Balandžio 25-oji – įsimintina diena Lietuvos inkstų transplantacijos istorijoje. 1974-aisiais, prieš 41 metus, tądien Lietuvoje, Vilniuje, gydytojas Vytautas Kleiza atliko pirmąją inksto transplantaciją iš gyvo donoro.
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, per 41 metus persodinti gyvo donoro inkstai gyvenimą grąžino net 275 sunkiai sirgusiems recipientams. Šiais metais atliktos trys tokios operacijos, pernai – 13.
Nuo 1974 metų balandžio 25-osios inkstų transplantacijos iš gyvo donoro buvo atliekamos tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, o 2014 metų liepą pirmoji tokia operacija atlikta ir antrajame transplantacijos centre – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose.
Vilniuje, Santariškėse, dabar jau atliktos 273 gyvo donoro inksto persodinimo operacijos, Kaune – 2.
Per 45 metus – nuo 1970-ųjų vasario 18 dienos, kai mūsų šalyje buvo atlikta pirmoji inkstų transplantacija (recipientui persodintas mirusio donoro inkstas) – iš viso atliktos 1824 inkstų persodinimo operacijos (ir gyvo, ir mirusio donoro). 1502 inkstų transplantacijos atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, 322 – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose.
Inksto transplantacija – viena iš trijų pakaitinės inkstų terapijos rūšių po hemodializės ir peritoninės dializės. Pacientai, kuriems diagnozuotas galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir yra indikacijų pradėti pakaitinę inkstų terapiją, gali būti įtraukiami į recipientų, laukiančių inkstų transplantacijos, sąrašą. Inkstų transplantacija yra ekonomiškai efektyvi medicinos sritis, taupanti valstybės lėšas ir suteikianti žmogui po operacijos grįžti į visavertį gyvenimą.
Gyvoji donorystė – tai audinių arba organų dovanojimas artimam žmogui. Lietuvoje organą (inkstą arba dalį kepenų) gali dovanoti giminaičiai: tėvas, motina, senelis, brolis, sesuo, dėdė. Tačiau jei imunologinis suderinamumas geras, donoru gali tapti net ir vyras ar žmona, t.y. žmogus, nesantis biologinis giminaitis. Pastaruoju metu kai kurie gydytojai siūlo svarstyti galimybę išplėsti galimų gyvųjų donorų ratą – kad jais galėtų būti ne tik sutuoktiniai ir kraujo ryšį turintys artimi giminaičiai, bet ir, tarkime, vyro tėvai – marčiai ar žmonos tėvai – žentui.
Anksčiau inkstą galėjo dovanoti tiktai tas žmogus, kurio kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir transplantacijos laukiančio artimojo. Dabar Lietuvoje jau atliekamos operacijos, kai donoru tampa kitos kraujo grupės žmogus. Tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus gydymas.
Tačiau tikintis geresnių gyvosios inkstų donorystės rezultatų, svarbu ne tik medicininė pusė – t.y. geras recipiento ir donoro imunologinis suderinamumas. Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas: kad dializės centruose dirbantys medikai, taip pat šeimos gydytojai atkreiptų dėmesį į recipientų sveikatos būklę, suvoktų gyvosios donorystės svarbą, būtų aktyvūs, pilietiški ir pasikalbėtų su recipientu bei jo artimaisiais dėl inksto dovanojimo. Gyvosios donorystės procese dalyvauja du asmenys – donoras ir recipientas. Jų abiejų operacija yra planuojama iš anksto, kruopščiai ištyrus tiek recipientą, tiek donorą.
Šiuo metu inksto transplantacijos Lietuvoje laukia 195 recipientai, su persodintu inkstu gyvena apie 750 žmonių.
