L.V. Medelis. Į Seimą, broliai, vyrs į vyrą

Jei kas nežino, kad artėja rinkimai į Seimą, tai jau krapštosi pakaušį svarstydamas, kodėl staiga mūsų nariai taip suaktyvėjo. Kasdien  vienur ar kitur gali skaityti, matyti ir girdėti apie jų susirūpinimą Lietuvos ir kitais smulkiais vidaus bei užsienio  reikalais. Ir matai, kad jie turi išskirtinių gebėjimų ir motyvacijos, ir interpretacijos, ir pulverizacijos apie tuos reikalus mąstyti.

O suaktyvėjo jie dėl to, kad tyliai, tarytum iš pasalų atslenka rinkimai  – juodas debesis virš Lietuvos. Tas debesis kelia egzistencijos problemų.  Kaip reikės gyventi, jei neišrinks? Ne kiekvienas turi tokių galimybių kaip Rokas Žilinskas. Prieš kelias dienas jis iš TV ekrano paaiškino, kaip vaikystėje jį tėvas sadistas mušė viela. Berods, praėjusią kadenciją jis viešai prisipažino, kad yra gėjus, ir tai keleriopai padidino galimybes būti mylimam.  Kaip ciniškai beskambėtų,  tokie prisipažinimai galimybes padidina, nes yra žmogiška kankinius mylėti. Galėtum, jeigu sau leistum, pagalvoti, jog lytinės orientacijos pakeitimas tikrai padidintų Seimo reitingus.

Nejuokinga.  Priešingai, netekti vietos Seime ne vienam yra tragedija. Gyvenimas papilkėja ir  sustoja, saulė nebešildo, žmona nebemyli, kaimynai nebepastebi.  Nes – be kitų svarbių dalykų –  prarandi teisę rūpintis savo rinkėjais. Prisiminkim pasaką,  kurioje karalius griežtai prisako sūnui išmokti pinti vyžas. Princas išmoko, todėl, kai karalystę buvo beprarandąs, nepražuvo.  Štai problema – Seimo narių vyžas pinti niekas nemoko, o išbuvęs ten porą (ką ten porą – bent vieną) kadencijų, dažnas  nebesugeba nieko.  Jis NIEKAM nebetinkamas.

Nesišaipykim, kiekvienam toks dalykas yra asmeninė nelaimė. Kvalifikaciją išsaugo vienetai – koks Linas ar koks  Arūnas, ar koks Jonas; vienas pilstydamas  ugninį vandenį pajūrio smėliuose, kitas miklindamas savo auksinį protą TV šou, trečias stambesnei firmai pagelbėjęs tiek, kad jos vadovus sugraužtų sąžinė, neradus minkštos kėdės savo kontoroje bent vienos kadencijos trukmei.  Penkerius, dešimtį, penkiolika metų zulinęs minkštą kėdę, uodęs, iš kurios pusės pučia interesų vėjas, smaginęsis sukinėdamas naujo automobilio vairą, slapstęsis nuo rinkėjų rūpesčių ir nelaimių, nešęs Europos  problemas ir  jos gerovę savo tėvynainiams…  Ar įmanoma iš tokio ko nors reikalauti? Ar norėtumėte tokį priimti į darbą, kuriame reikia dirbti, galvoti arba nors jau kasdien užeiti  į kabinetą?

Grįžtant, dovanokite, prie Roko Žilinsko, reikia pažymėti jo padorumą. Jis nesako, kad į Seimą jam reikia, nes darbo televizijoje nebegautų – pernelyg didelė konkurencija dabartiniam LRT generaliniam. Jis atvirai sako, kad reikėtų skubiai didinti administracines išlaidas, bet ne jam asmeniškai, o  kiekvienam Seimo nariui. Tada gal visi, ne vien  jis, galėtų suspėti ramiai išsimokėti kreditą. Citata: „Žinote, aš neskaičiuoju, bet iš mano algos susimokėjus paskolas (baisu, negi visos greitosios?- aut.), susimokėjus mokesčius, pragyvenimui lieka 300 eurų“.

Taigi, per mėnesį Žilinskui lieka kaip kokiam vargetai pensininkui (duok Dieve!) ar studentui – VOS 300 Eur (šiuo atveju patogiau euro pavadinimą trumpinti – „Oi“). Jūs suprantate, gerb. skaitytojau, kanceliarines išlaidas kiekvienam studentui padidinus nors iki 300 Oi., iš jų jis galėtų maitintis, o iš stipendijos – dengti kreditą. Būtų įdomus atvejis: ne apie tai kalba, bet  panaikinus R.Žilinską kaip Seimo narį, vidutinį atlyginimą būtų galima mokėti beveik šešiems paskolų neturintiems rinkėjams.

Vadinasi, siekiant išsilaikyti Seimo balne, imtis priemonių reikia jau dabar. Todėl suprantamas socialdemokratų siūlymas naikinti pavienių asmenų konkuravimo galimybę rinkimuose į Seimą. Palieka pasirinkimas balsuoti tik pagal partinius sąrašus. Irena Šiaulienė, LSDP frakcijos pirmininkė, labiau žinoma kaip lietuvių kalbos priešė,  teigia, kad dėl to sustiprės demokratija. Manykim, kaip Skandinavijoje, Lenkijoje, Estijoje ar kitur. Žinoma, tik kam eikvoti energiją ir pinigus, jei demokratijos mes ir taip turime daugiau nei reikia? Argi kokioje Švedijoje dažnai klausiama, kur dingo projekto pinigai? Ar daug pasaulyje yra šalių, kur vienai didžiausių partijų vadovautų buvusio pirmininko anūkas, atsiradęs iš politinio „nieko“, o apie jo žmoną visais kanalais kalbama kaip apie valstybės „pateptą“ machinatorę?  Patobulinus rinkimų įstatymą, jūs, ponai partiečiai gal pacypsite, gal pakauksite, bet jei norėsite likti sąraše, iškelsite į jo viršų, ir  pirmininko uošvę.

Nejuokinga.  Be abejo, Seime yra ir tikrų žmonių. Į Lietuvos pasaulį jie žvelgia kitaip. Jų nedaug. Tiek nedaug, kad ašaros spaudžia gerklę, kai reitinguose pamatai, kiek piliečių Seimu pasitiki. Nepalyginti mažiau nei gaisrininkais ar Kalėjimų departamentu.

Tad, kaip sakė klasikas, kilkim „į darbą, broliai, vyrs į vyrą“*…  Laikas iki rinkimų prabėgs kaip viena diena.

*Maironio eilėraščio „Užtrauksme naują giesmę“ posmas: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą./ Šarvuoti mokslu atkakliu!/ Paimsme arklą, knygą, lyrą/Ir eisim Lietuvos keliu!  (1895) – aut.

2015 10 24