Lietuvė pabėgo iš vienos pažangiausių pasaulio šalių: nenorėjau pavirsti robotu

Daugumai žmonių žodis „Japonija“ asocijuojasi su egzotika, technologijomis, aukšto lygio civilizacija ir kultūra. Dažnas pasitenkina šiomis visuotinai populiariomis žiniomis. Ir aš taip pat turėjau susidariusi tokią pat nuomonę apie Japoniją.

Praėjusiais metais gavau pasiūlymą mokytis ir gyventi Japonijoje pagal profesinio tobulėjimo programą. Neabejodama apsisprendžiau labai greitai.

Programos koordinatorė, gerai žinanti šios šalies ypatumus, pritarė mano sprendimui ir nepapildė ne tik mano bendrų žinių apie pačią šalį, bet ir apie programą, jos tikslus ir galimybes tobulėti.

Aš noriu pasidalinti savo patirtimi ir pateikti tą informaciją, kuri man būtų buvusi svarbi prieš apsisprendžiant važiuoti.

Atvykusi į Japoniją, tikrai galiu patvirtinti, kad tai yra labai išsivysčiusi šalis. Visur tikrai yra labai švaru ir supa aukšto lygio technologijos. Švara blizga ne tik įstaigos, parduotuvės, traukinių stotys, parkai, tualetai, laiptinės, bet ir šaligatviai. Šiukšlių dėžių yra tik tam tikrose vietose ir jų yra labai mažai. Japonai yra išmokyti šiukšles parsinešti namo. Švara jiems yra tokia svarbi, kad netgi teatruose, mokyklose, kai kuriose auditorijose, bendrabučio tipo viešbučiuose ir poliklinikose reikia apsiauti šlepetėmis, kurios yra duodamos vietoje.

Japonijoje žavi ne tik švara. Blizgantys, tvarkingi ir punktualūs traukiniai, išmanieji tualeto dangčiai su šildomomis sėdynėmis ir kitomis funkcijomis, aukštas aptarnavimo lygis tikrai palengvina žmonių gyvenimą. Žmonės yra labai mandagūs, niekada nesigrūda į autobusus ar traukinius. Visi išsirikiuoja į eilę ir lipa į transporto priemonę tik eilės tvarka. Pagarbos kitam žmogui išreiškimas japonams yra ypatingai svarbus. Jie išlieka nusilenkę kitam žmogui netgi jam nutolus per keletą metrų nuo jų. Šiai valstybei pakanka lėšų sukurti neįtikėtinoms darbo vietoms.

Prie beveik kiekvienos parduotuvės ar įvažiavimo į mažesnį kiemą iš pagrindinės gatvės stovi eismo reguliuotojas. Jis rūpinasi pėsčiųjų ir dviratininkų saugumu. Policininkų yra apstu. Vairuotojui pervažiavus per raudoną šviesą, greitos reakcijos ir aukštos technologijos pagalba, eismo pažeidėjas yra užfiksuojamas ir patraukiamas atsakomybėn. Apie kyšius net neverta kalbėti.

Dauguma šalies gyventojų neįsivaizduoja galimybės nesilaikyti taisyklių. Visi žino kas kam pridera, o kas ne. Todėl nusikalstamumo lygis yra tikrai žemas. Pavyzdžiui, Japonijoje ramiai gali palikti pirkinius neužrakinto dviračio krepšelyje pusvalandžiui ir daugiau ir ramiai eiti apsipirkti į kitą parduotuvę. Grįžęs rasi viską.

Išorinio grožio šiai šaliai taip pat netrūksta. Šventyklos, išdailinti japoniški sodai, įspūdinga gamta – tai kiekvieno turisto svajonė. Taip, čia tikras turistų rojus, jeigu tik nenuspręsite pasilikti čia gyventi.

Nusprendę tapti, kad ir laikinais gyventojais, pirmiausia pajusite, kad japonų deklaruojamas svetingumas taikomas tik svečiams. Japonijoje gyvenantys kaimyninių šalių gyventojai susiduria su giliai įsišaknijusiu priešiškumu kitataučiams iš kaimyninių šalių.

Tačiau sudėtinga ir skaudi istorija tarp Japonijos ir kaimynių šalių gyventojų yra ne vienintelis priešiškumo šaltinis. Užtenka to, kad tu ne japonas ir elgesys iš karto pasikeičia. Vykstantiems į Japoniją studentams nėra sudaromos sąlygos atvykti su šeima. Man vykti ne vienai, o su vyru į svetimą šalį ilgam laikui yra natūralu.

Japonams tame nėra nieko natūralaus ir netgi nenormalu. Šiuo atveju aš tapau jau ne vienu užsieniečiu, o dviem. Ne pagal įprastas taisykles atvykę užsieniečiai yra nepageidaujami. Aš apskritai buvau pakviesta tik todėl, kad šiuo metu Japonijos švietimo ministerija nori padidinti studentų užsieniečių kvotas, siekdama pakelti Japonijos universitetų reitingus. Todėl buvome laukiami ne abu.

Mums iškilo labai daug sunkumų, siekiant atvykti abiem. Buvome informuoti, kad antrasis šeimos narys turėtų atvykti po pusės metų ar vėliau, bei, kad universitetas neturi dviviečių bendrabučių. Patikrinusi šią informaciją universiteto internetiniame puslapyje, pati radau ir dvivietį bendrabutį, ir būdą atvykti abiem.

Šis sprendimas nesumažino japonų nuostabos ir pasipiktinimo mano poelgiu. Šis japonų elgesys atrodo labai logiškas ir suprantamas. Šalyje šeimos modelis yra gana savotiškas. Vyras dažnai beveik nemato savo šeimos, nes visą savo laiką ir gyvenimą paskiria svarbesniam tikslui – bendruomenės gerovei. Vidutinis japonas dažniausiai dirba šešias dienas per savaitę nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Taigi namo grįžta tik kaip į viešbutį, kur jo laukia „svetimi“ žmonės, nes laiko su jais „susipažinti“ nelieka.

Ar gali japonas skirti laiko savo asmeniniam gyvenimui? Juk bendras tikslas japonams yra svarbiau už asmeninį! Kiekvienas turi savo vaidmenį. Kai vyras „tarnauja“ įmonei, žmona rūpinasi vaikais, namais ir dažnai taip pat dirba. Vaikų funkcija yra taip pat aiški. Jie turi spindėti savo pasiekimais mokykloje. Aukšti pasiekimai garantuoja gerą darbą ateityje, padėsiantį išlaikyti šeimą. Merginos universitete renkasi vaikiną bandydamos nuspėti ar būsimasis jos partneris gebės susirasti gerai apmokamą darbą.

Stebėdama darželinukus ir mokyklinukus, tarp jų pajutau labai ryškų ir gąsdinantį skirtumą. Japonų darželinukai yra kaip ir visi vaikai: išdykę, linksmi, tikrinantys mokytojo ribas, norintys žaisti. Mokyklinukai skiriasi kardinaliai. Į juos pažiūrėjus atrodo, kad jie bijo pasukti galvą į „neteisingą“ pusę ar bijo kvėpuoti „neteisingai“, o apie bet kokį nepaklusnumą net nėra ko kalbėti. Štai Jums ir atsakymas, Stebuklingos, Nepriekaištingos Tvarkos, Saugumo ir Mandagumo Mylėtojai!!!

Pabandykit įsivaizduoti nuo ryto iki vakaro muštruojamą japoniuką, kuriam yra aiškinama, kad taip negalima, ir taip negalima, o galima TIK taip. Ir klausimo „kodėl“ net nėra. Jei ir yra, jis yra uždusinamas atsakymu, kad taip reikia. Tas stebuklingas mandagumas nėra pasiekiamas laisva valia ar geranoriškumu. Jis pasiekimas išmokinimu, kad ką nors daryti reikia tik todėl, kad tokios taisyklės arba „taip reikia“. Tam tikroms autoritarinio režimo valstybėms, kurios nepakenčia žodžio laisvės ir nori valdyti mases be didelių problemų, šis metodas „turėtų“ būti pavyzdžiu.

Gebėjimas mąstyti yra panaikinamas ne tik taisyklėmis ir muštru. Įsivaizduokite standartinę pamoką. Europoje turbūt kalbėtume apie mokinio sudominimą ar skatinimą mąstyti. Japonijoje mąstyti neverta ir negalima. Kai pradedi mąstyti ir klausti „kodėl“ ir nepasitenkini „taip reikia“, sukeli labai daug nepasitenkinimo aplink save. Japonai nuo mažens yra mokinami prisitaikyti prie bendruomenės ir stengtis niekam nesudaryti problemų. Labai sunku įsivaizduoti japoną, užduodantį „nepatogius“ klausimus. Šis požiūris ugdomas ir mokykloje. Stebėtose standartinėse pamokose japonas mokytojas skaito ir paaiškina užduotį, duoda šiek tiek laiko ją atlikti. Tada surašo atsakymus ant lentos, kuriuos po to visi choru pakartoja. Ir taip užduotis po užduoties.

Jeigu mokytojas nori „išgąsdinti“, jis užduoda atvirą klausimą. Bet jis būtinai pateikia surašytas užuominas, kad tik per daug mokinių neišgąsdintų ir jiems nebūtų jokio šanso pagalvoti patiems. Visos užduotys ir egzaminai remiasi „zubrinimo“ metodu. Normalu, kad vaikams sunku išmokti mintinai tiek daug informacijos. Turtingesnių šeimų vaikai po pamokų ir po papildomų užsiemimų eina į „cram school“ – „zubrinimo“ mokyklą. Grįžę namo atlieka namų darbus. Todėl gana įprasta pamokos metu pamatyti ne vieną užmigusį vaiką. Mokytojas juos ramiai pažadina ir tęsia pamoką. Įdomu kiek laiko taip galima ištverti?

Jei mokiniai iškala visą medžiagą egzaminams, jie keliauja į geriausius universitetus, tokius kaip pvz. Osakos ar Tokijo universitetus. Įstojimo užtenka, kad užsitikrintum gerą darbą ir užmegztum reikiamus kontaktus. Įstoję japoniukai ilsisi – baigti „geriausius“ universitetus nėra sunku, sunku tik įstoti. Nukeliavę į stiprias įmones, šie išmuštruoti darbuotojai toliau puikiai „išzubrina“ kaip atlikti kokia nors vieną veiklą – funkciją. Puikus konvejeris bendrai tvarkai palaikyti.

Šioje šalyje yra tiek daug žmonių, kad jei jų nesuvaldysi, jie užlips vienas kitam ant galvos. Tačiau tvarka ne vienintelis šios sistemos „privalumas“. Tai taip pat puikus konvejeris stipriai ekonomikai!!! Smagu, kai visi daro kas priklauso ir tai stengiasi daryti gerai dėl „bendruomenės“. Smagu?

Reikia nepamiršti, kad ši sistema pripažįsta tik 元気 (genki). Sunku išversti „genki“ vienu žodžiu. Jis reiškia ir linksmas, ir sveikas. Japonai vertina ir žavisi tik linksmais ir viskuo patenkintais žmonėmis. Taigi kasdien yra tikimasi, kad visi darbuotojai ar mokiniai bus linksmi=sveiki. Jeigu toks nesi, tai iš karto aplinkiniams kyla klausimas: kas negerai su šituo vaiku ar darbuotoju?

Tas pats nutinka ir su tais, kurie kažko nežino ar nemoka. Iš tiesų Japonijoje būti kitokiu reiškia nebūti „genki“. Tokie ir kiti „išskirtiniai“ vaikai sulaukia patyčių. Patyčių yra ir kitose pasaulio šalyse. Japonijoje patyčiose dalyvauja visi: mokiniai ir dažnai net mokytojai „užmerkdami akis“ arba netgi tiesiogiai dalyvaudami tame kas vyksta.

Svarbiausia, kad visi jaustųsi „gerai“. Taigi, jeigu mes visi apsimesime, kad mes visi nepiktai juokaujame vieno sąskaita, ir tas vienas neparodys jokių neigiamų emocijų, jis taip pat nesukels neigiamų emocijų tiems, kurie tame dalyvauja. Vaikai mato elgesio modelį, kuriame kitoks nei kiti turi atlikti „kvailelio“ vaidmenį. Tokią situaciją ne kartą mačiau ir traukiniuose, kai visi klasiokai juokiasi ir dalina antausius vienam iš klasiokų, o jis „patenkintas“ juokiasi. Koks galingas šios šalies bendruomeniškumo jausmas!!!

Viską visada darydami kartu, priimdami sprendimus kartu, laikydamiesi bendrų visiems taikomų taisyklių, japonai neišmoksta, t. y. yra išmokinami nemokėti priimti savarankiškų sprendimų ir netgi yra išmokinami neturėti individualumo. Todėl atsidūrę neapžįstamoje situacijoje, kuri nėra apibrėžta jiems pažįstamų taisyklių, jie sunkiai funkcionuoja.

Taigi pabandykite įsivaizduoti kas nutinka, kai kas nors užduoda „nepatogų“ klausimą, pavyzdžiui, dėstytojui, arba taisyklėse neapibrėžtą klausimą universiteto personalui arba tiesiog japonų studentui. Dažniausiai pasitaikanti reakcija yra veido išraiška, kuri atitinka sugedusio kompiuterio ekraną. Tai ir gąsdina, ir stebina.

Japonai primena „dronus“, t. y. bepiločius orlaivius, kurie gali ir yra skirti atlikti tik tam tikras ribotas funkcijas, bet ne daugiau. Kiek daug diktatorių turėtų pavydėti šio be sąlygiško paklusnumo!!!

Japonija tikrai nuostabi šalis. Tik svarbiausia joje neužsibūti. Kad matytum tik blizgantį fasadą ir nereiktų sužinoti, kokia kaina viso to buvo pasiekta. Neneigsiu, kad ir Lietuvoje užsieniečiams kyla nemažai problemų. Kol kas nesame išsprendę patyčių ir kitų klausimų, tačiau MAN visa tai smulkmenos, palyginus su tuo, kas vyksta Japonijoje.

Tiems, kurie teikia pirmenybę ekonominiam išsivystymui, išorinei tvarkai ir grožiui, o ne laisvos valios ir emocinio intelekto ugdymui, Japonija – puiki šalis.

Daug kas gali teigti, kad jiems taip gerai. „Gerai“ yra labai subjektyvus žodis dėl kurio sunku susitarti. Tad, jeigu susitarsime, kad kažkam yra gerai, dėl to, kad jis prie to priprato arba nežino, kad gali būti kitaip, tai iš tiesų japonams ir ypač jų vaikams yra labai labai gerai. Labai džiaugiuosi, kad atsidūriau čia ir sužinojau tiek daug apie šią šalį. Nelikčiau čia už jokius pinigus! Mieliau gyvensiu Lietuvoje ir augsiu bei tobulėsiu kartu su mūsų maža, bet išskirtine tauta.

Tie, kurie emigruoja ir tikisi lengvesnio gyvenimo, arba tie, kurie kasdien žavisi labiau ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis ir kalba apie Lietuvos trūkumus, pamiršta ir neįsigilina, kad viskas turi savo kainą. Labiau išsivysčiusios šalys, nebūtinai yra iš tiesų visose srityse labiau išsivysčiusios ir nebūtinai jos yra mums pavyzdys. Todėl visiems linkiu išvykti bent metams pagyventi kitoje šalyje, kad sužinotumėte kaip yra gera mūsų NUOSTABIOJE LIETUVOJE!!!