Aš užaugau prie Ventos. Tai upė, kurioje išmokau plaukti, o žiemą, kai užšaldavo, ant jos pasidarydavome čiuožyklą… Daugybė prisiminimų užplūdo važiuojant į Ventos regioninį parką, kur įgyvendinamas Saugomų teritorijų tvarkymo projektas.
Juros periodo ženklai
Ventos miestelis – išaugęs, išgražėjęs, o Ventos regioninio parko lankytojų centras – modernus, interaktyvus. Peržvelgdama aiškiai ir vaizdingai pateiktą informaciją, net aš, čia gimusi ir užaugusi, radau daugybę įdomybių ir naujienų. Itin domino unikalus geologinio Juros periodo palikimas. Visko pamatyti per vieną dieną neįmanoma: lipome į Jurakalnio apžvalgos bokštą, leidomės į Šaltiškių karjerą, kur daugybė fosilijų (t.y. suakmenėjusių, suanglėjusių, mumifikuotų organizmų mikro- ir makroliekanų, jų atspaudų ar veiklos pėdsakų) ir belemnitų, išnykusių galvakojų moliuskų, panašių į šiuolaikinius kalmarus. Neatsitiktinai viena Ventos regioninio parko lankytojų centro siena dekoruota šių milijonų metų senumo gyvūnų pėdsakais.
Kartu su mumis visą dieną praleidęs Andrius Almanis, Ventos regioninio parko direktorius, garsaus rašytojo, keliautojo, miškininko Vytauto Almanio sūnus, šio krašto patriotas, nuolat paberdavo egzotiškų faktų, siekančių Juros periodą, t.y. laikus, kai gyveno dinozaurai ir kiti tik fantastiniuose filmuose matyti gyvūnai ir augalai. O čia jų pėdsakų rasi kiekviename žingsnyje.
Pradėjome ekskursiją Lankytojų centre, kur apžiūrėjomi fotografo Jono Donausko parodą, kurioje – unikalūs Karpėnų ir Šaltiškių karjerų peizažai, primenantys raudonąją planetą Marsą, prieš šimtus milijonų metų gyvenusių ir vėliau suakmenėjusių gyvūnų nuotraukos. Žodžiais perteikti vaizdų, kokie jie ypatingi, neįmanoma. Būtinai reikia atvažiuoti, užlipti į Jurakalnio apžvalgos bokštą, nuo kurio matyti Ventos vingiai su žaliuojančiomis pakrantėmis, pavasarį baltuojančiomis nuo žydinčių ievų, savo rankomis paliesti milijonus metų senumo akmenis su gyvūnų atspaudais. Jų čia pilni karjerų grioviai.
Papilės turtai
Dar 1936 m. užrašyta sakmė apie 4 m gylio ir 3 m ilgio bei tiek pat pločio urvą, buvusį prie Jurakalnio. Jis buvęs išgrįstas lentomis, netoliese stovėjusi Šv. Jono koplytėlė. Urve vaidendavęsi: pasirodydavęs nepažįstamas žmogus, kojas apsivyniojęs baltais autais. Greičiausiai urvas atsirado XIX a. rusų geologams ieškant šioje vietoje akmens anglies. Paieškos buvo nesėkmingos, o urvas liko. Papilės atodangoje, Juros periodo uolienose, kurios kitur Europoje glūdi 60–300 m gylyje, gausu to meto smulkių gyvūnų liekanų, vadinamų fosilijomis. Pagrindinis vandenyje gyvenusių dinozaurų (ichtiozaurų) maistas buvo belemnitai, jų skeletų fragmentų čia irgi dažnai aptinkama. Taip pat randama amonitų, dvigeldžių ir kitokių moliuskų kiaukutų.
Iš viso Papilės atodangose mokslininkai aptiko ir aprašė apie 300 Juros periodo gyvūnų liekanų bei fragmentų. Apie šiuos radinius garsas sklido jau seniai. Vienas pirmųjų suakmenėjusių priešistorinių gyvūnų liekanų Papilėje 1818 m. savo Baubliams pasirinko Dionizas Poška, o mokslinėje literatūroje Papilė minima nuo 1827 m. Per tą laiką Ventos skardžiuose atsiveriančias tolimųjų amžių uolienas ir čia tyvuliavusių jūrų nuosėdas tyrinėjo Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų šalių mokslininkai, čia dirbo visi žymiausi Lietuvos geologai. Geologui Česlovui Pakuckui už Papilės žemės turtų tyrinėjimus buvo suteiktas habilituoto daktaro mokslinis laipsnis. Keturių bestuburių moliuskų – amonitų – lotyniškuose pavadinimuose įrašytas Papilės vardas.
Klodai paslapčių
Ir mes patys nesunkiai suradome ir rankose palaikėme prieš šimtus milijonų metų gyvenusio gyvūno atspaudus. Aišku, didžiausia mokslininkų svajonė – surasti dinozaurų liekanų, nes Juros periodu jie vaikščiojo drebindami žemę. Karjeruose dar dirba ekskavatoriai, atverdami vis naujas žemės klodų paslaptis. Čia, beje, kasamas aukščiausios kokybės molis, naudojamas cemento gamyboje Naujojoje Akmenėje, kaip ir prieš penkiasdešimt metų. Ir tas cementas tebegarsėja savo ypatinga kokybe.
Kai kas mėgsta dejuoti, kad Lietuvoje sunku gyventi. Tada taip ir norisi išsiųsti tą niurzgą į mažus Lietuvos miestelius, kur žmonės be skambių žodžių rodo meilę savo kraštui ir diegia tą meilę savo vaikams. Puikus pavyzdys – rašytojo Vytauto Almanio sūnus Andrius. Ir dar Vitalijus Baltutis iš Viekšnių, Vinco Deniušio (mano muzikos mokytojo) meno mokyklos dailės mokytojas. Jau išmirė garsūs Viekšnių puodžiai, išnyko visoje Žemaitijoje žinomas keramikos cechas, o Vitalijus su mokiniais bando atgaivinti keramikos paslaptis – vėl vingiuoja per puodynes ir puodukus tradiciniai žemaitiški raštai. Kukliai senovinėmis spalvomis dekoruotas puodelis sušildė ir mano rankas tėviškės energetika.
Pirštu nepastumsi
Visų veiduose nušvinta paslaptingos šypsenos, kai jie varto ir lyti tuos paprastus molio dirbinius – švilpukus, dubenėlius. Atsiranda kažkoks ryšys su žeme. Kasmet per Žolines Viekšniuose vyksta Molio šventė, kurioje pristatomi senovine technika sukurti darbai, joje kiekvienas norintis gali pasimokyti žiesti ar lipdyti.
Kai pasakoju apie Viekšnius, dažnai mano draugai atlaidžiai šypsosi: „Žinom, žinom, tai – stebuklinga vieta.“ Aš dar kartą galiu pakartoti: tai – ypatingas kraštas. Išvažinėjau visą Lietuvą, pasibasčiau po pasaulį, beveik 70 šalių aplankiau, tačiau Žemaitija man – ypatinga žemė, ypatingi žmonės ten ir gyvena. Jų pirštu nepastumsi, o ir vėjas nenupūs. Ne veltui šimtmečius saugojo savo protėvių religiją. Jie visada turėjo savo nuomonę. Ir manęs nenuginčysit. Turiu daug įrodymų: užeikit į Viekšnių vaistinę-muziejų. Tai viena seniausių vaistinių Lietuvoje, įsteigta 1860 m., kai dar buvo tikima, kad iš baudžiauninko nugaros išrėžta oda – puikus vaistas. Kai kurie tėvo ir sūnaus Aleksandravičių surinkti eksponatai tiesiog šiurpina. Vaistininką Aleksandravičių, dėl mėgstamo priežodžio įgijusį pravardę Balandėlis, nuo vaikystės prisimenu. Ir jo aristokratę žmoną, ir pianiną, kuriuo ji mane mokė skambinti, ir ant jo stovėjusius kandeliabrus.
Viekšniuose galite aplankyti ir originalaus žmogaus ir aviatoriaus Griškevičiaus muziejų. Jis beveik prieš 200 metų nusprendė, kad žmogus gali skraidyti, ir sukūrė savo „garlėkį“, net bandė juo perskristi Viekšnių bažnyčios bokštą.
Dar viena legenda – Mažeikių chirurgas Burba, savo operacijomis garsėjęs visoje Žemaitijoje. Visiems žinomi broliai Biržiškos, režisierius Juozas Miltinis, skulptorius Bronius Pundzius. Viekšniškių galiu dar didelę eilę išrikiuoti. Ne visi jie muziejuose paminėti. Kai kurie išlikę tik senųjų miestelio gyventojų atmintyje, kaip energingoji kultūros namų direktorė Saladžiuvienė, sugebėdavusi prisikviesti į Viekšnius visus teatrus, garsiuosius muzikantus iš filharmonijos. Viekšnių kultūros namų salėje nebūdavo tuščios vietos. Atvykę menininkai būdavo apnakvindinami namuose, nes viešbučių nebuvo. Išvažiuodavo kaip giminės privaišinti ir dar lauktuvėmis apkrauti. Gyva dar ta nenugalima žemaitiška dvasia. Pakeliavusi po Ventos regioninį parką ir susitikusi su čia dirbančiais žmonėmis tuo įsitikinau. Ir net neabejoju, kad jei jie užsispirs, vieną dieną suras ir dinozaurų pėdsakus..
