A. Piročkinas. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo belaukiant (I)

Lietuvos Respublikos Seimas, grįžęs po vasaros pertraukos į savo rūmų salę, rudens sesijos pradžioje tikriausiai, kaip yra žadėta, svarstys svetimvardžių rašymo Lietuvos valstybės dokumentuose problemą ir priims dėl jo šiokį ar tokį nutarimą.

Lietuvių tautai jos kalbos rašyba, raidynas nuo XIX a. vidurio yra tapęs ypač brangiu ir jautriu dalyku. Dėl jo tūkstančiai knygnešių ir jų talkininkų buvo pasiryžę aukoti savo jėgas, sveikatą ir net gyvybę. Keturiasdešimt metų trukusi kova dėl lietuviško žodžio ir raidyno baigėsi tautos laimėjimu. Tačiau skaudūs prisiminimai apie bandymus klasta ir grubia jėga atimti raidyną nėra išblėsę iš žmonių atminties. Todėl ir dabar, kai pašalinės jėgos, iš esmės priešiškos lietuviams, speičia mus rašyti Lietuvos Respublikos piliečių lenkų vardus ir pavardes lietuviškuose dokumentuose tik lenkišku raidynu ar bent palikti raidę W, mūsų visuomenė nėra tikra, ar Lietuvos Respublikos Seimo narių dauguma pajėgs atsispirti šiems kėslams.

Juk ne kur kitur, o kaip tik pačiame Seime „subrendo“ du įstatymo projektai, turintys tikslą užkirsti kelią trečiajam projektui, kuris blaiviai sprendžia kitų tautybių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašybos klausimą. Vieną projektą pateikė socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė. Jeigu bus priimtas jų siūlomas variantas, tai ateityje visa lietuvių tauta turės išmokti lenkiškai, kad perskaitytų ir parašytų savo šalies piliečių lenkiškas pavardes. Antrasis įstatymo projektas, pateikiamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko socialdemokrato Juliaus Sabatausko, „suderina“ abiejų tautų interesus, nes siūlo tik „papildyti“ lietuvių raidyną raidėmis Q, X ir W. Trečiojo projekto, kurį priešiškos jėgos Seime stengėsi apskritai neįleisti į darbotvarkę, autorius yra Valentinas Stundys. Šis projektas iš principo teikia lietuviškuose asmens dokumentuose Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti dabartine valstybinės lietuvių kalbos rašyba.

Trumpai išvardiję ketinamus svarstyti įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose projektus, ryžtamės pasakyti, kad socialdemokratų abu projektai yra lietuvių kalbos ir pačios tautos atžvilgiu užgaulūs, taigi jie atmestini.

Tokį sprendimą galima paremti daugeliu argumentų. Dalis jų išvardyti trijų autorių straipsnyje „Diskusijų laida, virtusi puolamąja“ (Lietuvos aidas, 2015 0630, p.1-2). Juos svariai papildo kitų autorių straipsniai, skelbti „Vorutoje“ ar interneto svetainėse. Tuo tarpu socialdemokratų projektų šalininkai, iš esmės imant, teturi tik vieną argumentą: reikią branginti draugystę su pretenzinga kaimyne. Kitaip sakant, jiems lietuvių kalba, Prezidentės Dalios Grybauskaitės taikliu pasakymu tariant, tėra politikos įkaitė.

Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose, kad ir turi tam tikrų savitų bruožų, yra tik svetimvardžių bendrojo įjungimo į kalbą dalis. Tai, kas tinka apskritai svetimvardžių vartojimui apibūdinti, dera ir jų įrašymui į dokumentus. Nebent reikėtų visada turėti galvoje, kad panaudotas klaidingas principas dokumento įraše sukelia kur kas skaudesnių padarinių kalbai, negu vieno kito svetimvardžio nepateisinamas pavartojimas kasdienėje ar spaudos kalboje. Dokumente įrašytas neigiamas atvejis įamžinamas. Visai pagrįstai rusų patarlė sako: kas parašyta, nebus nė kirviu ištašyta. Raštu užfiksuotas kalbos dalykas paskui gali tapti precedentu, pateisinančiu kitas nepageidautinas „reformas“.

Kam reikalingas siūlymas papildyti lietuvių raidyną?

Visų pirma pasvarstykime, kam reikalingas siūlymas papildyti lietuvių raidyną trimis raidėmis. To siūlymo karščiausi šalininkai yra keli Lietuvos lenkų veikėjai ir neapdairūs mūsų politikai bei kalbininkai. Kiek Lietuvos piliečių gali turėti pavardes su raidėmis Q ir X? Tikriausiai neatsirastų nė vieno. O jeigu koks ir pasitaikytų, tai ar dėl jo verta įstatymu įtvirtinti šių raidžių rašymą šalies dokumentuose? Šios raidės projekte atsirado dėl kito tikslo: jos turi pridengti lenkų reikalavimą rašyti jų pavardėse raidę W. Čia šios raidės vartojimo diapazonas gana platus. Yra lenkiškų pavardžių, kuriose rašomos net kelios šios raidės:Wereszczekowa, Walkiewicz, Wolowski ir kt.

Socialdemokratų teikiamų įstatymo projektų autoriai tačiau „kukliai“ nutyli kitas lenkiškų originaliųjų pavardžių rašybos ypatybes, nes jas slepia formulavimas, kad jos rašytinos lotyniškomis raidėmis, kurios yra ir lietuvių abėcėlėje. Todėl lenkiškų raidžių junginių SZ ir CZ rašyba lietuviškuose dokumentuose „nekelia problemų“. Rašyba, tiesa, problemų nekelia: spaustuvei nereikės įsigyti specialių raidžių. Bet kartu apeinamas tarimas. Argi visai Lietuvai visą laiką ateityje reikės stengtis atsiminti, kad šie dviejų raidžių junginiai tartini kaip Š ir Č? Jeigu būtų priimti socialdemokratų projektai, liktų neišspręsta, kaip rašyti lenkiškas pavardes, kur yra lenkiška raidė Z su tašku viršuje. Ji tolygi lietuviškai raidei Ž. Gal šiuo atveju lenkams tiks ir lietuviškas rašmuo Ž? Juk jie čekų pavardę Žiška ir slovakų miesto vardą Žilino rašo dėdami viršum Z taškelį. Projekte neužsimenama nė apie kitas lenkų raides su diakritiniais (papildomaisiais) ženklais. Gal čia taikomas angliškosios rašybos principas juos praleisti ir palikti tik pliką lotyniškos raidės kamieną. Taigi projektui svarbu viena -įbrukti į lietuvių raidžių tarpą, rašant lietuviškuose dokumentuose lenkiškas pavardes, raidę W. Ji daroma pavardės lenkiškumo vėliava.

Lietuvių kalbos dėsnis – kitų kalbų žodžiai taikytini prie jos fonetikos ir morfologijos

Kai paliečiame lenkų pastangas išlaikyti lietuvių kalboje jų vardų ir pavardžių lenkiškumą, turėkime galvoje, kad jie bene nuo XIX a. pabaigos labiausiai yra piktinęsi, kodėl lietuviai prie jų vyriškos giminės pavardžių vardininko linksnyje prideda šiokias ar tokias galūnes. Lenkų spaudoje tokia jiems nepriimtina lietuvių praktika ypač piktintasi po II pasaulinio karo. Tą jų prieš lietuvius nukreiptą ataką mėgino apmalšinti lenkų kalbininkas Stanislavas Vestfalis (Westfal, 1911-1959). Jis, gerai pažindamas lietuvių kalbą ir Lietuvą (1934-1937 m. studijavo lituanistiką Kaune VDU), aiškino, jog šiame linksnyje pridedamos lietuviškos galūnės tuo pačiu pagrindu, kaip kituose linksniuose lenkai nelenkiškoms pavardėms prideda savo galūnes. Vardininkas rašomas be lenkiškos galūnės: Goethe, Klopstock, Schiller, bet kilmininke autentiškumas jau pažeidžiamas – pridedamos lenkiškos galūnės: Goethego, Klopstocka, Schillera, o vokiečio pavardė Schlegel tame linksnyje pagal lenkų kalbos dėsnį netenka vieno balsio E: tariama ir rašoma Schlegla. Taigi tam tikriems lenkų sluoksniams, galima iš to spręsti, rodėsi, jog lietuviai, pridėdami prie lenkiškų (taip pat ir kitų kalbų) pavardžių vardininkams savo galūnes, elgiąsi nepadoriai, gal net barbariškai, o štai lenkai – „vakarietiškai“.

Teikiamuose Seimui socialdemokratų įstatymo projektuose apie galūnių pridėjimą neužsimenama. Šio „trūkumo“ nepapildo nė lenkų frakcija. Neužsimenama tikriausiai ne todėl, kad juos būtų įtikinę objektyvaus lenkų kalbininko S.Vestfalio argumentai. Kam čia be reikalo stengtis, jei paslaugūs lietuviai jau dabar svetimąsias pavardes vis dažniau vartoja be tos nelemtos vardininko galūnės? Pasiklausykite, kaip autentiška forma gerbia savo sąjungininką apdairus Lietuvos vyriausybės premjeras: jam tėra tik Viktoras Uspaskich. Valstybinės LRT kanalai savo titruose vien apsirikę svetimąsias pavardes rašo su lietuviškomis galūnėmis. Jeigu kam kiltų klausimas, kodėl vis dėlto lietuvių kalboje vartojamiems svetimų tikrinių vardų vyriškosios giminės vardininkams turi būti rašomos galūnės, užtektų tokio atsakymo: to reikalauja lietuvių kalbos gramatinė sistema, kurioje nėra, skirtingai nuo slavų, germanų ar romanų kalbų, daiktavardžių be atitinkamų galūnių. Čia išimtis dėl tam tikrų priežasčių daroma svetimiesiems daiktavardžiams, kurie turi gale kirčiuotą balsį : Hugo, Polis Buržė (Bourget), prancūzų ekonomistas Fransua Peru (Perroux), Vidurinės Azijos poetas Ališeris Navoji. Tokio tipo pavardės ir kitokie vardai nelinksniuojami. Tačiau išimtys patvirtina taisyklę!Vienas kitas tikrinis pavadinimas, turintis nekirčiuotą balsinę galūnę, taip pat gali būti nelinksniuojamas, pvz., Bilbao. Taigi kalboje visko būna, bet viena yra tikra – esama joje ir dėsnių, taisyklių, kurių negalima ignoruoti ar visiškai atmesti.

Labiausiai apibendrintas lietuvių kalbos dėsnis – į ją ateinantys kitų kalbų žodžiai, kad ir ne absoliučiai, vis dėl to taikytini prie jos fonetikos ir morfologijos. Kitaip sakant, turi būti lietuvinami. Čia negaliu nuslėpti savo nuogąstavimo, kad pasakymas lietuvinti svetimuosius žodžius kai kieno bus suprastas kaip absoliutus dalykas. Kartą teko išgirsti prieštaravimą: tai nejaugi lietuvinant reikės keisti vokiečių vardą Georg į lietuvišką atitikmenį Jurgis? Tam tikrais atvejais ir dabar taip daroma: anglų ir kitų šalių karalių vardų nevartojame originalių: jie vadinami Jurgiais, Jonais, Henrikais, Liudvikais, Pilypais. Taip pat ir popiežiai neišsaugoja lietuvių kalboje savo tautinių vardų: lietuvių literatūroje juos vadiname Jonais, Sikstais, Benediktais, Klemensais. Ir, o Dieve!nė vienas karalius nėra Lietuvai pareiškęs protesto, o popiežius nėra paskelbęs anatemos dėl jų šlovingo vardo paniekinimo ir kilnios asmenybės pažeminimo.

Ponai socialdemokratai ir narsieji lenkų vadovai! Įtraukite į savo programas reikalavimą rašyti valdovų ir popiežių vardus originalius! Kuo paaiškinti tokį karalių ir popiežių pakantumą jų prigimtinių vardų išdarkymui? Karaliai tikriausiai nė nežino, kaip čia, Lietuvoje, nedorai elgiamasi su jų vardais. Gal ir daugelis popiežių nežinojo. Bet štai lenkas popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje, tikriausiai patyrė, kad jis lietuvių vadinamas Jonu Pauliumi, ne itališkai Diovanni Paolo II ar lenkiškai Jan Pawel.

Lietuviai, rašydami kitakalbius vardus ir pavardes sulietuvintus, tuo nerodo nepagarbos jų turėtojams ir tautoms. Tačiau pono Tomaševskio (atsiprašau – pana Tomaszewskiego) lenkų grupuotė daro viską, kad lietuvių tautai sukliudytų tvarkyti savo kalbą pagal jai būdingus dėsnius.

Taigi svetimųjų tikrinių vardų lietuvinimas apima du pakeitimus. Pirmas pakeitimas – jų perrašymas lietuviškais rašmenimis, kad skaitytojas galėtų įmanomai tiksliau suvokti žodžio garsinę sudėtį, o rašančiajam nekiltų ypatingų problemų išgirstą vardą užrašyti – nereikėtų mokytis kitų kalbų rašybų ar ieškoti jų atitinkamuose žodynuose ir enciklopedijose. Antrasis pakeitimas – tai žodžio priderinimas prie lietuvių kalbos gramatikos, jeigu jis savo forma skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviškai parašytas vardas Jadvyga savo forma nesiskiria nuo lenkiškos formos Jadwiga, Putkamerova – nuo Puttkamerowa, Karolina nuo vardo Karolina, Skarga – nuo pavardės Skarga. Tačiau kitų linksnių galūnės bus skirtingos. Argi lenkų ir kitų tautų politiniai „lingvistai“ norėtų, kad lietuvių kalboje nebūtų keičiamos ir kitų linksnių galūnės ar net kirčiavimas? Jei ne, tai kodėl toks dėmesys ir ypatinga malonė teikiama vyriškosios giminės svetimvardžių vienaskaitos vardininkui? Kokie pretenzingi kinai ar anglai galėtų reikalauti iš lietuvių prie šių kalbų žodžių apskritai nedėti jokių galūnių, jeigu vadovautųsi lenkų principu.

Žvilgsnis į istorinę raidą

Kol lietuviai neturėjo savo rašto, į kalbą atėję svetimieji žodžiai – tiek bendriniai (agurkai, parakas, kaladė, gatvė, amatas, kunigas…), tiek tikriniai (Ona, Antanas, Jonas, Viktoras…) – iš karto būdavo pritaikomi prie lietuviško garsyno ir gramatinės sandaros. Tik ėmus kurtis kalbos rašytinei atmainai, kilo kolizija: pirmieji lietuviškų raštų autoriai negalėjo tuojau apsispręsti, kaip rašyti svetimvardžius. Tuos svetimvardžius, kuriuos buvo girdėję gyvojoje sakytinėje kalboje, jiems buvo nesunku rašyti sulietuvintus. Matyt, tuo metu lietuvių kalboje jau tvirtai buvo įsigalėję vardai Adomas, Jonas, Martynas, Mikalojus, Petras, Povilas, Tamošius. Todėl ir Martyno Mažvydo raštuose jie parašyti visai lietuviškai. Tiesa, kiek svyruota dėl raidės O: vietoje jos parašoma kartais ir A, bet tai šnekamosios kalbos atspindys. Tuo metu apskritai vakarinėse lietuvių šnektose vyko ilgojo balsio A virtimas į balsį O.

Mažiau įsigyvenę kalboje vardai iš dalies išlaiko kurias ne kurias kitų kalbų rašto ypatybes.Užuot rašęs Abraomas, M. Mažvydas rašė Abrahamas, vietoj Lukas, Markus, buvo Lucas, Marcus. O visiškai naujus vardus jis tiesiog perkeldavo iš kitų kalbų tekstų: nepridėdavo nė lietuviškų galūnių, kaip antai: Basaan (vietovardis), Bethlehem (vietininkas), Jerusalem, Hierusalem ir Hierosolymas, Nephtalim (vietovardžio kilmininkas), Sabaot(h), Sinai (Sinajus).

Gana netoli svetimųjų vardų rašybos ir gramatinimo pažengta 1599 m. Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos verstoje Jokūbo Vujeko (Wujek) Postilėje (Postilla catholicka). Kaip vergiškai laikytasi to meto lenkiškos svetimųjų žodžių rašybos, galima suvokti jau iš antraštės: postilla ir catholicka. Čia apibūdinti tos įvairovės nė nebandome: vienas ir tas pats gausiau pavartotas svetimvardis turi net po kelis skirtingus parašymus. Kiek daugiau negu M. Mažvydo raštuose svetimvardžiai gauna kuriuose ne kuriuose linksniuose galūnių.

Svetimvardžių gramatinimo „nedrausmingumą“ iliustruosime dviejų žodžių pavyzdžiu. Štai vietovardį Betliejus, rašomą labai įvairiai, vardininko linksnyje palieka be galūnės – Bethleem, galininkui prideda galūnę – Betleemą, o vietininko linksnis ištisai vartojamas su galūne -e: Bethleeme, Betthleheme (iš viso 11 atvejų).

Žodžio Jeruzalė, rašomo įvairiai (Jeruzalem, Hierusalem ir kt.), vardininkas 12 kartų yra be galūnės, o du kartus turi galūnę -a. Kilmininko linksnis čia 20 kartų be galūnės, o 9 kartai su galūne -o. Vietininko linksnis taip pat dvejopas: 12 kartų turi galūnę -e, o tik 4 kartus pavartota be galūnės. Be galūnės tik du kartus rastas ir naudininko linksnis.

M. Daukšos Postilė pateikia dar vieną įdomų svetimvardžio atvejį. Pradedant M. Mažvydo ir kitų M. Lietuvos lietuviškais raštais, ir M. Daukšos Postilėje buvo vartojamas vardas Christus. Tačiau šiame leidinyje tris kartus yra prasprūdusios formos su K: Kristaus, Kristusop ir dg. vard. Kristusai (Indeks-slownik do „Daukšos Postilė“. T. II (O-Ž). – Poznan, 1977. P. 490-491). Šie nukrypimai nuo bendrojo nusiteikimo rašyti vardą autentiškai su CH nėra visai atsitiktiniai: jie liudija, kad tada lietuviai šnekamojoje kalboje čia tarė K. Panašiai, gal net dar ryškiau, tą matome, kaip Postilėje vartojamas tautos ir valstybės (tada žodžio Čekijos nebūta) pavadinimas: du kartus parašyta su CH (Czechu…), o šešis kartus – su K (Cziaku, Czekuose…).

Postilėje dvejopai rašoma ir reformacijos pradininko Martyno Liuterio pavardė bei iš jos padaryti vediniai. Laikantis vokiškos rašybos, joje vartojamas raidžių TH junginys (Lutheris). Kai originalo rašybos nepaisoma, raidės H nelieka (Luteris). Toks pat dvejopumas išlieka ir būdvardyje liuteriškas (lutheriszkas ir luteriszkas). Tačiau žodyje liuteronas, išskyrus vienui vieną atvejį, kur parašyta su H, visur šios raidės nėra (luteronai…). Rašyti be H galėjo paskatinti ne lietuvių šnekamoji kalba, bet lenkų praktikuota rašyba.

Pateiktais vardų rašybos įvairavimo pavyzdžiais sunku būtų įrodyti, kad M. Daukša būtų sąmoningai sprendęs šiandien mums tokį aktualų dalyką. Sąmoningas šių vardų lietuvinimas pasireiškė tik po gero šimto metų Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiuje 1701 m. išleistas Kėdainiuose dirbusio reformatų senjoro Samuelio Bitnerio verstas „Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jėzaus Kristaus“, kur,  kaip matome, jau antraštėje Kristaus vardas sulietuvintas. Tuo tarpu 1680 m. to paties S. Bitnerio sudarytoje knygutėje „Pradžia pamoksla del mažu veykialu“ parašyta dar senoviškai – Jezusa Christusa. Dar ryškiau atsisakyta originalo rašybos rankraščiu likusiame 1719 m. Johano Heinricho Lizijaus (J.H. Lysius) parūpintame dvikalbiame Martyno Liuterio „Mažajame katekizme“, kur vokiškame tekste rašoma M. Lutheri, o lietuviškame – Mertino Lutteraus (žr. A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1980-2010 m. – Vilnius: Liet. k. institutas, 2012. -P. 610). Tokį demonstratyvų vokiškos ir lietuviškos rašybos skirtumą galėjo lemti 1706 m. Karaliaučiuje išleistas Mykolo Merlino (Michael Moerlin) traktatas „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“. Traktatas, tiesa, daugiausia kalba apie žodyno ir gramatikos lietuviškumą, dėl rašybos nieko nesakoma. Tačiau nuo šių gana lengva peršokti prie reikalo nerašyti raidžių th junginio. Vokiečių kalbai jis tinka, nes tas junginys pažymi savotišką aspiruotą priebalsį, kurio lietuvių kalba netaria. Tad lietuviškai rašomame žodyje raidė H tokiu atveju yra nereikalinga. Taigi tada buvo iš esmės atrastas lietuvių kalbai teiktinas fonetinis svetimvardžių rašymo principas!Kaip plačiai jis buvo taikomas kitiems svetimvardžiams, be specialaus tyrinėjimo sunku ką sakyti: šie du vardai M. Lietuvos lietuvininkų raštuose rašyti visą laiką sulietuvinti.

Didžiojoje Lietuvoje vardo Kristus sulietuvintas variantas imtas nuosekliai vartoti bene pirmiausia Motiejaus Valančiaus 1848 m. išleistoje „Žemaičių vyskupystėje“. Tuo metu autorius buvo Žemaičių seminarijos rektorius. Nežinia, kas paskatino M.Valančių šį vardą lietuvinti. 1850 m. tapęs Žemaičių vyskupu ir išplėtojęs literatūrinę veiklą, jis toliau diegė šią vardo fomą. Galima spėti, kad jo paskatinti kiti žemaičiai taip pat suskato rašyti Kristus, ne Christus ar Christusas. Lietuviškosios vardo atmainos įsitvirtinimą katalikų raštuose D. Lietuvoje vertėtų atsidėjus patyrinėti.

Nėra tyrinėta nė svetimvardžių vartosena lietuviškuose raštuose po 1863 m. sukilimo, kai po jo pralaimėjimo Rusijos imperijoje buvo uždrausta lietuviška spauda lotynišku ir net gotišku raidynu. Vokietijoje ir JAV spausdinamos knygos ir čia prasidėjusi periodika labai mažai galėjo rūpintis svetimvardžių rašybos problematika. Jeigu kurie svetimieji vietovardžiai ir asmenvardžiai buvo lietuvinami, tai buvo daroma visai stichiškai. Tik Vincas Kudirka, būdamas jautrus lietuvių kalbos norminimo reikalui, 1890 m sudarytoje instrukcijoje „Statrašos ramščiai“ (antraštėje taip parašyta – ramščiai) vieną punktą skyrė ir nelietuviškiems tikriniams vardams: „Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabėse (skliausteliuose. – A.P.) pridedame kaip rašoma tam tikroje kalboje: Liuis (Lewes), Smails (Smiles) ir t.t.“ (cituojama iš: J. Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. –Vilnius: Mokslas, 1979. – P. 229).

Atkreiptinas dėmesys, kad V. Kudirka prie svetimųjų vardų ir pavardžių vardininkų nedėjo galūnių, o prie kitų linksnių nuo kamieno galūnė atskiriama apostrofu. Būta sunku viską apgalvoti ir įvertinti!

Gal su V. Kudirkos teikimu lietuvinti svetimųjų tikrinių vardų rašybą reikėtų sieti vieną išskirtinį M. Lietuvos lietuvininkų leidinį – Martos Raišukytės (1871-1933) verstą Henriko Pestalocio pedagoginį romaną „Lynhardas ir Gertruda“ (Tilžė, 1898). Vertime visi asmenvardžiai sulietuvinti. Vokiškai Lienhard, Gertrud, vertime -Lynhardas, Gertruda. Autentiškai autorius rašomas Johann Heinrich Pestalozzi, M. Raišukytė parašė Endrikis Pestalocas. Šiandien rašytume Pestalocis ir Gertrūda. M. Raišukytė pastarajame varde rašė U ne todėl, kad paliko originalią raidę: tada dar raidė Ū nebuvo visuotinai vartojama ilgajam balsiui žymėti.