Veisiejai: Kur jotvingių darniai su gamta gyventa

Jei Vei­sie­jų kraš­to eže­ry­nus esa­te ma­tę, net Bal­to­sios An­čios upe plau­kio­ję, vis tiek čia ver­ta dar kar­tą už­suk­ti. Jūsų laukia res­tau­ruo­tas bu­vu­sio dva­ro fli­ge­lis – Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tras su ekspozicija. Čia jums pa­siū­lys daug nau­jų marš­ru­tų akims ir sie­lai pa­ma­lo­nin­ti.

Kas ki­tas, jei ne tuo­se at­okiuo­se par­kuo­se dir­ban­tys bei gy­ve­nan­tys žmo­nės la­biau už ki­tus pa­žįs­ta ir mėgs­ta tas vie­to­ves. Ar kas su­ge­bė­tų la­biau už juos rū­pin­tis tų vie­to­vių gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­du? Daž­nam jų tos vie­tos – gim­to­sios. To­kios min­tys ki­lo ap­si­lan­kius Vei­sie­jų re­gio­ni­nia­me par­ke, kai po jį gru­pę sve­čių ly­dė­jo vie­ti­nės dzū­kės – par­ko di­rek­to­rė Li­na Žu­kaus­kie­nė ir vy­riau­sio­ji eko­lo­gė Ir­ma Ma­ciu­le­vi­čie­nė.

Gam­ti­nin­kės džiau­gė­si, kad šie­met prie Snai­gy­no eže­ro ne­to­li Vei­sie­jų pa­sta­ty­tas 15 me­trų aukš­čio apž­val­gos bokš­tas, nuo ku­rio ga­li­ma gro­žė­tis Vei­sie­jų apy­lin­kė­mis, ap­ra­šy­to­mis ir čia gi­mu­sio Si­gi­to Ge­dos, eže­ro ban­go­se ban­dy­ti įžvelg­ti pa­si­vai­de­nan­tį le­gen­di­nį ku­ni­gaikš­tį Snai­gių. „Prie bokš­to įren­gus lan­ky­to­jų skai­čia­vi­mo de­tek­to­rių pa­aiš­kė­jo, kad šie­met per dvi sa­vai­tes į bokš­tą yra už­li­pę 1400 žmo­nių. Tai pats šva­riau­sias iš 37 par­ko eže­rų, – sa­kė L. Žu­kaus­kie­nė. – Ypač eže­rin­ga­me mū­sų kraš­te mėgs­ta lan­ky­tis van­dens tu­riz­mo mė­gė­jai. Tu­ri­me pla­nų iš­va­ly­ti ka­na­lą, jun­gian­tį An­čios eže­rą ir Vai­ne­že­rį, kad bai­da­rė­mis bū­tų ga­li­ma iš Vei­sie­jų mies­te­lio An­čios eže­ru, o pa­skui ka­na­lu at­plauk­ti iki Vai­ne­že­rio, iš­li­pus pa­siž­val­gy­ti po bu­vu­sią Jus­ti­na­vo dva­ro so­dyb­vie­tę.“

Kur klū­po Emi­li­ja Pliaterytė

Plau­kiant An­čios eže­ru ir ar­tė­jant mi­nė­to ka­na­lo link, vie­na­me pu­sia­sa­ly­je yra ma­žai ty­ri­nė­ti XVI-XIX am­žių Vai­ne­že­rio gy­ny­bi­niai įtvir­ti­ni­mai. Da­bar iki Vai­ne­že­rio nuo Vei­sie­jų ga­li­ma at­va­žiuo­ti pra­stu kai­mo ke­liu­ku. Jus­ti­na­vos dva­rą, dar va­di­na­mą ir Vai­ne­že­rio dvar­vie­te, me­na se­nos aka­ci­jos, šim­ta­me­čių lie­pų, kle­vų ir skrob­lų alė­ja. Bu­vu­si dvar­vie­tė pa­skelb­ta ker­ti­ne miš­ko bu­vei­ne, dend­ro­lo­gi­nę ver­tę tu­rin­čiu gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu. Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko dar­buo­to­jai kar­tu su len­kais iš gre­ti­mo Vyg­rių re­gio­ni­nio par­ko ne­to­lie­se su­lip­dė „tro­be­lių“ mo­ly­je be­si­vei­sian­čioms bi­tėms. Per se­ną XVII am­žiaus par­ką tu­ris­tų pa­to­gu­mui nu­ties­tas pa­žin­ti­nis ta­kas. Vai­ne­že­rio dva­ro par­ko ak­cen­tas – šim­ta­me­čių lie­pų, kle­vų ir skrob­lų alė­ja.

Iš dva­ro sta­ti­nių nie­ko ne­iš­li­kę. Vi­du­ry­je dvar­vie­tės pie­ve­lės – po pra­lai­mė­to su­ki­li­mo klū­pan­čios, tar­si at­sis­vei­ki­nan­čios su gy­ve­ni­mu ir tė­vy­ne Emi­li­jos Plia­te­ry­tės skulp­tū­ra (au­to­rius Eval­das Pa­uza). Vai­ne­že­rio ar­ba dar ki­taip va­di­na­mo Jus­ti­na­vo dva­re 1831 me­tų gruo­džio 23 die­ną mi­rė ka­pi­to­nė, pės­ti­nin­kų pul­ko I kuo­pos va­dė, lie­tu­viš­ko­ji Ža­na d’Ark, su­ki­li­mo da­ly­vė gra­fai­tė E. Plia­te­ry­tė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad ji su pusb­ro­liu Ce­za­riu Plia­te­riu ir bend­ra­žy­ge Ma­ri­ja Ra­ša­naus­kai­te ban­dė per Už­ne­mu­nę pa­siek­ti Var­šu­vą ir ten to­liau tęs­ti ko­vą. Ėjo miš­kais slaps­ty­da­mie­si, dau­giau­sia nak­ti­mis, ken­tė ba­dą, troš­ku­lį, nuo­var­gį. Kai Emi­li­ją ap­lei­do jė­gos, ant ko­jų at­si­vė­rė žaiz­dos, Ce­za­ris ir Ma­ri­ja nu­ne­šė ją į ei­gu­lio tro­be­lę. Krei­pė­si į ar­ti­miau­sią dva­ri­nin­ką (tuo me­tu Jus­ti­na­vo dva­rą val­dė Ig­no­tas Ab­la­ma­vi­čius), pra­šy­da­mi pri­glaus­ti li­go­nę. Pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs dva­ri­nin­kas gra­fai­tę pri­glau­dė ne­to­li Kap­čia­mies­čio esan­čia­me sa­vo dva­re Vai­ne­že­rio kai­me. Emi­li­ja bu­vo beat­si­gau­nan­ti, ta­čiau, su­ži­no­ju­si, kad su­ki­li­mas ga­lu­ti­nai pra­lai­mė­tas, vėl pa­si­li­go­jo ir mi­rė. Pa­lai­do­ta Kap­čia­mies­čio ka­pi­nė­se, baž­nyt­kai­my­je taip pat jai pa­sta­ty­tas pa­mink­las.

Sau­go­ma ir dzū­kiš­ka tarmė

Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su kraš­to įdo­my­bė­mis, per au­si­nes pa­sik­lau­sy­ti dzū­kiš­kos šnek­tos. Ypač sma­giai nu­tei­kia iš šių vie­tų ki­lu­sios dzū­kiš­kai kal­ban­čios par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jos – L. Žu­kaus­kie­nė ir I. Ma­ciu­le­vi­čie­nė. Ir­ma pri­si­mi­nė, kad nu­vy­kus stu­di­juo­ti į Vil­nių jai dar il­gai ne­ap­si­ver­tė lie­žu­vis Lazdzijų va­din­ti Laz­di­jais.

Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko in­ter­ne­to tink­la­la­py­je pa­skelb­tas net dzū­kiš­kų žo­džių žo­dy­nė­lis, ku­ris bu­vo at­siųs­tas kraš­tie­čių. Jų kol kas 232. Tad jei kas dar me­na, mo­ka ir ži­no ne­už­ra­šy­tų žo­džių, par­ko dar­buo­to­jos pra­šo at­siųs­ti. Tai ir­gi jau sau­go­mi, nyks­tan­tys tau­tos pa­vel­do per­lai. Be to, dzū­kų tar­mė to­kia tur­tin­ga, kad vos ne kiek­vie­nas kai­mas tu­rė­jo ir sa­vi­tų žo­džių. Ko­kius var­to­jo ties Va­rė­na, ne­var­to­jo Vei­sie­juo­se ar­ba Vei­sie­juo­se ži­no­mų ne­bū­na gir­dė­ję aly­tiš­kiai.

Lan­ky­to­jams dar­buo­to­jos yra par­en­gu­sios dzū­kiš­kos šnek­tos eg­za­mi­ną. Daug kas ma­no, kad už­ten­ka vie­toj d sa­ky­ti dz, vie­toj t var­to­ti c (tik-cik), ir jau bus dzū­kiš­kai. Ban­dy­kit spė­lio­ti, ką reiš­kia ragočius, pencis, iščiūrkė, špycauka, šmaras, drapiežnas, šniūrauka? Bend­ra­ke­lei­vis že­mai­tis krai­pė gal­vą ir ste­bė­jo­si: „Su­nki ta dzū­kų kal­ba. Nie­kaip ne­ats­pė­čiau”. Ka­dan­gi net kai ku­rie iš ki­tų vie­to­vių ki­lę dzū­kai ne­ži­no, in­ter­ne­to pus­la­py­je ir lan­ky­to­jų cen­tre pa­tei­kia­mas ver­ti­mas. Iš­var­dy­ti žo­džiai reiš­kia: kūl­virs­tis, kul­nas, drie­žas, kliz­ma, te­pa­las, už­sis­py­ręs, lie­me­nė.

Dva­re­lis prie Ančios

Iš ki­ta­dos bu­vu­sio pra­šmat­naus, vaiz­din­ga­me An­čios eže­ro pu­sia­sa­ly­je sto­vė­ju­sio Vei­sie­jų dva­ro au­ten­tiš­kas iš­li­kęs tik vie­nas fli­ge­lis. Jį res­tau­ra­vus čia įsi­kū­rė par­ko lan­ky­to­jų cen­tras su ekspozicija.

Vei­sie­jų dva­ro užuo­maz­gos sie­kia 1501 me­tus, kai Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Alek­sand­ras šias že­mes pa­do­va­no­jo sa­vo vė­lia­vi­nin­kui Iva­nui Glins­kiui. Dva­ro so­dy­bą (dviaukš­čius rū­mus su dviem šo­ni­niais fli­ge­liais, iš ku­rių vie­nas iš­li­kęs iki šių die­nų) sta­tė My­ko­las Juo­za­pas Ma­sals­kis (1697-1768) – Lie­tu­vos di­dy­sis et­mo­nas. Jo sū­nus – Vil­niaus vys­ku­pas Ig­no­tas Jo­kū­bas Ma­sals­kis (1726–1794). Po M. J. Ma­sals­kio mir­ties dva­rą val­dė Ogins­kiai, vė­liau Žy­nie­vai (Ži­ne­vi­čiai), su ku­riais Ogins­kiai su­si­gi­mi­nia­vo per duk­ters ve­dy­bas. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­ras bu­vo ap­leis­tas ir su­ny­ko.

Pa­grin­di­niai rū­mai žvel­gė į eže­rą. Da­bar pa­kran­tė­je iš­li­kęs se­nas be­veik 10 ha dva­ro par­kas, ku­rį įkū­rė dar M. J. Ma­sals­kis. Tai vie­nas se­niau­sių par­kų Lie­tu­vo­je. De­ja, po kiek­vie­nos vė­tros iš­virs­ta po me­dį se­no­lį. Par­ko pa­kraš­ty­je 1998 me­tais pa­sta­ty­tas pa­mink­las tarp­tau­ti­nės es­pe­ran­to kal­bos kū­rė­jui Liud­vi­kui Za­men­ho­fui (1859 –1917), ku­ris, gy­ven­da­mas Vei­sie­juo­se ir dirb­da­mas čia gy­dy­to­ju, su­kū­rė tarp­tau­ti­nę kal­bą (pa­mink­lo au­to­rius – Ju­lius Na­ru­šis).

Mies­te­ly­je yra ne­ma­žai iš­li­ku­sių žy­dų pa­sta­tų. Juos į Vei­sie­jus ka­dai­se at­si­ve­žė M. J. Ma­sals­kis. XIX am­žiaus an­tro­je pu­sė­je žy­dai su­da­rė 70 proc. apy­lin­kės gy­ven­to­jų. Nuo se­no Vei­sie­jai gar­sė­ja sa­vo tur­gu­mi: prieš 500 me­tų juos reng­ti mies­te­liui bu­vo leis­ta ket­vir­ta­die­niais. „Ket­vir­ta­die­niais jie čia vyks­ta iki šiol. Su žūsiukais, višciukais ir ki­tom kai­mo gė­ry­bėm“, – in­tri­ga­vo I. Ma­ciu­le­vie­čie­nė.

At­si­mai­ny­mo atlaidai

Dzū­ki­jos ka­ted­ra – Vei­sie­jų Šv. Jur­gio baž­ny­čia, ku­rios bokš­tas, iš­ki­lęs 35 me­trus, jei nie­kas ne­užs­to­ja, ma­ty­ti 10 km spin­du­liu nuo Vei­sie­jų.

Vei­sie­jų dzū­kai – jot­vin­gių gen­ties pa­li­kuo­nys, miš­kin­go­se vie­to­vė­se nuo se­no su gam­ta der­mė­je gy­ve­nę, iš­sau­go­jo iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mą kul­tū­ri­nį sa­vi­tu­mą. Kas­met pir­mą rugp­jū­čio sek­ma­die­nį Vei­sie­jų baž­ny­čio­je vyks­tan­tys At­si­mai­ny­mo at­lai­dai – iš­skir­ti­nis kul­tū­ros, gy­vo­sios tra­di­ci­jos reiš­ki­nys, at­sklei­džian­tis pa­go­niš­ko­sios ir krikš­čio­niš­ko­sios re­li­gi­jų sin­te­zę. Apie tai by­lo­ja ar­cha­jiš­ka apei­gų pri­gim­tis. At­si­mai­ny­mo at­lai­dai vyks­ta su de­gan­čių žva­kių au­ko­ji­mu, įža­dais (ko nors pra­šant kar­tu ir pa­si­ža­da­ma).

Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tro sten­duo­se ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su šiais pa­pro­čiais, pa­skai­ty­ti už­ra­šy­tus se­no­lių pa­sa­ko­ji­mus: „Man jau se­nų lai­kų mo­čiu­tės pa­sa­kė, kad tu insižadėk At­si­mai­ny­mo at­lai­duo­se, ir tau Dzie­vas visciek pa­dės” (…) „Klau­si, dėl ko uždegc? Tai­gi žva­kės už­de­gi­mas šven­tas, kap žeg­no­nė. Ug­ne­lė yra šven­ta. Už­de­gi­mas – tai in­tei­ki­mas sa­vo pra­šy­mo.”

Be žva­kių, At­si­mai­ny­mo at­lai­duo­se svar­bios ir mal­dos, apie ku­rias Vei­sie­jų mo­čiu­tės sa­kė: „Kiekvienas kap mo­ka, tep pra­šo. Bė­dai pri­spau­dus, tai pra­šai su aša­rom, par­en­ki gra­žiau­sius žodzus, kad jiej Dzievo au­sį pa­siek­tų, kad bū­tų nuo širdzies.”

At­okio­se kūd­ro­se – ti­kra egzotika

Vei­sie­jų re­gio­ni­nis par­kas įsi­kū­ręs kal­vo­tos Pie­tų Lie­tu­vos aukš­tu­mos ir smė­lin­go­sios Pie­try­čių ly­gu­mos san­dū­ro­je, eže­rin­giau­sio­je Pie­tų Lie­tu­vos aukš­tu­mos da­ly­je. Čia sau­go­mi 37 eže­rai. Di­džiau­si ir gi­liau­si eže­rai – An­čia, Šla­van­tas, Snai­gy­nas, Ver­ni­jis, Vil­ki­nys. Miš­kai uži­ma 51 proc. par­ko te­ri­to­ri­jos. Tad va­sa­rą čia ti­kras ro­jus tu­ris­tams. Re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre mo­der­nus že­mė­la­pis pa­tei­kia dau­gy­bę ga­li­my­bių eže­ry­nus ap­ke­liau­ti pės­čio­mis, dvi­ra­čiais, au­to­mo­bi­liais, nu­brė­žia marš­ru­tus, kaip ga­li­ma iš­kart ke­lis su­si­sie­kian­čius eže­rus perp­lauk­ti.

Kas ne­pa­tin­gės apei­ti at­okias kūd­ras, šla­pias pie­vas, iš­vys eg­zo­tiš­kų au­ga­lų ir ne­ma­ty­tos gy­vū­ni­jos. Nuo žmo­nių gy­ve­na­mų­jų vie­tų nu­to­lu­sio­se ba­lu­tė­se prieš sau­lu­tę kar­tais kai­ti­na­si ba­li­niai vėž­liai, dzū­kų ge­le­ži­nė­mis var­lė­mis va­di­na­mi. To­kie ba­lų gra­žuo­liai ap­tin­ka­mi tik Pie­tų Lie­tu­vo­je. Per­nai į Vei­sie­jų re­gio­ni­nio par­ko kūd­ras bu­vo pa­leis­ta ne­ma­žai Kau­no zoo­lo­gi­jos so­do in­ku­ba­to­riu­je iš­pe­rin­tų vėž­liu­kų. Kaip pa­ti­ki­no I. Ma­ciu­le­vi­čie­nė, jie pui­kiai čia pri­ta­po. O ir bu­vei­nių jiems par­ūpin­ta – pa­ša­lin­ti krū­mai ba­lų pa­kran­tė­se, kad at­ėjus lai­kui vėž­lie­nės ga­lė­tų iš­lip­ti į kran­tą ir ke­liau­ti į smė­lė­tas vie­tas kiau­ši­nių dė­ti. Nuo pa­ukš­čių, la­pių ir ki­to­kių plėš­rū­nų jų dė­tis sau­gan­ti ir apt­va­rus da­ran­ti I. Ma­ciu­le­vi­čie­nė moks­lei­vių pra­min­ta dar ir var­lių ka­ra­lie­ne. Ji ži­no kiek­vie­ną kūd­rą, ku­rio­je gy­ve­na la­bai re­tos eu­ro­pi­nės med­var­lės. Sa­ko, jų „gies­mes” ga­li­ma už ke­lių ki­lo­me­trų gir­dė­ti.

Šios ma­žy­tės, lip­nio­mis ko­jy­tė­mis me­džiais su­ge­ban­čios lai­pio­ti var­lės ga­na re­tos Lie­tu­vo­je, iš vi­so jų ga­li bū­ti tik apie 2000. Dau­giau­sia jų ap­tin­ka­ma Dzū­ki­jo­je. Prie Kap­čia­mies­čio, Šla­van­tė­lio, Liū­ne­lio tar­pue­že­ry­je ras­tos ne­ma­žos bend­ruo­me­nės. Re­gio­ni­nio par­ko dar­buo­to­jai pa­si­rū­pi­no jų bu­vei­nė­mis, su­tvar­kė ba­las, iš­kir­to jas stel­bian­čius krū­my­nus. Eu­ro­pi­nė med­var­lė – vie­nas re­gio­ni­nio par­ko sim­bo­lių.

Pel­kė­tas pie­vas, šla­pias miš­kų aikš­te­les mėgs­ta re­tas, į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tas ge­guž­rai­bi­nių au­ga­lų gen­ties at­sto­vas – kva­pu­sis plau­re­tis. Vei­sie­jų re­gio­ni­nia­me par­ke sau­go­ma vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je šio re­lik­ti­nio au­ga­lo po­pu­lia­ci­ja. „Mū­sų oras – pats šva­riau­sias Lie­tu­vo­je, nes ne­tu­ri­me jo­kios pra­mo­nės, – sa­kė L. Žu­kaus­kie­nė. – Tad sve­čius va­ro­me pės­čius ar va­žiuo­tus kuo dau­giau gam­to­je bū­ti, to oro įkvėp­ti.“

O kai va­žiuo­si­te plen­tu Lei­pa­lin­gis-Kap­čia­mies­tis, li­kus ko­kiems 3 km iki Kap­čia­mies­čio, pri­va­žiuo­si­te se­no au­ten­tiš­ko ak­me­nų grin­di­nio (bru­ko) at­kar­pą. Jis bu­vo nu­ties­tas XIX am­žiu­je. „Vai­ruo­to­jai kar­tais pik­ti­na­si, kad juos čia kra­to. Ta­čiau tai tik ke­li šim­tai me­trų. Ką tai reiš­kia? Bet yra ga­li­my­bė pa­jus­ti, kaip va­ži­nė­ta anks­čiau. Da­bar tai jau sau­go­mas ob­jek­tas, nie­kas jo as­fal­tu ne­už­pils. Au­to­mo­bi­lių ke­lei­viams pa­tar­čiau iš­lip­ti ir pės­čio­mis šią at­kar­pą pe­rei­ti. Tai ke­lias, ku­riuo ka­dai­se Žy­gi­man­tas Au­gus­tas sa­vo my­li­mo­sios Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės kars­tą iš Kro­ku­vos į Vil­nių ly­dė­jo. Ta­da dar net šio bru­ko ne­bu­vo“, – aiš­ki­no L. Žu­kaus­kie­nė.