Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis: „Būtų logiška, jeigu ne patys mokytojai, o tėvai ir visa visuomenė pareikalautų pakelti atlyginimus ne kažkokiems statistiniams pedagogams, bet savo vaikų mokytojams“.
„Visi mes esame tik žmonės, o žmonėms yra būdinga klysti. Tačiau didžiausia nuodėmė yra ne pati klaida, o gyventi joje. Todėl man visada imponavo mokytojai, kurie drįsdavo prisipažinti klydę. Štai tokios pamokos yra pačios vertingiausios, formuojant žmogų“, – sako kraštietis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis, paklaustas apie tai, kas jam yra pedagogo etalonas.
Artėjant Rugsėjo 1–ajai – Mokslo ir žinių dienai – mūsų interviu su Seimo nariu, kuris pats didelę savo gyvenimo dalį dirbo profesoriumi Lietuvos aukštosiose mokyklose, todėl švietimo sistemos virtuvę matė iš vidaus, o ne iš laikraščių.
– Kodėl Seime pasirinkote dirbti Švietimo, mokslo ir kultūros komitete?
– Tiesą pasakius, mano prioritetu renkantis darbą komitetuose buvo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuriuo, beje, pakaitiniu (pavaduojančiu Seimo narį A. Anušauską) ir esu. Tačiau būtų keista ir neteisinga, jeigu mano kūrybinė bei pedagoginė patirtis liktų nepanaudota: šią kadenciją esu bene vienintelis Seimo narys, į politiką atėjęs iš kultūros ir meno lauko, kurio „virtuvę“ pažinti teko ištisus dvidešimt penkerius metus. O ir su švietimo bei aukštojo mokslo sistema susipažinta ne iš laikraščių, o dirbant nelengvą profesoriaus darbą Lietuvos aukštosiose mokyklose.
– Kokius jums asmeniškai prisiminimus sužadina Rugsėjo pirmoji? Ką ši diena reiškia jums?
– Turbūt kaip ir kiekvienam Rugsėjo pirmoji man visada asocijuojasi su pirmąja Rugsėjo pirmąja, kai teko nedrąsiai peržengti tuometinės pradinės mokyklos slenkstį dabartinės Lizdeikos gimnazijos patalpose. Kiek vėliau ši diena asocijuodavosi su išsiilgtais draugais ir galimybe būti drauge muzikuojant mokyklos ansamblyje…
Sulaukęs savo vaikų, o dabar – ir anūkių, šią dieną tapatinu su šeima, kurios narių didžiulė dalis gyvenimo vienaip ar kitaip surišta su mokykla. Taigi, Rugsėjo pirmoji – tai jaudinanti šeimos šventė, kuri reiškia ne tik džiaugsmą, bet ir įsipareigojimą, be kurio mūsų visų gyvenimas taip pat mažai ko vertas.
– Ar turite tokį mokytoją, kuris jums buvo arba yra pedagogo etalonas? Koks jis?
– Be jokios abejonės, per savo ilgą gyvenimą sutikau ne vieną mokytoją, į kurį norėčiau būti panašus, kaip ir, deja, turiu pripažinti, kad teko sutikti ir tokių, už kuriuos ir šiandien tenka patirti svetimą gėdos jausmą.
O etalonas – reiškia sterilus ir nepriekaištingas… Taigi, toks iš esmės būti negali, nes kiekvienas mirtingasis esame ne be nuodėmės. Kitaip sakant, visi mes esame tik žmonės, o žmonėms yra būdinga klysti. Tačiau didžiausia nuodėmė yra ne pati klaida, o gyventi joje. Todėl man visada imponavo mokytojai, kurie drįsdavo prisipažinti klydę. Štai tokios pamokos yra pačios vertingiausios, formuojant žmogų. Tad norint išauklėti žmogų, reikia pačiam būti žmogumi… Drąsiai sakau, kad mano mokytojo ar pedagogo etalonas – tai žmogus.
– Kokius didžiausius trūkumus įžvelgiate šiandieninėje mūsų šalies mokymo sistemoje? Ką ir kaip siūlytumėte keisti?
– Mūsų šiandieninės šalies mokymo sistemos pagrindinis trūkumas – jos nužmoginimas. Pirmiausia tai sieju su pedagogo profesijos devalvacija ir nedovanotinu visuomenės abejingumu, toleruojant šią situaciją. Nors gal tai yra ne abejingumas, o tiesiog nuoširdus pavojaus nesuvokimas dėl nežinojimo, kad švietimas yra mūsų visuomenės ir valstybės raidos pagrindų pagrindas. Čia kaip niekur kitur tinka patarlė – kaip pasiklosi, taip išmiegosi…
Jeigu mes mokytojo profesiją prilyginame paslaugų sektoriui ir reikalaujame iš pedagogų tenkinti mūsų poreikius pagal kiekvieno supratimo lygmenį – tikėtis pažangos neverta, nes moksleivių, tai yra, visų mūsų vaikų, anūkų sąmonės bei intelekto vystymosi progreso galime tikėtis tik tada, kai jiems užduotis formuluos bei su gyvenimo aplinka supažindins moraliniai autoritetai – asmenybės, savo gyvenimu liudijantys meilę, viltį ir tikėjimą.
Būtent bendražmogiškieji dalykai, o ne specialiosios žinios turi pagaliau įsivyrauti mūsų mokykloje. Empatija – t. y. gebėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį, jo būseną – yra altruizmo, rūpinimosi bendrąja gerove pagrindas ir tai turėtų būti visų dėstomų dalykų baziniu pamatu, ant kurio jau galėtume statyti matematines, biologines ar kitokias mokslo šventovės sienas, kurios be meilės ir atjautos šalia esančiam netenka jokios prasmės.
Be jokios abejonės, to paties linkiu ir aukštosioms mokyklos, rengiančioms jaunuosius žmones mokytojo profesijai: studentų atranka į pedagogines studijų programas turėtų būti grįsta aiškia motyvacija bei vertybine kompetencija, o ne tapti palengvinta galimybe įgyti aukštąjį išsilavinimą, kuris be dvasinio turinio neturi prasmės.
Tačiau šios problemos niekada neišspręsime be labai aiškios visuomenės, tai yra visų mūsų pozicijos. Tik bendromis mokyklos ir tėvelių pastangomis, ieškodami sąlyčio taškų, o ne įrodinėdami vienų pranašumą prieš kitus, galėtume tikėtis visus tenkinančio rezultato. Taigi, ne tarnauti žmogui, o patiems būti žmonėmis ir nuolat prisiminti, kad šalia gyvena taip pat žmonės – manau, yra pats geriausias receptas. Labai paprastas ir lengvai suprantamas, kai pamėgini įsijausti į kito žmogaus kailį…
– Praėjusiais metais pedagogai grasino streikais, skundėsi mažais atlyginimais. Ar pritariate jų reikalavimams?
– Mes ir vėl kalbame apie juos, pedagogus, kuriems kažkas vis nepatinka. Bet gal pasukime klausimą kiek kitu kampu: ar mes pritariame, kad mūsų vaikus mokytų skurdžiai ir nevykėliai, nesugebantys įsigyti gražesnio rūbo ar geresnio automobilio, negalintys sau leisti įsigyti knygų ar nuvykti į teatrą bei koncertą, be kurių jie pamažu degraduoja ir dvasiškai? Manau, kad teigiamo atsakymo nesulauksime nė vieno… Tuomet būtų logiška, jeigu ne patys mokytojai, o tėvai ir visa visuomenė pareikalautų pakelti atlyginimus ne kažkokiems statistiniams pedagogams, bet savo vaikų mokytojams.
Ir vėl grįžtu prie švietimo sistemos nužmogėjimo, kai mes nuolatos kalbame apie profesines bendruomenes lyg pamiršdami, kad jas sudaro paprasti žmonės, kuriems taip pat skauda, kurie taip pat nori džiaugtis, rūpintis savo artimaisiais, kurie nori tarnauti tėvynei, apie kurią šiandienos mokykloje taip pat dažniausiai prabylame per „valdiškas“ šventes, nors šia tema turėtų prasidėti kiekviena pamoka. Žinoma, ne formaliai šlovinant „partiją ir vyriausybę“, o diegiant vaikams labai paprastą žmogišką suvokimą, kad valstybė – tai yra jie patys, jų tėveliai, jų mokytojai, nuo kurių orumo bei savigarbos priklauso ir jų pačių gyvenimas.
Tik visaverčiai valstybės piliečiai per savo teisėtai ir demokratiškai išrinktą valdžią gali įgyvendinti savo lūkesčius, kuriuos suformuoja ne kas nors kitas, o mokykla ir tėvai, baigę tą pačią mokyklą…
Taigi, uždaras ratas: šeima, mokykla, valstybė, žmogus, šeima, mokykla, valstybė, žmogus… Tad, ar galiu nepritarti, kad mūsų vaikus mokytų orios asmenybės, savo pavyzdžiu ugdančios mūsų atžalas?
– Dažnas pedagogas sako, jog šiuo metu vaikams suteikiama per daug teisių, pamirštant jų pareigas. Ką jūs manote apie tai?
– Nemanau, kad vaikams reikėtų suteikti kažkokias išskirtines teises, nei tai yra numatyta Lietuvos Konstitucijoje, kuri vienodai galioja visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties ir t. t. Tai, kad mes, o kartu – ir kai kurie pedagogai, įsijaučiame į „teisingesniojo“ vaidmenį ir siekiame absoliutaus vaiko paklusnumo – yra pati didžiausia pedagoginė klaida, kuri gali brangiai kainuoti abiem pusėms.
Tačiau pareigų vykdymas taip pat yra įstatymais garantuota prievolė, kurios nepaisyti negali netgi mūsų mieli ir brangūs vaikai – moksleiviai… Bet kuriuo atveju čia ir vėl siūlau taikyti žmogiškumo kriterijų ir kiekvienu atveju pasitelkti į pagalbą tėvelius: būtent bendravimas su jais ir leis surasti bendrą išeitį, kurios pagrindiniu tikslu turi būti ne mokytojo ar tėvų ambicijų patenkinimas, o vaiko ateitis.
Žinoma, tai nieku gyvu neturi pereiti į mokytojo prigimtinių žmogaus teisių paniekinimą, kai jis, patekęs į bejėgišką padėtį, tampa paauglių patyčių objektu. Todėl ši tema, esu tikras, turi būti viena iš pagrindinių mūsų valstybės darbotvarkėje, nes problema pati savaime neišsispręs, o žalos mums visiems gali pridaryti nepataisomos.
– Absolventai masiškai išvažiuoja iš Lietuvos studijuoti į užsienį, todėl kai kurios mūsų šalies aukštosios mokyklos smarkiai „nukraujavo“ ir balansuoja ties pavojinga riba. Ar mokslai užsienyje iš tikrųjų geresnis pasirinkimas jaunimui, o gal Lietuvoje yra per daug universitetų ir kai kuriems iš jų reikia leisti „numirti“?
– Tai, kad mūsų abiturientai–absolventai turi galimybę pasirinkti šalį, kurioje norėtų studijuoti, yra vienas iš pagrindinių mūsų demokratijos laisvių pasiekimų. Ir tikrai masiniu reiškiniu šio proceso pavadinti negaliu, skirtingai nuo ekonominės emigracijos, kurios mastai išties neramina. O studijos užsienyje suteikia jaunimui nepalyginti platesnes galimybes pažinti pasaulį ir pačius save, nes virimas „savose sultyse“ turi ir neigiamą atspalvį.
Tačiau bent aš asmeniškai žinau daugybę pavyzdžių, kai jauni žmonės, baigę studijas svetur, įgytas žinias parsiveža į Lietuvą, tuo prisidėdami prie savo valstybės pažangos. Ir tai yra labai gerai. Kaip gerai yra ir tai, kad jaunimas taip pat turi galimybę pasirinkti studijas ir gimtojoje šalyje, kurioje daugeliu atvejų paruošimas atitinka visus europinius standartus, o kai kuriais atvejais (turiu galvoje menų srities studijas) tuos standartus lenkia keleriopai.
Žinoma, kad mokslo ir pedagoginio potencialo koncentravimas keliuose universitetuose būtų kur kas optimalesnis tiek studijų kokybės, tiek valstybės finansinių išlaidų prasme. Tačiau aš nesu „eutanazijos“ ar dirbtinio „numarinimo“ šalininkas: gyvename demokratinės konkurencinės aplinkos sąlygomis, todėl šių natūralių procesų neišvengsime. Kita vertus, tai yra politinės valios klausimas, kuris privalo būti išdiskutuotas ir aptartas su visuomene.
– Yra sakančių, kad iš mokslo gyvenime nėra jokios naudos, nes daugybė sėkmingų verslininkų yra nebaigę aukštojo mokslo. Ar pritariate šiai minčiai?
– Tikrai nesu aršus privalomo aukštojo mokslo įvedimo Lietuvoje šalininkas, juolab, kad mano pirmoji Alma Mater, baigus Radviliškio 5–ąją vidurinę mokyklą (dabar – Gražinos pagrindinė mokykla), buvo Vilniaus 26–oji technikos mokykla, kurioje įgijau staliaus specialybę. Taigi, darbininko duonos esu ragavęs ir niekada jos neišsižadu.
Tačiau niekada nepritarsiu, kad mokslas gali kam nors sutrukdyti… Taip, galbūt paties diplomo turėjimas nekompensuoja žinių stokos, tačiau mokymasis žmogui suteikia galimybę keistis ir įgijus papildomų žinių jomis pasidalinti su kitais.
Pagaliau, be mokslo pasaulio raida būtų sustojusi viduramžiuose ir mes šiandien negalėtume įsivaizduoti nei automobilių, nei kompiuterių, nei garvežių, nei elektros, nei kitų savaime suprantamų dalykų, kurių idėjos gimė ne kieno nors, o mokslininkų galvose.
Taigi, nefetišizuoju aukštojo mokslo, bet ir nepritariu tiems, kurie skatina kitus likti tamsoje, nes mokslas ir mokymasis – tai šviesa, nuo kurios ryškumo priklauso visų mūsų gyvenimo turinys.
– Ką palinkėtumėte visiems Radviliškio rajono mokiniams ir jų mokytojams artėjančios Rugsėjo 1–osios proga?
– Mieliems moksleiviams linkiu tikėti savo mokytojais, o mokytojams linkiu nenuvilti savo mokinių. Žinoma, ir atvirkščiai: mieli mokytojai, tikėkite savo mokiniais, o Jūs, brangūs moksleiviai, nenuvilkite savo mokytojų! Tik abipusė meilė ir pagarba užtikrins visų mūsų svajonės išsipildymą.
Žinoma, ypatingus linkėjimus ir sveikinimus skiriu gerbiamiems tėveliams: tik Jūsų pagalba ir supratimas gali pakeisti Jūsų vaikų ateitį: jeigu Jūs gerbsite savo vaikus, jie gerbs savo mokytojus, o jeigu mokytojai gerbs savo mokinius, būsite pagerbti ir Jūs. Viskas labai paprasta – tiesiog būkime žmonėmis.
Kalbino Juozas Ginkus
Ugdymas nuo žemiausios iki aukščiausios pakopos turėtų būti grindžiamas pagarba ir puoselėjimu savo Tautai ir Tėvynei. Be šių dalykų Lietuvių ir Lietuvos mirties amžiumi taps XXI-asis.