėl galutinio aiškumo Europos Tarybos Ministrų komitetas turi teisę pateikti EŽTT paklausimus. Daug klausimų dėl šio sprendimo iškėlė patys sprendimui nepritarę EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjai. Sprendimą priėmusi dauguma (9 iš 17) į juos neatsakė. EŽTT teisėjas E.Kūris įspėjo,

kad šis sprendimas kaip precedentas gali sukelti daug pavojingų pasekmių, tad tikėtina, kad mūsų valstybės institucijos inicijuos tokius paklausimus.

Tam kad suvoktume, koks šokiruojantis šitas EŽTT sprendimas, bent pačius svarbiausius klausimus būtina užduoti viešai, skatinant piliečius patiems susipažinti su viešai prieinama bylos medžiaga ir susidariusią situaciją giliau apsvarstyti. Pratęsdamas ankstesnį straipsnį, remdamasis EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų atskiromis nuomonėmis bei siekdamas didesnio aiškumo, kaip tik ir pamėginsiu pateikti kai kuriuos iš jų, vienaip ar kitaip susijusius ir su pačios „genocido“ sąvokos apibrėžimu (pirma, dėl „vienalaikio teisinio pagrindo“ retroaktyviai taikyti baudžiamąją teisę ir „universalių tarptautinės principų“, antra, dėl to, ar masiniai naikintojai galėjo numatyti, kad jie gali būti baudžiami remiantis Genocido konvencija, trečia, dėl to, ar partizanai iš tiesų nebuvo Genocido konvencijos saugomos „nacionalinės grupės“ dalis, o vien tik „atskira politinė grupė“).

EŽTT teisėja latvė Ineta Ziemele savo atskirtojoje nuomonėje pateikė paties „genocido“ sąvokos autoriaus Rafaelio Lemkino (Raphael Lemkin, 1900-1959) apibrėžimą (2 p.). „Genocidas nukreiptas prieš nacionalinę grupę kaip vienetą, ir su juo susiję veiksmai (actions involved) yra nukreipti prieš individus ne dėl jų individualių ypatybių (individual capacity), bet kaip nacionalinės grupės narius“. „Genocidas turi dvi fazes: viena, tai engiamos grupės nacionalinio modelio sugriovimas (destruction of the national pattern of the opressed group); kita, tai engėjo nacionalinio modelio primetimas (imposition). Šis primetimas engiamai grupei, savo ruožtu, gali būti [pritaikytas] taip, kad jai [dar] būtų leista išlikti arba gali būti [pritaikytas] tik teritorijai, kai po gyventojų pašalinimo (removal) kraštas būtų kolonizuotas engėjo tautiečių (nationals).“ Kaip matyti, „genocido“ sąvoka jau II pasaulinio karo pabaigoje buvo suprantama plačiau ir giliau nei vien masinis fizinis visos nacionalinės grupės (tautos) naikinimas (žr. ir interpretaciją EŽTT sprendime, 174 p.).

Genocido konvencijos tekstas aiškiai parodo, kad nepaisant SSSR pastangų susiaurinti šios konvencijos objektą, bendrais bruožais jis tebesirėmė aukščiau pateikta samprata. Antai, šios konvencijos 2 str. nustatyta, kad „genocidas reiškia veiksmus, siekiant sugriauti (with intent to destroy), visą ar iš dalies, nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Kad „sugriauti“ reiškia ne vien fizinio išnaikinimo kėslus, rodo ir kiti genocido  požymiai, antai, grupės narių kankinimai, rimtos dvasinės žalos (mental harm) padarymas. Šio aiškinimo teisingumą parodo ir Jorgič (Jorgić) prieš Vokietiją byla, kur genocido aiškinimas apima atskiros grupės kaip socialinio vieneto (su)žlugdymą, o ne vien jos fizinį sunaikinimą, žr. EŽTT sprendimo 156 p.).

Pastaroji byla itin reikšminga ir tuo, kokia genocido samprata, siauresnė ar platesnė, taikytina genocido bylose. EŽTT šiuo atveju pritaikė platesnę sampratą, nors įvairūs teismai, organizacijos bei mokslininkai interpretavo ir taip, ir taip). Svarbu, kad EŽTT rėmėsi tuo, kad nusikaltėlis Jorgič padedant advokatui buvo pajėgus numatyti galimybę, kad jam gali būti pritaikyta platesnė interpretacija (kitaip nei bylos Vasiliauskas prieš Lietuvą atveju, kur EŽTT kažkodėl nutarė, kad tokiais atvejais esą reikia aiškinti siauriau, pareiškėjo naudai. Esą jo teorinis advokatas 1953m. būtų galėjęs numatyti tik siauresnę interpretaciją, nors tokiam įsivaizduojamo advokato patarimui būtų prieštaravę ne šiaip kokie nors įvairūs aiškinimai, bet pačios JTO Generalinės asamblėjos vienbalsiai priimta rezoliucija penkeri metai prieš pačios Genocido konvencijos įsigaliojimą, kuri „teoriniam advokatui“ tais laikais – materialiuoju 1953 m. laiku – privalėjo būti žinoma).

Kas pagal Genocido konvenciją turi teisę (kompetenciją) nagrinėti ir aiškinti genocido bylas?

EŽTT neginčijo nei Lietuvos teismų pripažinto fakto, kad MGB pareigūnas V.Vasiliauskas tyčia aktyviai dalyvavo vykdant kriminalinį planą naikinti Lietuvos partizanus, nei Lietuvos teismų teisės vertinti tokio pobūdžio veiklą kaip genocidą pagal galiojančią Genocido konvenciją. Tokią kompetenciją nacionaliniams teismams tų valstybių, kurių teritorijoje buvo įvykdyti nusikaltimai (competent tribunal of the State) būtent ir pripažįsta pati Genocido konvencija (žr. Genocido konvencijos VI straipsnį, o taip pat EŽTT sprendimo 79 p.). Genocidu kaltinamus asmenis gali teisti ir tarptautinis baudžiamasis tribunolas (international penal tribunal), jei jo jurisdikciją pripažįsta šią Konvenciją ratifikavusios Šalys (Contracted Parties).

EŽTT neturi jokios kompetencijos svarstyti genocidu kaltinamų asmenų bylų. Šis teismas tik prižiūri kaip vykdoma Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ŽTPLA Konvencija), tarp jų ir 7-tas šios konvencijos straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, jog niekas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl tokios veikos, kuri nesudarė baudžiamojo nusikaltimo sudėties pagal tos veikos padarymo metu galiojančią nacionalinę ir tarptautinę teisę. Antroji šio straipsnio dalis numato išimtį šiam principui tais atvejais, kai buvo padaryta veika, kuri pripažįstama kriminaline pagal „visuotinius teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos“ (žr. EŽTT sprendimo 114 p.).

O juk genocido nusikaltimai pagal savo universalų pobūdį kaip tik ir yra tokie, kuriems netaikomas retroaktyvaus nagrinėjimo apribojimo principas (tikriausiai ir dėl prevencinių motyvų – kad tokio pobūdžio, itin pavojingi masiniai nusikaltimai niekada nepasikartotų). Tad iš kur EŽTT iš viso paėmė galias svarstyti nacionalinių teismų sprendimų retroaktyvumo legitimumą, kai jie konkrečias nusikalstamas veikas jau kvalifikavo kaip genocido nusikaltimus? Juk tokias veikas nagrinėja pagal Romos Statutą veikiantis Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (taigi, specialusis tribunolas), o patariamąsias išvadas gali teikti JTO Tarptautinis Teisingumo Teismas. Ar tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepadarė klaidos, neišreikšdama abejonių dėl bylos Vasiliauskas prieš Lietuvą nagrinėjimo EŽTT Didžiojoje kolegijoje legitimumo? Atsižvelgiant į galimai beprecedentį EŽTT sprendimą šioje byloje, manytina, kad Lietuva tikrai turės aiškiau apibrėžti savo poziciją šiuo klausimu.

Nors pati Genocido konvencija kaip tik ir apeliuoja į visuotinius, civilizuotų tautų pripažįstamus tarptautinės teisės principus, EŽTT, remdamasi ŽTPLAK 7 str. nuostata, kad turi būti teisinis pagrindas baudžiamajam persekiojimui ir nuteisimui, nežinia kokiu pagrindu (tikriausiai tik paties teismo vienašališkai nusistatytu) genocido byloje imasi ieškoti ar buvo vienalaikė teisinė bazė pareiškėjo, t.y. partizanų šaudytojo, nuteisimui (contemporaneus legal basis, žr. EŽTT sprendimo 161 p.). Iš čia kyla ir pirma klausimų grupė.

Ar pati Genocido konvencija pagrįsta pirmiausia „teisinės bazės vienalaikiškumo“, ar „universalių tarptautinių teisės normų“ principu ir kaip tai susiję su masinių naikintojų „teisėtais lūkesčiais“?

Kodėl EŽTT genocido bylai taiko vienalaikės teisinės bazės reikalavimą, jei pati Genocido konvencija pagrįsta nevienalaikiškumo principu? Kaip tai susiję su universaliais tarptautinės teisės principais? Kokiu genocido apibrėžimu derėtų vadovautis – tokiu, kuris universalesnis, ar tuo, kaip jis, EŽTT manymu, galėjo būti suprantamas, priimant Genocido konvenciją? Jei 1953m. genocido supratimas buvo siauresnis, kodėl tai reiškia, kad Lietuvos partizanų žudikai negalėjo numatyti, kad gali būti teisiami, remiantis šia Konvencija?

Antai, genocido nusikaltimai žydų tautos atžvilgiu buvo atlikti dar prieš pačios Genocido konvencijos priėmimą ir tada juk nebuvo „vienalaikės teisinės bazės“ dėl tokio pobūdžio nusikaltimų nei Vokietijos, nei Lietuvos, nei Lenkijos ar kitų valstybių teritorijoje. Ar tai reiškia, kad visi teismų sprendimai, susiję su Holokausto nusikaltimais, negalėjo būti taikomi retroaktyviai, kaip dabar mano EŽTT? Kodėl lietuvių tautos genocido byloje EŽTT staiga ieško vienalaikiškumo ir atlieka spekuliatyvų „tyrimą“ kaip 1953m. buvo suprantama ir (ne)taikoma genocido sąvoka? O kaip gi ji pagal „vienalaikę teisinę bazę“ ši sąvoka galėjo būti suprantama ir taikoma 1941 ar 1945m.? Ar šio EŽTT sprendimo pagrindu Europos šalių teismai turėtų atnaujinti visas su Holokaustu bei kitais genocido nusikaltimais susijusių bylų, kuriuose priimti sprendimai, neatsižvelgiant į „vienalaikę teisinę bazę“, nagrinėjimą, ir priimtus sprendimus naikinti? Juk ir SSSR net tik kad 1953m. dar nebuvo ratifikavusi Genocido konvencijos, bet ir vėliau nevykdė jos reikalavimo nustatyti baudžiamąjį persekiojimą už genocido nusikaltimus. Ar tai reiškia, kad tie SSSR represinių struktūrų nariai kurie vykdė genocido nusikaltimus, vien tik dėl „vienalaikės teisinės bazės“ trūkumo negali būti teisiami, mat jie „negalėjo numatyti“, kad galės būti teisiami dėl genocido? O ar galėjo tai numatyti naciai?

EŽTT turėtų plačiau ir detaliau paaiškinti, kaip gi jis supranta tą „vienalaikės teisinės bazės“ reikalavimą genocido bylose. Nuo kada ir kam toks principas, anot jo, dar yra taikytinas, o nuo kada ir kam jis jau esą netaikytinas? Kodėl vienais genocido bylų atvejais šis teismas siūlo taikyti teisinės bazės vienalaikiškumo ir to meto (material time) baudžiamosios teisės normų reikalavimą, o kitais kažkodėl ne, jeigu patys genocido nusikaltimai pagal savo apibrėžimą juk nepriklauso nuo ne visada aiškaus savo „atitinkamų laikų“ supratimo (relevant time), o tiktai nuo „universalių, civilizuotų tautų pripažįstamų tarptautinės teisės normų“?

Antai, EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjai, nesutinkantys su sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, primena, kad genocido atvejai buvo ir iki 1998 m., kai tokios bylos pirmą kartą pasiekė tarptautinius ar nacionalinius teismus (neskaitant „ikikonvencinio“ Holokausto), o taip pat ir daugeliu kitų atvejų, kurie dėl įvairių priežasčių netgi jų nepasiekė. Tas pats pasakytina ir apie Genocido konvencijos ginamų „žmonių grupių“ dalį, kurių naikinimas buvo pirmą kartą pripažintas genocidu tik 1998 m., nes ir tokia byla buvo pirmąkart pristatyta teismui tik 1998 m., ir pati Genocido konvencija po jos priėmimo pradėta taikyti tik praėjus penkiasdešimt metų (žr. atskirą teisėjų Vilidžerio (Villiger), Pauer–Ford (Power-Forde), Pinto de Albukerki (Pinto de Albuquerque) ir Kūrio nuomonę, 18 p.).

Ar nereikėtų tuomet atnaujinti Srebrenicoje „etninį valymą“ vykdžiusių žudikų bylas, nes juk iki tol nė vienas žudikas nebuvo nuteistas remiantis Genocido konvencija, jei jie siekė nužudyti tik „žmonių grupės“ dalį, o ne ją visą ištisai? Kaip šie žudikai būtų galėję numatyti, kad jiems staiga, po penkiasdešimt metų bus pritaikyta Genocido konvencija? Ar iš tiesų pakanka vien to, kad konvencijoje esantis genocido apibrėžimas formaliai apėmė ir žudomos žmonių grupės dalį? Juk konvencijoje nepasakyta, nei kad tai turėtų būti „reikšminga“ grupės dalis, nei ką laikyti reikšminga (substantial, significant) dalimi! Tai tėra tik vėlesnės interpretacijos, kurios pasak EŽTT atitinka Konvencijoje kadaise apibrėžtų normų esmę, nepaisant to, kad jas teismai suformulavo vėliau, kai kitais vėlesniais atvejais, antai Lietuvos partizanų atveju, esą neatitinka.

Ar išties Vasiliauskas negalėjo numatyti, kad gali būti teisiamas, remiantis Genocido konvencija?

Lieka neaišku, kokiu gi pagrindu EŽTT atmeta būtent Lietuvos teismų interpretaciją vien todėl, kad ji buvo vėlesnė negu 1953m., nors EŽTT ir pats pripažįsta, kad Lietuvos teismai turėjo pagrindo taip interpretuoti (ir net Konvencijos ginamų „grupių“ sąvoką privalėjo naudoti, atsižvelgiant į savo ypatingą politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, žr. Prosecutor prieš Rutaganda, 1999, EŽTT sprendime 109 p.). Tuo labiau, kad EŽTT iš viso nėra įpareigotas priimti tokių sprendimų dėl Lietuvos teismų interpretacijų genocido bylose Lietuvos teritorijoje. Kodėl Lietuvos teismai turėtų kažkaip „įtikinėti“ EŽTT, kad Lietuvos laisvės kovotojai sudarė reikšmingą lietuvių tautos dalį ir kad jos sunaikinimas labai paveikė visą tautą, kaip Genocido konvencijos ginamą „nacionalinę grupę“ (E.Kūrio atskira nuomonė, 4-6 p.)? Tiesa, sprendimą Srebrenicos atveju priėmė Tarptautinis tribunolas, gal todėl EŽTT ir neperša jam savo standartų, kitaip nei nacionaliniams teismams, nepaisant to, kad pastarieji genocido bylose lyg ir turi besąlygišką sprendimų priėmimo teisę …

EŽTT kabliukas čia tik tas, kad atkurtos Lietuvos Respublikos teismų pripažintos genocido interpretacijos Vasiliauskas esą negalėjo numatyti, todėl prisidėjo prie okupacinių represinių struktūrų ir drauge su jomis aktyviai organizavo Lietuvos partizanų, siekusių atkurti Lietuvos Respubliką, naikinimą. Šio bendro tikslo, sunaikinti partizanus, 1949m. susivienijusius į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), „pareiškėjas“ net ir neneigė. Kaip ir EŽTT juk neneigia, kad partizanai vadovavo pasipriešinimui SSSR okupacinėms jėgoms, neginčija Lietuvos Respublikos įstatymų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad LLKS sudarė aukščiausią tautos atstovybę, vadovaujančią karinei ir politinei nacionalinio išsivadavimo kovai, įkūnijo savanorišką okupuotos Lietuvos Respublikos savigyną (EŽTT sprendimo 63 p.), žodžiu, išreiškė tautos valią priešintis. Nors EŽTT cituoja ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad partizanų naikinimo nedera vertinti atskirai nuo visų okupacinio režimo represijų, kuriomis buvo siekiama sunaikinti Lietuvos „pilietinės tautos pagrindą“ (dar vadinama „fabric of nation“, ang. fabric „audinys, struktūra“), tačiau pats niekaip į tai neatsižvelgė.

Bet EŽTT pritarė pareiškėjo argumentams, kad Genocido konvencija neapima „politinių grupių“ gynimo ir kad esą Lietuvos partizanai ir buvo tokia politinė grupė, todėl dėl partizanų naikinimo Genocido konvencija retroaktyviai esą netaikytina. Esą Vasiliauskas 1953m. negalėjo numatyti, kad ateityje Genocido konvencija gali būti pritaikyta ir „politinių grupių“ gynimui. Lietuvos teismų praktikoje iš tiesų partizanai kurį laiką buvo traktuojami kaip „atskira politinė grupė“ ir vadovavosi Baudžiamojo Kodekso genocido apibrėžimu, kuris kaip ginamas įvardino ir politines bei socialines grupes. Tik ar Vasiliauskas negalėjo 1953 m. numatyti, kad LLKS, kaip karinis-politinis susivienijimas, net jei jis būtų suprantamas tik kaip „atskira politinė grupė“, sudarė Genocido konvencijos ginamos nacionalinės grupės dalį? Negi jis negalėjo pastebėti, kad okupacinės valdžios užsakymu šaudo prieš jos režimą kovojančius lietuvius (t.y., kovojančią lietuvių tautos dalį)? Beje, tų laikų „įsivaizduojamas advokatas“, kaip minėjome, privalėjo žinoti ir apie JTO Generalinės asamblėjos rezoliuciją, kurioje prie genocido nusikaltimų buvo vardijamos ir „politinės bei kitos grupės“.

Kodėl gi EŽTT nusprendė, kad Lietuvos teismai įvardino partizanus tiktai kaip politinę grupę?

Ankstesniame straipsnyje jau minėjome, kad Vasiliausko byloje EŽTT atmetė Lietuvos Apeliacinio teismo argumentus (kurių nepaneigė ir Aukščiausiasis teismas), nors juose  aiškiai pasakyta, jog pirmos instancijos teismo interpretacijos, kad Vasiliauskas baustinas už genocidą dėl to, kad siekė naikinti Lietuvos partizanus, kaip politinę grupę, nėra visai tikslios, mat Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos dalis, tikri lietuvių tautos, kaip Genocido konvencijos ginamos grupės, atstovai. EŽTT neturėjo jokio teisinio pagrindo interpretuoti, kad Vasiliausko byloje (ir dar plačiau – minėtame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutarime) Lietuvos teismai pareiškėjo naikintus partizanus įvardino tik kaip „atskirą politinę grupę“. Taip teigė tik „trečiosios šalies“, t.y. Rusijos, atstovai, dalyvavę nagrinėjant šią bylą.

Verta būtų paklausti, kas gi šitaip šiurkščiai suklaidino EŽTT (žr. E.Kūrio atskirą nuomonę apie tai, kad Aukščiausiasis teismas yra tik kasacinė instancija, kuri nepakeitė Apeliacinio teismo aiškinimo, 3 p.) ir ar pripažinus šią klaidą galimas EŽTT sprendimo pakeitimas ar patikslinimas? Manytina, kad net ir tas EŽTT sprendimo aspektas, kad esą Genocido konvencija neapėmė politinių grupių saugojimo nuo naikinimo ir todėl tokia Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso interpretacija negali būti taikoma retroaktyviai (t.y., prieš tai, kol buvo priimtos šio kodekso pataisos 1998m. balandžio 21d.), yra teisėtas tik todėl, kad būtent tokį nutarimą kaip tik ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o ne EŽTT. Žinoma, šis sprendimas taikomas tik tokiems atvejams, kai kalbama apie atskiras politines grupes kaip tokias, t.y., kai jos nėra reikšminga nacionalinės grupės dalis. Kažin ar EŽTT reikalas spręsti, ką apima ar ko neapima genocido sąvoka Konvencijoje, jei net ir Tarptautinis tribunolas po Ruandos įvykių nusprendė, kad ši sąvoka nėra aiški ir ją taikyti reikia, tik atsižvelgiant į istorinį kontekstą.

Bet svarbiausia, EŽTT Didžioji kolegija turėtų Europos Tarybos Ministrų komitetui paaiškinti, kodėl jos dauguma, anot šio teismo teisėjos Ana Pauer–Ford, pareiškusios atskirą nuomonę, iš viso „nesiėmė jokio prasmingo būdo [atsižvelgti į] nacionalinių teismų pagrindimą apie partizanų vaidmenį ginant lietuvių tautą“ (failure to engage in any meaningful way with the reasoning of national courts on the role of partisans in the defence of the Lithuanian nation). Verta rimtai susimąstyti, kokiu būdu EŽTT sau prisiima kompetenciją iš viso niekaip nepagrįsti savo išvados, kad Lietuvos partizanai esą staiga nustojo būti savo pačių ginamos „nacionalinės grupės“ dalimi, bet kartu nežinia kodėl reikalauja nežinia kokio papildomo pagrindimo iš Lietuvos teismų. Juk nacionaliniai teismai, nepaisant įvairių buvusių skirtumų interpretacijose, galiausiai kalba ne apie „partizanų genocidą“, o apie akivaizdų reikšmingos lietuvių tautos dalies genocidą.

Dar daugiau, atsižvelgiant ne tik į masinius žudymus bei kankinimus, bet ir į masinius trėmimus bei kitas represijas, tikslinga kaltinti ir dėl visos lietuvių tautos genocido, nes 1944-1954m. buvo esmingai suardyta jos struktūra (fabric), kas sukėlė grėsmes jos egzistencijai ir turėjo ilgalaikes neigiamas socialines pasekmes, dėl kurių tauta ilgai negalėjo savęs, kaip tokios, atkurti. Tikriausiai dar negali savęs pilnai atkurti net iki šiol. Ir Konstitucinis Teismas juk pripažino, kad po dešimtmetį trukusių okupacinės valdžios represijų tauta, kaip „nacionalinė grupė“ buvo sunaikinta tokia, kokia ji buvo.

Pabrėžtina, kad genocido nusikaltimu pripažįstami net ir tie atvejai, kai nusikalstami ketinimai nebuvo įvykdyti iki galo (toks traktavimas įmanomas, vertinant Sovietų vykdytą lietuvių tautos naikinimą kaip genocidą, tačiau tai nekeičia fakto, kad reišmingos tautos dalies, jos laisvės kovotojų atžvilgiu šie ketinimai buvo įvykdyti pilnai – drauge su partizanų šeimomis bei jų rėmėjais; Genocido konvencijoje juk kalbama ne tik apie „nacionalinę grupę“ bet ir jos dalį).

Kodėl po šio EŽTT sprendimo būtina išsamiau paklausinėti paties EŽTT

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė, gynusi Lietuvą EŽTT nagrinėjamoje byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą pareiškė, kad dabar, po šio teismo sprendimo, Lietuvos Respublikos teismams genocido bylose tik reikės pagrįsti, kodėl Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą tautos dalį, ir leidžia suprasti, kad po to teismai galės nagrinėti genocido nusikaltimus kaip ir anksčiau. Bet ar tai ne pernelyg optimistinis vertinimas? Ar tokio pagrindimo EŽTT užteks ir ar tai nebus dar vieni spąstai? Gal prieš viską ramiai palikus Lietuvos teismams reikėtų išsamiau ir profesionaliau paklausinėti paties EŽTT? Negana to, ir klausti reikėtų su išlyga, kad Lietuvos Respublika pasilieka galutinio sprendimo teisę pagal savo kompetenciją. Dar daugiau, Lietuva, turi teisę Europos Taryboje pradėti EŽTT reformos procesą, apsidraudžiant nuo panašių jo piktnaudžiavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino, kad okupacinė Sovietų valdžia per savo represines struktūras 1944-1954 metais siekė palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą okupacijai ir sovietizavimui. Tam jai reikėjo sunaikinti ginklu kovojančią tautos dalį (partizanus, kurie susivienijo į LLKS) ir sugriauti didžiosios tautos dalies palaikymą laisvės kovotojams. Daugiau kaip dešimt metų (ginkluota kova Lietuvoje nusitęsė iki pat septinto dešimtmečio vidurio) vyko vienas ilgiausių šių laikų pasaulio istorijoje nacionalinio pasipriešinimo partizaninis karas (žr. Lietuvos Respublikos Aukščiausio teismo išaiškinimą; E.Kūrio atskirosios nuomonės 5 p.).

Sovietinė karo mašina, įtraukdama ir kolaborantus, taikė ne vien tik masinio ir sistemingo partizanų fizinio naikinimo taktiką, bet ir „specialiąsias priemones“, siekdama sugriauti nepasiduodančios tautos pasitikėjimą partizanais, visuotinį jų palaikymą. Kaip žinia, istorikų neginčijamai nustatyta, kad sovietų specialiosios tarnybos partizanų vardu įvykdė daug nusikaltimų prieš civilius gyventojus. Be to, okupantai siekė įbauginti civilius gyventojus, mėtydami partizanų lavonus miestelių aikštėse, persekiodami ir represuodami partizanų rėmėjus, skleisdami dezinformaciją ir infiltruodami savo agentus (tai nėra vien kažkokia dirbtinė istorikų interpretacija, o gyva mūsų tėvų ir senelių atmintis!). Tokiu būdu režimui galiausiai pavyko nužudyti ar suimti partizanų vadovus, sunaikinti pagrindines partizanų jėgas, o svarbiausia, moraliai izoliuoti partizanus nuo pagrindinės tautos masės, viešai pateikiant juos kaip esą tik atskirą nuo jos nacionalistinį pogrindį – „politinę grupę“.

Labai apgailėtina, kad EŽTT (gal ir ne visiškai suprasdamas, ką padarė) pasirinko būtent Lietuvos okupanto ir lietuvių tautos engėjo (pagal Rafaelio Lemkino apibrėžimą) ideologinę, propagandinę interpretaciją. Negi leisime EŽTT Didžiosios kolegijos aritmetinei daugumai, netiesiogiai pripažinusiai, kad okupantų vykdomas laisvės kovotojų naikinimas buvo „teisėtas“, nes tai esą buvo tik politinė grupė, pagal sovietinius įstatymus „neteisėtai“ veikianti SSSR teritorijoje ir naikintina pagal Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamąjį kodeksą? Dar blogiau, kad EŽTT tokią savo išvadą klaidingai pateikė, kaip pačių Lietuvos Respublikos teismų interpretaciją. Negi ir su tuo sutiksime?

Jei mes, lietuviai, susitaikysime su tokiais „žmogaus teisių“ teismo sprendimais, ir Lietuvos valstybė nesiims ryžtingų veiksmų juos pakeisti arba atšaukti, arba pripažinti negaliojančiais, tai tik reikš, kad Lietuvos laisvės kovotojai, nors ir žuvo, bet tikriausiai yra žymiai gyvesni lietuvių tautos atstovai už mus, gyvuosius. Tai tik reikš, kad mes ne tik patyrėme ilgalaikės traumos (okupacinės valdžios vykdyto genocido) pasekmes, bet ir patys, kaip lietuvių tauta, esame jau pražuvę. Ir ne vien perkeltine prasme. Sprendžiant iš dabartinės Lietuvos situacijos, tai gali būti tiesa (negi genocido vykdytojams pavyko sunaikinti ne vien esminę lietuvių tautos dalį, bet ir ją visą?). Visgi tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tai taps tiesa. Nuo mūsų priklauso ir tai, ar Europa ir vėl (ne)taps „žmogaus teisių“, kaip jas supranta okupantai, vieta.

Autorius yra Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius

Čia skelbiama kiek platesnė rašinio versija nei pirminiame šaltinyje www.delfi.lt