Rugsėjo 18 d. – gruodžio 31 d. Kaune jau 10 kartą vyks didžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinio meno sąskrydis „Kauno bienalė“, čia savo kūrinius pristatys daugiau nei 50 žinomų menininkų iš viso pasaulio: nuo Kauno iki Niujorko, nuo Paryžiaus iki Rio de Žaneiro.
Net keturis mėnesius truksiančiame renginyje bus akcentuojamas vizualaus meno ir garso bei muzikos ryšys, o veiklų geografija išsiplės nuo parodinių iki viešųjų ir pramoninių miesto erdvių.
„Jau beveik du dešimtmečius kuriame tinklą, jungiame daugybę menininkų, kuratorių, idėjų, vietų ir vietos bendruomenių narių. Jungtys ir komunikacija, bendravimas ir bendradarbiavimas yra pagrindiniai Kauno bienalės aspektai. Džiaugiamės, kad 2015-ųjų bienalės turinį kuriantys kuratoriai užčiuopė šią giją, tad švęsdami 10-ąją laidą mes ne tik skatiname jungtis, bet ir kvestionuojame komunikacijos formas, patikriname, kas veikia, o kas jau nebe, pataikaujame ir peikiame, pasineriame į nesaugumo erdves ir atsiribojame nuo stereotipų“, – idėją pristato sąskrydžio meno vadovė Virginija Vitkienė.
Pavadinimu „Tinkliniai susidūrimai“ („Networked Encounters“) susietose jubiliejinės bienalės dalyse – tarptautinėje kuruotoje parodoje, tarpdisciplininiuose bendradarbiavimo projektuose, rezidencijų programoje, seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse – bus akcentuojamas komunikacijos principas: kuo daugiau akivaizdžių ir ryšius kuriančių susitikimų: menininkų vienų su kitais ir menininkų bei animatorių susitikimų su žiūrovu.
Šiais metais bienalės programa varijuos nuo tarptautinės iki europinės dimensijos projektų: tarptautinė paroda, kuruojama vieno žinomiausių pasaulyje kuratoriaus Nicolas Bourriaud (Prancūzija), partnerių iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Kroatijos parodos ir tarpdisciplininiai vaizdo bei garso projektai, tarptautinė jaunųjų menininkų rezidencija, įvairūs bendruomeninio ir socialiai angažuoto meno projektai, tarptautinis seminaras, skirtas garso menui, diskusijos, taip pat kūrybinės dirbtuvės ir pamokos moksleiviams galerijų erdvėse.
10 kartą vyksiančioje bienalėje bus peržengtas ir teatro slenkstis – Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė pristatys spektaklį, kurio veiksmas yra kuriamas specialiai Pažaislio vienuolyne įsikūrusio „Monte Pacis“ svetingumo komplekso erdvėms.
Garso ir vaizdo stimuliacijos
Pagrindinę jubiliejinės bienalės parodą „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) kuruos gerai meno žmonėms žinomas teoretikas ir visame pasaulyje išskirtinių parodų kuratorius Nicolas Bourriaud (Prancūzija). Legendinės Paryžiaus meno akademijos (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) rektorius, akcentuodamas naująsias komunikacijos formas, stengsis aktualizuoti atstumą, šiuo metu itin reliatyvią sąvoką. Atskleisdamas parodos temą, kuratorius atsispiria nuo XIX a. išpopuliarėjusio teatralizuoto vizualinio fenomeno – fantasmagorijos, kurią galima laikyti kino ir, kaip akcentuoja N. Bourriaud, meninės instaliacijos ištakomis. Kaune bus paliesti du klausimai, dominantys N. Bourriaud kaip meno kritiką. Tai globalizacijos gebėjimas provokuoti meną bei žmonių mintis ir technologijų evoliucija.
Kauno centrinio pašto 2–6 aukšto erdvėse vyksiančioje parodoje naujus, bienalės užsakymu atliktus ir žinomose pasaulio galerijose jau eksponuotus darbus pristatys menininkai: Liam Gillick (JAV), Walead Beshty (Didžioji Britanija), Saadane Afif (Prancūzija, Vokietija), Roberto Cabot (Brazilija), menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetas „Pakui Hardware“ (Lietuva, JAV), Lothar Hempel (Vokietija), Julijonas Urbonas (Lietuva), Katja Novitskova (Estija), Arnas Anskaitis (Lietuva), Carsten Höller (Švedija), Bronė Sofija Gideikaitė (Lietuva), Amalia Ulman (Argentina, Didžioji Britanija, Ispanija), Katie Paterson (Škotija), Attila Csorgo (Vengrija), Kelley Walker (JAV), Darius Žiūra (Lietuva).
Tarptautinis sąskrydžio tinklas
Bienalės partneriai iš Didžiosios Britanijos „Crafts Council“, organizuojantys vieną reikšmingiausių pasaulyje meno mugių COLLECT, bienalėje kuruos dvi dalis, kuriose bus akcentuojamas naujausių technologijų vaidmuo šiuolaikiniame mene: tarptautinį seminarą, skirtą garso menui, ir tarptautinę parodą. Pastarojoje bus pristatyti tarpdisciplininiai garso, videomeno ir vaizduojamojo meno menininkų projektai: Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone eksponuota Fabio Lattanzi Antinori instaliacija „Dataflags“, Brailio rašto patyrimus per garsą įgyvendinantis James’o Bulley’o projektas „Tactus“, taip pat vaizdo ir garso susijungimai solidarizuosis Davido Littlerio, Knyttano ir Alexo Mcleano gyvo garso performansuose ir kūriniuose. Tai auditoriją įtraukiantys patirtiniai projektai, kuriantys specifinį ir kiekvieną kartą naują santykį su žiūrovu.
„Kauno bienalės“ partneris „Lewben Art Foundation“ bienalėje pristatys šiuolaikinio meno parodą „Tinkliniai susidūrimai išsijungus“ („Networked Encounters Offline“), kurioje postinternetinės meno komunikacijos formos bus atskleistos Iano Chengo, Gabriele’io De Santiso, Nicko Darmstaedterio, Mohammedo Namou, Deimanto Narkevičiaus ir Simono Denny’o kūriniuose. Paroda bus eksponuojama Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje. Čia pat bus pristatyta intriguojanti personalinė praėjusios bienalės laureato Audriaus Janušonio paroda paslaptingu pavadinimu „Kauno poetams“. Keraminės skulptūros erdvėje susijungs su menininko atsitiktinai parinktais objektais, piešiniais ir garsu.
Italų partneris „Arte&Arte“ pristatys du menininkus – rezidencijų dalyvę Simona Muzzeddu ir menininką bei fotožurnalistą Mattia Vacca, kuris į Lietuva atveš vieną paskutinių fotografijos ciklų „Žiemos pasaka“ („A Winter’s Tale“). Tai jautrus reportažas apie unikalius ir archajiškus papročius išsaugojusią Italijos Alpėse gyvenančią bendruomenę, kuri žiemą lyg karnavalą švenčia. Moterų dalia kaime nelengva: visu šaltuoju metų periodu vyrai persirengę personažų kostiumais bastosi po kaimą, nieko neveikia, o vos atšilus orams išvyksta dirbti ir negrįžta iki žiemos.
Mattia Vacca ir Lietuvoje registruos dabarties situacijas, ieškos jautrių, daug diskusijų provokuojančių šiandieninės gyvenimo aplinkos atspindžių. Jis pasirinko fiksuoti vieno kariuomenės šauktinio istoriją ir jį lydėti nuo namų iki pat dalinio (jei dar pavyks atrasti šauktinį, nes besiruošiant projektui aiškėja, jog šiemet Lietuvos kariuomenėje tarnauti gali tekti vien savanoriams).
Naują fotografijų ciklą „Kikimoros gimimas“ pristatys ir lietuvių menininkas Artūras Morozovas. Kikimora – tai slavų mitinė būtybė, pelkių deivė, gebanti įvilioti į klaidžius liūno akivarus. Šiuo žodžiu vadinama ir snaiperio uniforma, sudaryta iš daugybės audinio skiautelių, natūralaus pluošto atraižų, padedanti jam išlikti nepastebėtam aplinkoje. „Kikimoros gimimas“ – tai pasakojimas apie moteris, Kijevo siuvyklose „raizgančias“ kamufliažinius apdangalus Ukrainos snaiperiams, kovojantiems šalies Rytuose.
Dar vieną Italijos menininkę, dalyvausiančią šių metų renginyje, matėme jau praėjusioje bienalėje. Silvia Giambrone yra 9-osios bienalės laureatė. Šį kartą į Kauną ji sugrįš su karo beprasmybę analizuojančia paroda „Šiurpi meilė karui“ („The Terrible Love of War“) ir performansu, kuriame bendradarbiaus su berniukų ir jaunuolių choru.
Naujų erdvių ir pasakojimų paieškos
Šiais metais „Kauno bienalė“ dar labiau išskleis savo zonas nuo miesto centro ir kelsis į netradicines arba iki šiol nepastebėtas pramonines erdves. „Sąmoningai plėsdami erdvinį sąskrydžio mastelį siekiame parodyti, kiek Kaune neišnaudotų galimybių. Įžengdami į jas per „Kauno bienalę“ tikimės atverti galimybes ateities kultūriniams veiksmams netikėtose miesto vietose“, – sąskrydžio zonų plėtros nauda tiki Virginija Vitkienė.
Tokiomis erdvėmis taps Pažaislio vienuolyne įsikūręs svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, militaristiniai statiniai Žemuosiuose Šančiuose, buvę kopūstų sandėliai, taip pat apleisti tekstilės fabrikai arba vis dar veikiančios pramonės įmonės – „Drobė“, „Dirbtinis pluoštas“ ir kitos architektūrinės zonos, sėkmingai veikusios prieš keletą dešimtmečių, o šiandien sunykusios.
Ištirti apleistas architektūrines vietas, susipažinti su jų istorija, gyvais žmonių pasakojimais yra kviečiami ir sąskrydžio menininkai. Daugeliui jų šios yrančios architektūrinės liekanos ir atsiminimai apie juos taps ir įkvėpimo šaltiniu. „Menininkai yra kviečiami kūrybiškai eksploatuoti miesto socialinę bei politinę praeitį ir ją vėl atrasti architektūriniuose griuvėsiuose per dabartį. Ieškodami užmirštų istorijų ir prisiminimų, supančių paliktus Kauno pastatus, menininkai kartu konceptualiai susijungs su šiomis (tekstilės) erdvėmis, taip pratęsdami jų potencialų egzistavimą“, – apie pasirinkimus pasakoja jaunųjų menininkų rezidencijos kuratorė Sandra Kazlauskaitė.
Būtent šios apleistos erdvės taps tarpdisciplinine garso, atminties ir vietos laboratorija jauniesiems kūrėjams. Dvylika jaunų garso menininkų ir vizualiųjų menų atstovų iš įvairių Europos šalių – Lietuvos, Italijos, Kroatijos, Graikijos, Norvegijos ir Danijos – susitiks meno rezidencijoje „Daugiatrūkuminiai susidūrimai“. Dirbdami kartu jie bus kviečiami kūrybiškai eksploatuoti miesto socialinę bei politinę praeitį ir ją vėl atrasti architektūriniuose griuvėsiuose per šiuolaikinio konteksto prizmę.
Ambicingą tarpdisciplininį projektą „Agora, arba Meno asamblėja“ buvusiame tekstilės fabrike „Drobė“ pristatys „Kauno bienalės“ partneriai LAB852 iš Kroatijos. Suburta tarptautinė menininkų komanda, jos priešakyje – žinoma eksperimentinės muzikos kūrėja ir garso menininkė Elisabeth Schimana (Austrija). Kolektyvinėje instaliacijoje menininkų garso ir vaizdo projektai bus pristatyti buvusiose tekstilės fabriko „Drobė“ patalpose. Kompozitorė subūrė grupę menininkų iš Kroatijos – Barbara Radelja (tekstilė), Zdravko Krasić (architektūra), Bojan Gagić (šviesa), Miodrag Gladović (garsas). Eksperimentinės muzikos gerbėjams E. Schimana ir kroatų menininkai pramoninėse erdvėse surengs kelis elektroninės muzikos koncertus.
Ilgainiui ištuštėjęs ir snaudžiantis „Dirbtinio pluošto“ fabrikas trumpam bus pažadintas spektaklio „Plaukuota burna“ dalyvių ir žiūrovų. Šio fabriko kino salėje – buvusiame komunistinės propagandos guolyje – įvyks „Psilikono teatro“ premjera.
Spektaklio epicentre – Lietuvos tekstilės pramonės klestėjimo ir žlugimo (1960–1998 m.) laikotarpis, ne tokie tolimi „kooperatyvų“ laikai. Žlugus tekstilės įmonei, gigantiškoms darbo mašinoms, dešimtmečiais kaupta energija neišnyko. Ji subyrėjo į gausybę namuose, rūsiuose ir garažuose įsikūrusių mezgimo kooperatyvų. Ši pramonės užauginta energija kaip stiprus užtaisas persikėlė į tekstilės menininkų asmenybes, paskatino konceptualaus Kauno tekstilės meno fenomeno atsiradimą. Įkūnyti spektaklio personažai: pramoninės tekstilės pradininkės, buvęs didelės Kauno tekstilės įmonės sargas, kalėjęs už fabrike ne vienus metus vykdytas stambaus masto vagystes, ir vaikai, kurie tikėjo, jog iš vamzdžio fabriko kieme tekanti tąsi, spalvota, švytinti masė yra kramtomoji guma.
Muziką sukūrė ir spektaklyje gyvai gros džiazo trio CHUI iš Kroatijos. Jos nariai Toni Starešinić, Vojkan Jocić ir Janko Novoselić prisimena panašius ekonominius procesus, vykusius anuometinėj Jugoslavijoje. Ateinančiais metais ši lietuvių ir kroatų komanda pristatys Kroatijos kontekstui pritaikytą kūrinį Zagrebo žiūrovams.
Jau trečius metus nuosekliai bendruomenes Žemuosiuose Šančiuose burs „Draugiška zona # 6“ („Kopūstų laukas“). Projektas sutelkia dėmesį į apleistą ir užterštą 13 000 kvadratinių metrų rajono teritoriją, kurioje XIX a. buvo įkurta carinės Rusijos imperijos kariuomenė, o šiuo metu stūkso sąvartynas, niokojantis ir įstabų architektūrinį paveldą – buvusius raugintų kopūstų rūsius. Kuratoriai Vita Gelūnienė ir Edas Carrolas jau nuo 2014-ųjų šioje teritorijoje iniciavo talkas, diskusijas, meninius veiksmus, mezgė ryšius su vietos gyventojais, rinko jų istorijas ir vizijas. Šioje zonoje menininkai sieks nedidelės apimties fizinės vietos transformacijos, kuri iš esmės pakeistų jos įvaizdį ir suvokimą, o neigiamus militarizacijos padarinius paverstų bendruomenės kūrybingumą skatinančia ir žmonių tarpusavio ryšius stiprinančia erdve.
